Tai kartoju, nes dažnai tenka girdėti, kad mes, konservatoriai, dažnai kalbame apie Rusiją, nes tariamai esame rusofobai, tariamai bijome Rusijos, o su Rusija juk reikia draugauti, nepaisant to, nei ką ji daro, nei kaip ji elgiasi. O norint draugauti, juk reikia garsiai nekalbėti apie tai, ką galbūt Rusija daro, mūsų manymu, netinkamai. Nes jeigu garsiai sakysime tai, ką matome, Rusija supyks ir mūsų santykiai pablogės. Todėl geriau reikia nematyti to, ką matai, tačiau kas taip pataria ir taip galvoja, iš tikrųjų, yra tikrieji rusofobai.
O tikri konservatoriai remiasi didžiojo konservatoriaus Reagano patarimu – nebijoti matyti to, ką pramerkus akis tenka matyti ir apie tai drąsiai kalbėti. Nes tik tokiu būdu gali sumažinti tuos pavojus, kuriuos pramerkęs akis pagaliau pamatai. Jeigu juos pamatęs išsigąsi ir apie juos nekalbėsi, tai tas, kas bando tą pavojų sukurti, bus pasiekęs savo tikslą, bus mus išgąsdinęs.
Todėl džiaugiuosi, kad šiandien susirinkome pakalbėti viena tokių temų, apie kurią valdžia nedrįsta atvirai kalbėti. Opozicijos privilegija yra ta, kad mums nereikia skristi į Sočį ir mes galime drąsiai kalbėti apie Rusijos minkštąsias galias ir kaip, bei ką jos čia, Lietuvoje, veikia.
Taigi pirmasis klausimas, – ką matome? Keletas datų ir skaičių, kurie padės mūsų žvilgsnį geriau sufokusuoti.
Kas vyko pastaruoju metu Rusijoje?
2012 m. vasaris: pasirodo V.Putino priešrinkiminis straipsnis, kuriame pirmą kartą šiuolaikinėje Rusijoje kalbama apie Rusijos minkštąją galią kaip jos užsienio politikos instrumentą, nurodant, kad Rusijos dalyvavimas („presence“) artimojo užsienio šalyse turi padidėti bent per eilę.
2012 m. kovas: Pagrindinio Rusijos „minkštosios galios“ centro „Rossotrudničestvo“ vadovu paskiriamas K.Kosačiovas, buvęs ilgametis Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. „Rossotrudničestvo“, toks moderniųjų laikų Kominterno atitikmuo, buvo įkurtas 2008 metais. 2013 metais „Rossotrudničestvo“ biudžetas pasiekė 500 mln. dolerių ir kiekvienais metais didėja po 15-20 proc.
2012 m. spalis: K.Kosačiovas paskelbia etapinį straipsnį „Rusijos minkštųjų galių specifika“, kuriame apibrėžia pagrindinį Rusijos minkštųjų galių tikslą – būti pagrindiniu Rusijos užsienio politikos instrumentu.
2013 m. vasaris: V.Putinas paskelbia naują Rusijos užsienio politikos doktriną. Įteisinama ir įprasminama K. Kosačiovo išdėstyta nuostata apie „minkštosios galios“ svarbą Rusijos užsienio politikoje.
Tuo pat metu Lietuvoje.
2012 m. liepa: Seime V.Žiemelio iniciatyva ir socialdemokratų balsais priimamas nutarimas kartu su Seimo rinkimais rengti referendumą prieš Visagino atominę elektrinę (VAE). Garliavos isterija, keletą metų lydėjusi visas strategines energetikos pertvarkas, persikelia į „anti – VAE“ isteriją.
Už visų šių trijų didelių ir gerai organizuotų akcijų stovėjo ir stambus lietuviškas verslas, turintis didelių verslo interesų Rusijoje.
2012 m. spalis – dauguma žmonių referendume balsuoja prieš VAE projektą.
2013 m. rugsėjis – po isteriškos, gerai organizuotos ir finansuotos kampanijos prieš skalūnų žvalgybą, JAV kompanija „Chevron“ palieka Lietuvą.
2014 m. sausis-vasaris – paaiškėja, kad gerai organizuota ir finansuota kampanija inicijuoti antikonstitucinį ir antieuropinį referendumą prieš žemės pardavimą ES piliečiams, iš esmės pavyko – atsirado beveik 300 000 Lietuvos piliečių, padėjusių parašus po tokia iniciatyva.
