Politinės diskusijos dėl PVM lengvatų yra tarsi tradicinė nacionalinė rungtis, savo populiarumu nusileidžianti nebent sėkmės „Eurovizijoje“ laukimui arba grybavimo varžytuvėms kas rudenį.
Turbūt nereikia ir priminti, kad amžiaus pradžioje Lietuvoje galiojo mažesnis PVM tarifas žaliai mėsai. Andriaus Kubiliaus vyriausybėje mėsos klausimu nugalėjo geras politinis skonis, todėl mėsai skyrė tokį pat tarifą kaip pienui, daržovėms ar šokoladui. Logiška. Šiais laikais augant rūpesčiui aplinkosauga ir keičiantis vartotojų įpročiams kas nors galėtų pasiūlyti mažesnį PVM tarifą vegetariškai ir veganiškai produkcijai – dėl planetos ir kūno sveikatos!
Tačiau tai nebūtų sveika valstybės biudžetui. Retai kada PVM lengvata yra sveikos mokestinės sistemos požymis.
Nors dabar svarstoma PVM lengvata centriniam šildymui toli gražu nėra tobulas įrankis, vis dėlto tokia lengvata simboliškai padėtų gyventojams palengvinti kosminiu greičiu augančių energijos išteklių naštą.
Jeigu Seimas pritars Vyriausybės siūlymui centrinį šildymą apmokestinti nuliniu tarifu, minimalią naudą gaus visi žmonės, o ne šilumos tiekėjai, nes šias komunalinių paslaugų kainas reguliuoja valstybė. Tuo metu maisto kainas nustato rinka, todėl PVM sumažinimo efektas nebūtinai pasireikš pilnesniu šaldytuvu ar gausesniu stalu šalies šeimų namuose: didelė tikimybė, kad tokią valstybės nuolaidą įsisavintų maisto gamintojai, perdirbėjai arba pardavėjai.
PVM lengvatos privalo būti taiklios. Dar taiklesnis būdas sušvelninti patiriamą augančių kainų šoką – išplėsti kompensacijų apimtį ir mastą tiems, kurie gauna mažas pajamas. Neapgaudinėkime savęs: daugiau nei vidutiniškai uždirbantys gyventojai neprimažins šildymo ypač šaltą pavasario naktį ir nepersės į autobusą, net jei kuras pabrangtų iki cigarečių pakelio kainos už vieną litrą, ir savo mėgstamus produktus bei delikatesus pirks nepaisant PVM dydžio.
Tačiau kai kuriems vartotojams valstybės įsikišimas gali padėti palengvinti pasirinkimą: pavalgyti sočiau ar pasišildyti labiau? Ir sočiam stalui, ir šiltiems namams padeda tikslinės kompensacijos.
Galų gale, mes pirmiausia privalome ne ieškoti lengvų ir trumpalaikių PVM lengvatų taikinių, o grįžti prie seno pažado, prie kurio mažai kam patogu grįžti – gražinti iki 2009 m. krizės galiojusį PVM tarifą, sumažinant jį iki 18 proc.
