„Dabar kai kurie opozicinių partijų lyderiai iššoka – tokie zuikučiai iš urvelių: du mėnesius ausytės buvo suglaustos, baimė, tyla, kas čia bus, kaip čia bus. Dabar, kai situacija iš esmės suvaldyta (...), tai dabar labai lengva sakyti, kad gal nereikėjo to ar kito daryti“, – interviu lrytas.lt premjeras S.Skvernelis.
„Staiga visai pro šalį praskuodė Baltasis triušis rausvomis akimis. Nieko čia ypatinga. Tačiau kai Triušis lyg niekur nieko išsitraukė iš kišenėlės laikrodį ir žvilgtelėjęs į jį nuskuodė toliau, Alisa pašoko nudiegta minties, kad niekada lig šiol nebuvo mačiusi triušio nei vilkinčio liemenę, nei traukiančio iš kišenėlės laikrodį, taigi degdama smalsumu nusivijo jį per pievą ir pačiu laiku spėjo pamatyti neriantį į platų triušio urvą po gyvatvore. Dar akimirka, ir Alisa smuko iš paskos nė nepasvarsčiusi, kaipgi reikės iš jo išlįsti“. L.Carrol „Alisa stebuklų šalyje“.
COVID-19 sukelta pasaulinė pandemija visai pokarinei ir po jos sekusioms kartoms yra juodoji gulbė. Daugelis niekada gyvenime nesame patyrę nieko panašaus į tai, su kuo dabar susiduriame. Todėl ir atsakas į šią sveikatos, socialinę ir ekonomikos krizę negalėjo būti šabloniškas. Visuotinis šalies karantinas. Vienu Vyriausybės vadovo parašu – visiems šalyje 2020 m. kovo 16 d. buvusiems žmonėms buvo nustatytos darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygos; nutarimais sureguliuotas viešasis, ūkinis, politinis ir net privatus gyvenimas. Iki šiol. Tiesa, vidutiniškai kas antrą trečiadienį, Vyriausybės posėdyje, premjeras, kaip tas Baltasis triušis rausvomis akimis, lyg niekur nieko išsitraukia iš kišenėlės laikrodį ir po milimetrą kitą atlaisvina kilpą, kurią savanoriškai užsinėrusi neša Lietuvos visuomenė.
Daugelis niekada gyvenime nesame patyrę nieko panašaus į tai, su kuo dabar susiduriame. Todėl ir atsakas į šią sveikatos, socialinę ir ekonomikos krizę negalėjo būti šabloniškas.
Juk karantinas, milijonai sergančiųjų, tūkstančiai mirštančiųjų visame pasaulyje nuo koronaviruso. Baisu. Todėl ir urvas į kurį mus prieš 3 mėnesius nepasitaręs įviliojo premjeras jau nebebaugina. Ir ankštuma – tiek socialinė, tiek politinė, tiek ekonominė nebe taip erzina. Juk kariamas ir šuo pripranta. Supranta tai ir mūsų premjeras. Todėl visuomenės solidarumu ir medikų pasiaukojimu, ne valdžios gebėjimais pandemiją suvaldęs, karantino urvo šeimininkas dabar pradėjo dosniai „dalintis“. Žmonėms – ateities kartų sąskaita paskolintus pinigus pažadėjo, politiniams oponentams – tariamo neveiklumo per krizę Dovydo žvaigždes-etiketes klijuoti pradėjo. Kad visi žinotų, kas per krizę dirbo, o kas tik „lūkuriavo“. Kad per rinkimus, prisimintų „dosnią“ urvo šeimininko, atsiprašau, premjero ranką, o ne naivią, demokratijos ir atsakomybės reikalavusią Alisą – politinę opoziciją.