Už visų šių trijų didelių ir gerai organizuotų akcijų stovėjo ir stambus lietuviškas verslas, turintis didelių verslo interesų Rusijoje.
Štai tokie sutapimai, kuriuos matome. Nebijokime matyti to, ką matome.
Nebijodami to matyti ir matydami vis intensyvesnį Rusijos „minkštųjų galių“ strategijos įgyvendinimą, ir pakankamai sėkmingą bei rezultatyvų įgyvendinimą, mes ir skelbiame savąją „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“.
Siekdami, visų pirma, paskatinti atvirą diskusiją apie tai, ką matome ir ką turime daryti, kad kai ko nebebūtų ir mes to nebematytume. 2007 metais paskelbėme panašų dokumentą, kuris vadinosi tiesiog „Rusijos sulaikymo strategija“, kurią dabar pavadinčiau „kietąja strategija“, nes ten kalbėjome apie „kietuosius“ energetinės nepriklausomybės dalykus. Po 2008 metų toje strategijoje numatytu „kietuoju“ energetikos pertvarkos keliu ir ėjome. Dabar kviečiame susirūpinti „minkštaisiais“ Lietuvos reikalais.
Rusijos užsienio politikos strategija ir „minkštosios galios“
Kad geriau pamatytume bendrą vaizdą, reikia gerai įsižiūrėti į Rusijos šių dienų užsienio politikos pagrindinius tikslus ir principus. K. Kosačiovas, tame pačiame straipsnyje, labai atvirai apibrėžia, kad artimajame užsienyje svarbiausias Rusijos užsienio politikos tikslas yra „integracija be inkorporacijos“ – tai yra neleisti kaimynams atitolti nei energetine prasme, nei kultūrine, nei civilizacine.
Tam ir turi buti naudojami Rusijos „minkštosios galios“ instrumentai, – „smegenų“ praplovimui, „teisingų“ jausmų ir emocijų sužadinimui. Integracija – tai širdžių ir protų okupacija, kaip pats K.Kosačiovas pripažįsta, tai efektyviau nei karinė teritorijų okupacija ir inkorporacija.
Pirmiausiai tarpukario Lietuva patyrė „integraciją be inkorporacijos“, kai buvo dedamos didžiulės Maskvos pastangos „okupuoti“, visų pirma, inteligentų protus bei širdis, o tai vėliau labai padėjo įvykdyti „integraciją su inkorporacija“.
Apie Rusijos „naująjį šaltąjį karą“ savo žymioje knygoje perspėjo mūsų bičiulis Edwardas Lucas, kaip tik įtikinamai parodydamas, kad šiame, naujame šaltame, kare Rusija veiks labai minkštai, švelniai, sofistikuotai, sunkiai atpažįstant tikruosius tokio karo priešus ir naudojamus „minkštosios galios“ ginklus.
Kita žinoma mūsų regiono ir Rusijos ekspertė Anne Appelbaum taip pat pabrėžia, kad Rusija naujame šaltame kare visų pirma sieks vieno tikslo, kad centrinės Europos žmonės pradėtų abejoti orientacijos į Vakarus pasirinkimu, pagrindinių Vakarų institucijų ES ir NATO patikimumu.
Rusijos „minkštųjų galių“ strategija gimė, kaip pastanga neutralizuoti provakarietiškai nusiteikusį mūsų regiono elitą, todėl Rusijos „minkštosios galios“ yra nutaikytos į paprastą liaudį, į tėvynainius ten, kur jų yra daugiau.
Pats K.Kosačiovas pabrėžia, kad Rusijos „minkštųjų galių“ strategija gimė, kaip pastanga neutralizuoti provakarietiškai nusiteikusį mūsų regiono elitą, todėl Rusijos „minkštosios galios“ yra nutaikytos į paprastą liaudį, į tėvynainius ten, kur jų yra daugiau, nes Rusijai reikia, kad mūsų šalyse dominuotų Maskvos įtakojamas ar bent Maskvai lojalus elitas.
