Andrius Bagdonas. Tik nerodykime lenkams Lietuvos kelių

Tai – kuro akcizas, kurio didžioji dalis tradiciškai turėtų sugrįžti tiems patiems vairuotojams sutvarkius kelius, gatves. Tačiau planuodami valstybės biudžetą šitą mokestį bėgant metams pavertėme it kiaule taupykle, iš kurios kas tik nori nugriebia lėšų įvairioms reikmėms. Po draugiškų akcizo dalybų keliams atitenka tik apie 60 proc. mokesčio pajamų.

Keliai jungiasi į sankryžas, o ne profesines sąjungas, todėl nepamatysime jų streikuojančių. Streikuoja nebent automobilių važiuoklė – beje, jau važiuojant ne tik rajoniniais keliais, bet ir pagrindine šalies automagistrale. „Esu rimtai susirūpinęs dėl poveikio būklei“, – Seime neseniai sakė susisiekimo ministras Marius Skuodis. Vienas kolega Seimo narys kelyje A1 atsivėrusioms duobėms net suteikė grėsmingus vardus.

Tačiau lieki nukabinęs nosį, kai sužinai, kad bus sutvarkyta atkarpa nuo 93,7 km iki 95,6 km – tai yra mažiau nei du kilometrai.

Praėjusią savaitę Susisiekimo ministerija paskelbė, kad prasidėjo kelio Vilnius-Utena ilgai laukta rekonstrukcija. Pagaliau! Tačiau lieki nukabinęs nosį, kai sužinai, kad bus sutvarkyta atkarpa nuo 93,7 km iki 95,6 km – tai yra mažiau nei du kilometrai. Du kilometrai per metus… Tiesa, šiais metais bus baigtas „Via Balticos“ ruožas iki Lenkijos – tai yra didžiausias nepriklausomos Lietuvos kelių infrastruktūros projektas. Kitaip sakant, geriausias Lietuvos kelias veda į Lenkiją. Tai yra į „Biedronką“?..

Rimtai šnekant, asfalto ir kitų medžiagų kainoms pastaraisiais metais šovus į viršų lyg betono plokštei Molėtų plente karštą vasaros dieną, valstybė keliams kitais metais suplanavo skirti 50 mln. eurų mažiau lėšų negu 2023 metais. Dalį lėšų nukreipus dar ir būtinajai karinei infrastruktūrai, kitais metais, tikėtina įstrigs „Via Baltica“ kitų ruožų statybos. Nes neužteks pinigų. Tiesa, ministerija žada, kad Rygą netrukus galėsime pasiekti bent traukiniu!

Vis dėlto į kai kuriuos rajonus ir miestus (Lietuvos, ne Lenkijos) normaliai nenuvažiuosi jau nei traukiniu, nei mašina. Kitų metų kelių programoje trūksta beveik 100 mln. eurų būtinajai būklei palaikyti. Tai reiškia, kad daug atkarpų paliksime erozijai ir kursime dar didesnes problemas ateičiai. Po pandemijos daliai darbuotojų perėjus dirbti į nuotolį, o mokyklų tinką perkuriant pagal vaikų pavežėjimo į centrines mokyklas principą, dar daugiau ratų zulina ir taip stipriai nusidėvintį asfaltą. Poreikių daugiau, kokybės mažiau. Mokesčių sumokame daugiau, paslaugų gauname mažiau. Daugiau kelionių – mažiau kelių!

Ką vis dėlto turėtume daryti, kad patogiai ir saugiai galėtume nuvažiuoti ne tik į Suvalkus, bet bent iš Vilniaus į Klaipėdą, iš vieno rajono centro į kitą, iš miestelio į miestelį? Seimo liberalai rugsėjį siūlė, kad valstybinius kelius valdanti Lietuvos automobilių kelių direkcija dalį savo naštos – rajoninius kelius – perleistų tvarkyti savivaldybėms, kartu joms atiduodant atitinkamą kelių programos lėšų dalį. Taip artėtume prie Lenkijos modelio, kur valstybė centralizuotai prižiūri netgi šiek tiek mažiau kelių negu Lietuvoje, tačiau užtikrina apie penkis (!) kartus didesnį finansavimą. Mes turime ir kitų galimybių investuoti į kelius: pavyzdžiui, Seimo įstatymu leidome kelių direkcijai skolintis, tačiau to praktiškai nedarome.

Netrukus visi Seimo nariai balsavimu dėl valstybės biudžeto turėsime apsispręsti, ar toliau gilinsime asfalto duobes ir vairuotojų susirūpinimą, ar vis dėlto valstybėje skirsime lėšų sutvarkyti tai, ko nesutvarkyti būtų paprasčiausias apsileidimas. Tai padaryti nėra sudėtinga. Kaip siūlo Seimo Ekonomikos komitetas, tereikia išaugusias įplaukas iš akcizų ir kelių naudotojo mokesčio – tai yra 217 mln. eurų – ne pabarstyti visiems po truputį, o skirti kritiniams kelių projektams. Kad galėtume be baimės prakirsti padangą pasiekti ne tik „Biedronką“, bet ir Molėtus, Klaipėdą, Rygą.