Tiesa, kol kas ir pinigai, ir „etiketės“ – tik žodžiai. Pavyzdžiui padalinti pažadai – savarankiškai dirbantiems skirti po 257 eurus per mėnesį, o prastovoje esantiems samdomiems darbuotojams – minimalų mėnesinį užmokestį ne visada pasiekia adresatus. Kaip ir 18 proc. padidinti atlyginimai su pandemija pirmoje fronto linijoje stovinčių gydytojų ir slaugytojų kišenes.
Panašu, kad Lietuvos valdžia vis dar taupo, nors akivaizdu, kad šita krizė reikalauja kitokių sprendimų nei 2008-aisiais. Šiandien Europa ir likusi pasaulio dalis karantiną bando išgyventi verslui ir darbuotojams mokėdami tiesiogiai. Daug. Be garantijų ir užstatų. Vardan išlikimo.
Pavyzdžiui, „senoji Europa“ kompensuoja žmonėms kone visą prarastą atlyginimą, įmonėms be jokių prašymų per 24-48 valandas perveda kelių mėnesių apyvartos kompensaciją, kad tik jos galėtų vykdyti tarpusavio įsipareigojimus, kad tik neužsidarytų. Ir dar atidaro lengvus kreditus su valstybės garantija.
Beprecedentė krizė net eurobiurokratus privertė pamiršti visus biudžetų „tvarumus“ ir „atitikimus kriterijams“ – svarbiausia išlikti. Todėl ES koronaviruso suvaldymo politika leidžia kompensuoti prarastas pajamas ne tik darbuotojams, bet ir ištisiems sektoriams; leidžia šalių valdžioms praktiškai nevaržomai skolintis, dosniai kompensuoti nukentėjusiems, kitur perskirstyti anksčiau suplanuotas lėšas.
Tokios yra galimybės, tačiau ir jomis reikia pasinaudoti. O tam reikia, kad Lietuvos biurokratinis aparatas, valdantieji ir Vyriausybė pabustų. Darbo vietą net ir urve galima prarasti per minutę, o ją atkurti užtrunka mėnesius, ar net metus.
Netgi grįžtant „fiziškumui“, per karantiną susiformavę įpročiai ko gero liks. Turime jų nebijoti, o juos stiprinti bei plėsti, nes panašu, kad panašios krizės bus linkusios kartotis ir ateityje.
Per šiuos mėnesius „premjero urve“ Lietuva išgyveno ne tik saviizoliacijos sindromą, bet ir skaitmenizacijos revoliuciją. Pastarosios dėka mokiniai ir biurų darbuotojai nuotoliniu būdu baiginėja mokslus metus bei tęsia darbus. Gamybos įmonės dar labiau atsigręžė į robotizacijos sprendimus, kurie mažina gamybos procesų priklausomybę nuo darbo rankų ir padidina saugumą, nes taip darbuotojai gali išlaikyti didesnį atstumą vieni nuo kitų. Jau nekalbant apie suklestėjusią prekybą internetu: pradedant maistu, baigiant knygomis. Šie pokyčiai yra giluminiai. Netgi grįžtant „fiziškumui“, per karantiną susiformavę įpročiai ko gero liks. Turime jų nebijoti, o juos stiprinti bei plėsti, nes panašu, kad panašios krizės bus linkusios kartotis ir ateityje.
Ką dar be skaitmenizacijos skatinimo, būtinosios finansinės gyvybės verslui užtikrinimo dar galėtų padaryti valdžia – tai nustoti gąsdinti ir drausti. Sustabdyti gyvenimą ir ekonomiką didelio proto nereikia, jį atkurti ir užkurti – reikia bent minimalių gebėjimų. Todėl išmintingiau būtų bent jau netrukdyti tą darantiems. Ir ko gero šiuo metu, prasidėjus kalendorinei vasarai, turbūt yra pats laikas Baltajam triušiui, nustoti žvilgčioti į karantino laikroduką, nusiimti „gelbėtojo“ liemenę ir leisti Alisai išlįsti iš karantino urvo.
Andrius Bagdonas yra Liberalų sąjūdžio pirmininkės pavaduotojas, Neringos savivaldybės tarybos opozicijos lyderis.