Todėl artimiausiu metu tiek dėmesio bus skiriama mūsų prezidento rinkimams (gal pasikeis elitas), o ilgalaike prasme – svarbiausias tikslas – pasėti „liaudyje“ abejonę, ar mes gerai pasirinkome eidami į Vakarus: todėl toks rūpestis, kad Lietuvoje liaudžiai būtų daugiau referendumų ir toks V.Putino pastarojo laikotarpio karštas susirūpinimas blogiu, atsklindančiu iš Vakarų, gėjų teisėmis ir pan., bei Kremliaus garsios deklaracijos, kad tik Rusija apgins tikras krikščioniškas vertybes. Ir to rezultatų ilgai nereikėjo laukti – ir Lietuvoje jau pasigirsta garsių balsų, kad Lietuvai didžiausias pavojus jau nebėra Rusija.
Visų pirma integracija vykdoma per protų ir jausmų integraciją. Svarbiausias tikslas – maksimalus vienos, Rusijos dominuojamos ir valdomos, kultūrinės-istorinės erdvės išsaugojimas arba atstatymas: todėl gausūs televizijos filmai, gazmanovai, Liube, georgijevai, vieninga krepšinio lyga ir didžiulės pastangos Lietuvos istorijos perrašymui – savi šaudė į savus sausio 13-ąją; 40-aisiais patys pasiprašėme; po karo buvo ne karinė rezistencija pasipriešinant okupacijai, bet pilietinis karas, kai brolis ėjo prieš brolį; sovietmetis buvo ne Lietuvos nelaimė, bet industrijos ir kultūros suklestėjimo laikotarpis, o Sąjūdis – tik Gorbačiovo ‚perestroikos“ įgyvendintojas.
Taip bandoma lietuvius palikti be svarbiausių istorinių ženklų, ant kurių statoma nauja, nebe sovietinė, visuomenės valstybinė savivoka. O tokia savarankiška valstybinės savivoka trukdytų svarbiausiam tikslui – integracijai, kol kas be inkorporacijos.
Kaip ta protų ir širdžių integracija vykdoma? Galima išskirti keletą pagrindinių kanalų – visų pirma, pačios Rusijos žiniasklaida, visokie „Piervyj Baltijskij“ kanalai ir gausus kultūrinės invazijos portfelis – nuo Gazmanovo iki Georgijevo; antra, tai lietuviška žiniasklaida, su gausia produkcija, ant kurios kaba, nors ir nepakabintos, ryškios etiketės – „pagaminta Rusijoje“ ar „Rusijos įtakota“; trečia, tai lietuviškas verslas, turintis didelių interesų Rusijoje ir todėl Lietuvoje prašomas ar neprašomas labai aktyviai remia įvairias viešas iniciatyvas, kurias vienija vienas požymis – jos sutampa su Rusijos interesais, visų pirma, energetikoje ar pasėjant abejones vakarietiška orientacija ir ketvirta, tai politikai ar partijos, kurios tampa Rusijos „minkštųjų galių“ instrumentais.
Įvairius gazmanovus, „Piervyj Baltijskij“ kanalą jau lengvai pažįstame. Pažįstame ir gazpromus, Lukoilus ar „InterRao“ ir jų tikslus ar veikimus. Nes tai iš išorės ateinančios „minkštosios galios“. Pažįstame ir žinome, kaip į jas reaguoti ir kaip neutralizuoti.
Sunkiau yra su vidinėmis „minkštosiomis galiomis“ – su lietuviška žiniasklaida, savarankiškai ar nesavarankiškai, bet dažniausiai neskaidriai retransliuojančia ar skatinančia Kremliui rūpimas nuostatas; su lietuviškais verslais, turinčiais didelių interesų Rusijoje, ir aktyviai dalyvaujančiu įvairiuose viešuose, visuomeniniuose ir politiniuose procesuose, nukreiptuose prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę ir prieš Lietuvos vakarietišką orientaciją.
Referendume prieš VAE, priešinantis Suskystintų gamtinių dujų terminalui, isterijoje prieš skalūnų žvalgybą, referendume prieš žemės pardavimą ES piliečiams, visų šių procesų užnugaryje matome tą patį verslą: ankstesnę „Achemą“, R.Karbauskio verslą, G Žiemelio verslą, A.Janukonį ir „Icor“, dar keletą. Visi jie pasižymi tuo, kad turi didžiulius verslo interesus, susijusius su Rusija.
