Raginčiau nustoti diskredituoti valstybinę kultūros paveldo politiką tokiais svarstymais ir argumentais, kai ieškoma vis naujų pateisinimų, kad tik tie „balvonai“ išliktų.
Ministras Š.Birutis 2014 m. lapkritį padarė reikšmingą sprendimą, savo įsakymu ištaisydamas dar 1997 metais padarytą klaidą ir uždrausdamas sovietinio ar nacinio laikotarpio simboliais pažymėtus objektus pripažinti nepriklausomos Lietuvos kultūriniu paveldu. Kitaip sakant, po tokio ministro įsakymo minėtieji „balvonai“ šiandien jau nebegalėtų būti pripažinti kultūros paveldu. Tokia yra šiandieninė valstybės kultūros paveldo politika ir ji turi būti efektyviai realizuojama.
Nebejuokinkime vilniečių, Lietuvos svečių ir Kovo 11-osios atminimo nesibaigiančiomis diskusijomis dėl tariamos sovietmečio balvonų kultūrinės vertės. Tai ne menines vertės, o mūsų mąstymo dar neįveikta problema. Įveikime ją pagaliau.
Tačiau ministras savo įsakymo pabaigoje padarė keistą kompromisinį sprendimą, kad sovietinio ar nacistinio laikotarpio objektų, jau pripažintų kultūros paveldo objektais, likimas turi būti atskirai svarstomas, nepaisant visos aiškios ministro įsakymo pradžioje išdėstytos logikos, kad sovietinio ar nacistinio laikotarpio objektai negali būti pripažinti kultūros paveldu. Tokie ministro įsakymo logikos prieštaravimai, pasirodo, yra neįveikiami vadinamiems kultūros paveldo ekspertams. Vėl atrandama keisčiausių argumentų dėl „balvonų“ tariamos meninės, psichologinės, net politinės reikšmės ir tariamai teisingos įtakos mūsų mentalitetui.
Pasirodo, „balvonus“ reikia išsaugoti ant tilto todėl, kad jie Stalino laikais buvo sukurti žinomų Lietuvos skulptorių, todėl tai tariamai turėtų iš esmės pakeisti mūsų požiūrį į juos. Tačiau reikia atsiminti, kad Grūto parkas yra pilnas Lenino skulptūrų, kurias sovietiniais laikais kūrė tie patys žymieji Lietuvos skulptoriai. Remiantis tokiu jų meninės vertės įvardijimu ir šios Lenino skulptūros turėtų būti sugrąžintos ten, kur jos stovėjo sovietiniais metais.
Toks buvo laikmetis, kad ir talentingi Lietuvos skulptoriai turėjo lipdyti Leninus ar „balvonus“, ir tai visai nesumažina jų talento pripažinimo ir šiais laikais, bet vien todėl minėtus „balvonus“ pripažinti meninėmis vertybėmis, kurias reikia saugoti, yra visiškas nesusipratimas.
Artėja Kovo 11-osios 25-metis. Tarpukario Lietuvoje, minint Vasario 16-osios garbingus dešimtmečius ar dvidešimtmečius, miestelių centruose buvo statomi paminklai, kurie atgavus Nepriklausomybę daug kur buvo atstatyti. Tenka apgailestauti, kad šiais laikais tokia tradicija nebėra tiek gyvybinga ir todėl Kovo 11-osios jubiliejinėms datoms nauji paminklai nebėra statomi. Tačiau vieną paprastą paminklinį veiksmą šiam Kovo 11-osios jubiliejui turime padaryti – „Žaliojo“ tilto „balvonų“ turi nebelikti. Nebejuokinkime vilniečių, Lietuvos svečių ir Kovo 11-osios atminimo nesibaigiančiomis diskusijomis dėl tariamos sovietmečio balvonų kultūrinės vertės. Tai ne menines vertės, o mūsų mąstymo dar neįveikta problema. Įveikime ją pagaliau.
Andrius Kubilius yra Seimo opozicijos lyderis, TS-LKD pirmininkas