VRK duomenimis, 2019-ųjų referendume dėl pilietybės išsaugojimo iš viso balsavo 1 291 947 (52,58 proc.) rinkėjų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimui pritarė 927 410 rinkėjų (71,78 proc. balsavusių). Taip, šių skaičių nepakako, kad referendumas būtų laikomas pavykusiu, tačiau beveik milijonas mūsų žmonių pasisakė už pilietybės išsaugojimą, todėl kalbėti apie šį referendumą kaip apie nepasisekusį – mažų mažiausiai nekorektiška.
Taip pat buvo teigusių, kad šis referendumas – iš anksto pasmerktas nesėkmei. Ir tenka pripažinti, jog tokiuose pasisakymuose buvo dalis tiesos. Pirmiausia todėl, kad dėl referendumo sėkmės daugiausia dirbo ne atsakingi politikai, o užsienio lietuvių bendruomenės. Būtent bendruomenių atstovai buvo tie, kurie aktyviai važinėjo po Lietuvą bei agitavo žmones balsuoti. Tuo tarpu valdantieji aktyvią kampaniją organizuoti pradėjo likus vos keliems mėnesiams iki referendumo, išleido porą agitacinių klipų bei išskubėjo ruoštis rinkimams.
Pilietybės išsaugojimo klausimas negali tapti vienos partijos ar konkretaus politiko vizitine kortele.
Ir nors aukščiausio rango valdantieji drįsta vadinti mūsų išeivius ne žmonėmis, tai negali tapti norma. Kiekvienas žmogus turi būti svarbus Lietuvai ir mes privalome sudaryti galimybes išvykusiems dalyvauti valstybės politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Kiekvienas lietuvių kilmės asmuo turi prigimtinę teisę būti Lietuvos valstybės piliečiu ir naudotis visomis pilietybės teikiamomis naudomis. Tai, kas gauta gimus, negali būti atimta valdžios. Juk pilietybė – ne tik dokumentas, tačiau ir priemonė, užtikrinanti ryšį tarp pasaulyje gyvenančių lietuvių. Tad kito kelio nėra – iškart po Seimo rinkimų, mes turime inicijuoti antrą referendumą dėl pilietybės išsaugojimo 2024-aisiais bei jį organizuoti kartu su Prezidento rinkimais.
Kartu turime aiškiai suvokti, jog norint surinkti konstitucinius barjerus lenkiantį balsų skaičių, įprastų priemonių neužteks. Vyresnieji su nostalgija atsimins 2003-ųjų referendumą, kada Lietuva turėjo priimti sprendimą dėl stojimo į ES. Tuomet prie balsadėžių žmones lydėjo neįtikėtino masto, originalių priemonių bei tikslingo finansavimo komunikacijos kampanija. Ir visa tai – prieš informacinių technologijų bei socialinių tinklų erą. Ir mums pavyko – nes kai tikrai norime, galime.
Na, o politikai, vengiantys pilietybės išsaugojimo klausimo ir vietoj to žadantys stabdyti emigraciją, yra arba populistai, arba neišmanėliai.
Galiausiai, turime pripažinti, kad vienas lauke – ne karys. Pilietybės išsaugojimo klausimas negali tapti vienos partijos ar konkretaus politiko vizitine kortele. Kartu turime pasiekti susitarimą, jog visos parlamentinės partijos palaikytų referendumą bei aktyviai agituotų visuomenę balsuoti už. Šįkart neužteks pamojuoti kortele Seimo salėje, norint efektyvaus rezultato, kiekviena politinė jėga turi bendrauti su žmonėmis bei kviesti juos aktyviai dalyvauti referendume.
Na, o politikai, vengiantys pilietybės išsaugojimo klausimo ir vietoj to žadantys stabdyti emigraciją, yra arba populistai, arba neišmanėliai. Gyvename globaliame pasaulyje ir kol bus valstybių, kuriose atlyginimai didesni, mokesčiai mažesni, socialinės garantijos geresnės, žmonės važiuos. Valdžios pareiga – ne kurti paikas žmonių susigrąžinimo programas, o užtikrinti, jog išeiviai galėtų išlaikyti ryšį su Tėvyne, kad ir kur begyventų.
Beveik milijonas Lietuvos žmonių visame pasaulyje pasisakė už pilietybės išsaugojimą. Turėdami tokį stiprų tautos mandatą, nenuvilkime jų ir tęskime pradėtus darbus.
Andrius Bagdonas yra Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininkės pavaduotojas ir Neringos savivaldybės tarybos opozicijos lyderis.