Visų šių procesų užnugaryje matome tą patį verslą: ankstesnę „Achemą“, R.Karbauskio verslą, G.Žiemelio verslą, A.Janukonį ir „Icor“, dar keletą. Visi jie pasižymi tuo, kad turi didžiulius verslo interesus, susijusius su Rusija.
Toks verslas žymiai aktyviau dalyvauja Lietuvos politiniame, viešajame gyvenime, ne tik rinkimuose ar referendumuose, bet ir kultūriniuose ar labdaros projektuose, nei verslas, kuris dirba su Vakarais.
Taip, per lietuvišką ar Lietuvoje veikianti verslą, Rusija aktyviai dalyvauja Lietuvos politikoje. Kartais jai pasiseka net gauti J.Borisovo „užvaldytą“ prezidentą R.Paksą. Po to valstybė turi labai skausmingai apkaltos keliu vaduotis nuo tokio grubaus ir ryškiai matomo „užvaldymo“. Iš to buvo net ir Rusijoje pasimokyta – šiandien veikiama žymiai minkščiau.
Ne taip senai skelbtas labai vertinga Rygoje veikiančio tiriamosios žurnalistikos centro „Rebaltica“ studija apie tai, kaip buvo sukurtas „Piervyj Baltijskij“ kanalas, kaip jis palaiko ryšius su Kremliumi ir kaip šis kanalas sukūrė iš Neilo Ušakovo, iš savo buvusio žurnalisto, labai sėkmingą, modernų Rygos merą, didžiausios partijos „Harmony centre“ lyderį, kuris po šį rudenį vyksiančių Latvijos „Saeimos“ rinkimų galbūt lems tolesnę Latvijos raidos kryptį.
Mes turime modernų Vilniaus merą A.Zuoką, kurį sukūrė ne „Piervyj Baltijskij“ kanalas, bet A.Janukonis ir „Icor“ (anksčiau „Rubicon“) koncernas. Juos sieja, kaip pamename, tamprus „abonentinis“ ryšys, o „Icor“ koncernas valdo „City Service“, kuris, kaip skelbia jų interneto puslapis, yra didžiausia komunalines paslaugas teikianti įmonė Rusijoje.
Galima tik spėlioti, dėl kokių priežasčių pastaruosius keletą metų, kai „City Service“ sėkmingai įsitvirtino Rusijoje, tuo pat metu A.Janukonis demonstravo ypatingą nepasitenkinimą mūsų įgyvendinama energetinės nepriklausomybės strategija. Tokį pat nepasitenkinimą demonstravo ir Kremlius bei „Gazprom“.
Mūsų specialiosios tarnybos yra fiksavusios, kad kai kurios mūsų kompanijos, turinčios didelių interesų Rusijoje, sulaukdavo Rusijoje pasiūlymų pagerinti jų verslo sąlygas, jeigu jos imsis aktyvaus pasipriešinimo mūsų energetikos projektams. Ir jos imdavosi, tai yra fiksuota.
Kaip žinome, modernus Vilniaus miesto meras, spinduliuojantis savo „minkštosiomis galiomis“ ir viešai rėmęs Karaliaučiaus AE statybą, nori tapti moderniu Lietuvos prezidentu, o Ramūnas Karbauskis, ne tik žemdirbys ir mecenatas, bet ir verslininkas, uždirbantis šimtus milijonų litų pelno iš Rusijoje pagamintų trąšų monopolizuoto importo, nenori tapti prezidentu, bet nenorėjo ir VAE, ir skalūnų, ir žemės pardavimo užsieniečiams.
Mūsų specialiosios tarnybos yra fiksavusios, kad kai kurios mūsų kompanijos, turinčios didelių interesų Rusijoje, sulaukdavo Rusijoje pasiūlymų pagerinti jų verslo sąlygas, jeigu jos imsis aktyvaus pasipriešinimo mūsų energetikos projektams. Ir jos imdavosi, tai yra fiksuota.
Galbūt tai tik sutapimai, bet kai matai visą eilę tokių pat sutapimų, tai tada supranti, kad yra verta prisiminti dar vieną amerikiečių patarlę: jeigu kas nors gagena kaip žąsis ir krypuoja kaip žąsis, tai greičiausiai ir yra žąsis.
Ką turime su visu tuo daryti? Ką turime daryti su visomis tomis žąsimis, kurias gimdo Rusijos „minkštųjų galių“ strategijos įgyvendinimas Lietuvoje?
