1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis suteikė Lietuvos visuomenei politinės saviraiškos galimybę, o Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas atkūrė Nepriklausomą valstybę. Ko gero, simboliška, kad po dvejų metų priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija tapo ilgiausiai modernios valstybės istorijoje veikiančiu pagrindiniu šalies įstatymu, net ir politinių krizių akivaizdoje – stabilaus šalies vidaus gyvenimo garantu bei vakarietiškos geopolitinės orientacijos teisiniu šaltiniu.
Dainuojančią ir taikią revoliuciją bandyta užsmaugti ekonomine blokada, sušaudyti ir sutraiškyti tankų vikšrais, tačiau 1991-aisiais apgynėme savo Valstybę.
Lietuva šiandien – visavertė Europos ir pasaulio dalis. Daugeliui, be abejo, įgriso dažni priminimai, kad Lietuvos valstybė bent du kartus išlaikė egzaminus, patekdama į Europos Sąjungą (ES) ir NATO, kad ji yra normali ir klestinti valstybė. Ir kad visuotinai pripažinta, jog Lietuva, kartu su Estija ir Latvija, yra vienintelės buvusios sovietinės respublikos, kurios sugebėjo sukurti stabilią demokratinę santvarką. Mums tai nėra tik žodžiai. Tai – nueitas kelias.
Kuomet dabarties politikai lenktyniauja pažadais apie socialinės atskirties mažinimą bei kuria žodinę gerovę visiems ir kiekvienam, lyg ir nedora būtų kalbėti apie ūkio laimėjimus. Tačiau reikia tik trumpo žvilgsnio į automobilių ir autobusų parkus, į kavines ir prekių perpildytas parduotuves, naujas statybas, žmonių aprangą, mobiliuosius telefonus ir kompiuterius bei prisiminti, kaip Lietuva atrodė prieš 30 metų, kad įsitikintum, jog taip yra.
Įvairios tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, Pasaulio bankas, „World Economic Forum“, „Transparency International“, „Freedom House“ ir kitos, kasmet skelbia metines ataskaitas apie demokratijos lygį, ūkio konkurencingumą, sąlygas verslui, spaudos ir kitų žmogaus laisvių gerbimą, gyvenimo kokybę, socialinę raidą ir t. t. Lietuva šių organizacijų laikoma pažangesne ir labiau išsivysčiusia negu trys ketvirtadaliai pasaulio valstybių.
Lietuviai, kaip yra taikliai pastebėjęs politologas Kęstutis Girnius, yra „akivaizdus kontrastas su estais ir ypač amerikiečiais, kurie erzinančiai atkakliai tiki savo šalies pranašumu ir visiems tai skelbia. Mes gi per gerai žinome ir per daug dėmesio skiriame trūkumams.“
Vis dėlto, vienas svarbiausių mūsų laimėjimų – Lietuvos piliečių karta, gimusi ir subrendusi Nepriklausomybėje. Tai – Laisvės karta, kuri ne tik naudojasi naujomis galimybėmis, bet ir jas kuria, gindama pamatinius demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių principus.
Naujosios kartos vardai skamba garsiausiose pasaulio scenose ir sporto arenose, o jų kūryba bei pasiekti rezultatai mus įkvepia, palieka žymų įspaudą pasaulio kultūros, meno ir sporto metraščiuose. Labai simboliška, tačiau šiai kartai priklausanti mano dukra Andra gimė būtent kovo 11-ąją ir šiais metais švęs savo 25-ąjį gimtadienį.
Nepriklausomybės laikotarpiu išlaikėme svarbius pilietiškumo ir bendruomeniškumo egzaminus, sustiprėjo mūsų visuomenė: sėkmingai veikia demokratiniai valstybės institutai, vertinamos ir ginamos žmogaus teisės bei laisvės.
Skamba trivialiai, tačiau pripažinkime, lietuviai taip saugiai ir pasiturinčiai kaip dabar dar niekada nėra gyvenę. Neabejotini dabarties laimėjimai ne tik mūsų nuopelnas. Tarptautinė konjunktūra buvo nepaprastai palanki. Draugiškai nusiteikusi NATO garantuoja Lietuvai saugumą, Lietuvos ūkio plėtrą stimuliuoja ES. Taip, kaip ir kiekviena valstybė turime ir begales problemų – pradedant emigracija, baigiant švietimu. Ir vis dėlto, Kovo 11-oji yra metas švęsti.
Lietuvos visuomenė gyvena unikalių galimybių akivaizdoje. Dabar – geriausias laikas įvertinti tai, ką jau turime, kuo galime didžiuotis, ir išnaudoti Nepriklausomybės teikiamas galimybes, drauge švęsti ir kurti mūsų Valstybės ateitį.
Andrius Bagdonas, Liberalų sąjūdžio pirmininkės pavaduotojas, Neringos savivaldybės tarybos opozicijos lyderis