Visų pirma, turime matyti. Ir neišsigąsti to, ką pamatome.
Nes tik taip ateina viešumas. O viešumas yra pagrindinis vitaminas nuo visų „minkštųjų galių“. Mūsų parengtos Strategijos projekto tikslas – pradėti viešą konstruktyvią diskusiją dėl to ką matome ir ką turime padaryti, kad kai ko matytume mažiau.
Tam reikia specialiųjų tarnybų, gebančių stebėti minkštąsias galias ir apie tai viešai informuoti, nes tik taip gali žinoti apie tas galias ir nuo jų gintis.
Tam reikia mokestinių ribojimų Rusijoje pagamintai ar jos įtakotai „minkštųjų galių“ produkcijai, ir tam reikia mūsų pačių didesnio atsparumo. Pradedant nuo mūsų piliečių didesnio atsparumo visiems „minkštųjų galių“ kerams ugdymo, iki pačios žiniasklaidos atsparumo neskaidrumui, nešvariems pinigams ir „minkštųjų galių“ įtakoms ugdymo. Lygiai taip pat reikalingas viešumas, kad žmonės žinotų, kokius interesus Rusijoje turi tas lietuviškas verslas, kuris ypač aktyviai dalyvauja Lietuvos viešajame gyvenime.
Jau senai suvokėme, kad savo energetinę erdvę, savo strateginius objektus privalome saugoti nuo rusiško kapitalo ir investuotojams į šias sritis taikome euroatlantinės kilmės kriterijus.
Mūsų galvų ir širdžių erdvė yra nemažiau svarbi, nei mūsų energetinė erdvė. Ne veltui šią galvų ir širdžių erdvę bando integruoti. O mes jos apsaugai netaikome jokių saugiklių ir jokių euroatlantinių kriterijų.
Mūsų galvų ir širdžių erdvė yra nemažiau svarbi, nei mūsų energetinė erdvė. Ne veltui šią galvų ir širdžių erdvę bando integruoti. O mes jos apsaugai netaikome jokių saugiklių ir jokių euroatlantinių kriterijų. Prieš dvidešimt metų priėmėme konstitucinį įstatymą dėl draudimo jungtis į posovietines integracines erdves. Mus vėl bando „integruoti“. Šį kartą švelniai.
Švelniai ir atsispirkime. Savomis minkštosiomis galiomis saviems. Jeigu neužtenka savų pajėgumų, ieškokime partnerių Vakaruose. Mums reikalingas „švelniųjų galių“ NATO ir jo 5 straipsnis.
Rusija yra šauni šalis. Gaila, kad jos istorija yra tokia nelaiminga. Ir jos „minkštosios galios“ todėl yra tokios postimperinės. Rusija yra paskutinė griūvanti imperija Europos žemyne, pradėjusi griūti tik 90-ais, t.y. 50 metų vėliau nei sugriuvo Britanijos ar Prancūzijos imperijos po II pasaulinio karo. Griūvanti labai skausmingai su konvulsijomis, dėl kurių dabar kenčia Ukraina.
Aš tikiu, kad Rusija išbris iš šitos postimperinės krizės ir pati sieks tapti europietiška valstybe. Tai gali gana ilgai užtrukti, bet mes galime ir turime padėti Rusijai, nes nuo to ir mums bus geriau. Efektyviausiai padėti galime, padedami Rusijai nebeturėti iliuzijų, kad imperijos laikai gali sugrįžti ir kad Rusija vėl galės valdyti mūsų teritorijas ar bent mūsų protus.
Tai pasiekti galime visų pirma efektyviai apgindami savo protus ir savo širdis. Protų ir širdžių nepriklausomybė yra ne mažiau svarbi nei energetinė nepriklausomybė. Gal tik sunkiau pasiekiama ir sunkiau apginama. Bet mes viską galime. Jeigu nebijosime matyti tai ką matome. Tiek čia pas mus Lietuvoje. Tiek Ukrainoje. Tiek Rusijoje.
Andrius Kubilius yra TS-LKD pirmininkas, Seimo opozicijos lyderis
Šis pranešimas perskaitytas 2014.02.07 Vilniuje vykusiame seminare „Modernios Lietuvos kūryba: Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“
