Štai tokia mūsų reakcija ir paskatino mane imtis šio teksto. Nes, mano įsitikinimu, tokia reakcija rodo, kokių problemų savo mąstyme, savo požiūriuose mes patys turime. Psichologai tai vadina psichologinių kompleksų problema. Kai kurie iš jų gali vesti link sunkių visuomenės ligų. Ir apie tai reikia atvirai kalbėti. Nes kai kurie iš jų gali turėti esminių neigiamų pasekmių, visų pirma mums patiems bei mūsų vaidmeniui regione.
Mes patys turime analizuoti savo problemas. Taip pat kaip rusų opozicija pirmiausia turi išsinagrinėti savo problemas. Mes dažnai jaučiamės ir teisesni, ir geresni nei rusų opozicija, todėl esame labiau linkę nagrinėti visų pirma jų problemas, bet ne savo. Tai nėra sveikas požiūris.
Todėl ir imuosi pirmiausia nagrinėti mus pačius. Ne rusų opoziciją. Kada nors gal ir to reikalo imsiuosi.
Toliau pabandysiu trumpai įvardinti tuos pagrindinius mūsų požiūrius, mūsų nuostatas, tuos pagrindinius mūsų „rusiškus“ kompleksus, ypač ryškiai nuskambėjusius „Dožd“ istorijos kontekste, kurie, mano manymu, yra klaidingi. Taigi pabandysiu paaiškinti, kodėl jie yra klaidingi.
1 nuostata – Rusija nesuderinama su demokratija.
Daug kas tiek Lietuvoje, tiek bendrai Vakaruose yra įtikėję nuostata, kad Rusija savo valstybingumo tradicijomis yra visiškai nepritaikyta demokratijai. Paveldėjusi daug valstybinių institutų iš totorių-mongolų invazijos, ji amžinai gyveno patvaldystės, carų, generalinių sekretorių ar autoritarinių prezidentų valdoma, joje niekada nebuvo tikro parlamentarizmo, teisinės valstybės, tarpinstitucinio checks-and-balances. Rusijoje niekada neįvyko kas nors panašaus į Didžiąją Prancūzijos Revoliuciją, kurios nuostatos sukūrė dabartinius Vakarus. Todėl Vakarams reikia nustoti naiviai svajoti apie demokratinę Rusiją.
Pirmas patarimas mūsų „rusiškų“ kompleksų reikalu – netikėkite, kad Rusija niekados netaps demokratija. Ar bent jau suabejokite tais, kurie tai atkakliai tvirtina. Nes tai tvirtina ir Putinas.
Verta pastebėti, kad Putinas nuosekliai siekia įtikinti Vakarus patikėti ta pačia nuostata – kad Rusija neturi jokių galimybių tapti demokratine. Savo paties veiksmais jis efektyviai kūrė ir kuria laukinės, rytietiškos Rusijos, nuodijančios savo oponentus, agresyvios, su branduoline bomba rankose valstybės įvaizdį. Tokioje valstybėje pagal Putiną niekada nebus demokratijos. Taigi todėl Vakarai turi nustoti naiviai kalbėti apie demokratijos Rusijoje perspektyvas, nes tai gali sunervinti, išprovokuoti Putiną, kuris imsis vėl grasinti branduoliniu ginklu. Pagal Putiną, Vakarai tiesiog turi prisitaikyti, adaptuotis prie tokios Rusijos, kokia dabar yra, o tai reiškia, kad Vakarai turi tiesiog palaikyti dialogą su Putinu, nepaisant to, kaip jis elgiasi.
E.Macronas yra pavyzdys, kad Vakarų lyderiai yra linkę priimti tokią Putino primestą doktriną ir yra linkę prie jos prisitaikyti, nes E.Macronas netiki, kad Rusija gali būti kitokia. To pasekmė yra tai, kad kai kurie Vakarų lyderiai vis dar yra linkę geopolitiškai „paaukoti“ Ukrainą, kad tik būtų galima „prisitaikyti“ prie Putino. Ir su parama Ukrainai reikia nenervuoti ir neprovokuoti Putino. Nes Putinas ir Rusija yra laukiniai, niekada nebus kitokie, be to, dar turi gąsdinančią branduolinę bombą.
Galima įvairiai vertinti istoriniu determinizmu pagrįstus argumentus, kad Rusija niekada negalės tapti demokratija, nes tariamai jos praeities istorija jai užkerta kelią į demokratiją. Aš tokiais argumentais netikiu, nes matau nemažai pavyzdžių, kai šalys ar nacijos, iki tol neturėję jokios demokratinės patirties, XX amžiaus pabaigoje virto demokratijomis ir toliau sėkmingai tvarkosi.
Viena iš jų yra Mongolija, mongolų ir totorių protėvynė, šiandien pagal daugelį pasaulinių tyrimų visai neblogai atrodanti pagal sveikos demokratijos indeksus. Antras pavyzdys, Taivanas, demonstruoja ypatingus sugebėjimus tvarkytis demokratiškai, nepaisant to, kad pagrindinė jų nacija yra kinai, o daugelis istorinio determinizmo šalininkų turi šimtus argumentų, kodėl Kinija, kinai ir konfucianizmas yra nesuderinami su demokratija.
Taigi pirmas patarimas mūsų „rusiškų“ kompleksų reikalu – netikėkite, kad Rusija niekados netaps demokratija. Ar bent jau suabejokite tais, kurie tai atkakliai tvirtina. Nes tai tvirtina ir Putinas.
2 nuostata – rusai, kaip žmonės, nėra tinkami demokratijai.
Dažnai girdime teiginius, kad rusai yra tiesiog netinkami demokratijai: visi jie ilgisi imperijos atstatymo, visi jie remia Putiną ir jo pradėtą karą prieš Ukrainą. Rusai – tamsi, neišsilavinusi liaudis („народ“), vatnikai, pragertomis ir propagandos praplautomis smegenimis. Jie neturi jokių demokratinių instinktų ir niekada jų neturės, todėl nustokime save apgaudinėti iliuzijomis apie demokratinę Rusijos perspektyvą.
Taip nejučia mes patys tampame ne kuo nors kitu, o tik paprastais rasistais. Nes toks požiūris reiškia tai, kad, mūsų požiūriu, rusai yra žemesnio išsivystymo nacija, taip, kaip kai kas ir šiais laikais galvoja apie Amerikos ar Afrikos juodaodžius. Ir kad jie niekada iš tos žemesnės kokybės nepakils.
Mes save tyčia ar netyčia imame laikyti aukštesnės genetinės kokybės nacija palyginus su rusais. Putinas teigia priešingai, kad tik rusai yra „išrinktoji tauta“, todėl pagal jį rusai gali naikinti ukrainiečius. Tikiuosi, kad visų pirma mes laiku sustosime ir nenueisime nacių keliu vertinti ir skirstyti kitas tautas pagal kokybę, o „netinkamos kokybės“ atstovus siųsti į dujų kameras.
Taip nejučia mes patys tampame ne kuo nors kitu, o tik paprastais rasistais. Nes toks požiūris reiškia tai, kad, mūsų požiūriu, rusai yra žemesnio išsivystymo nacija.
Visaip yra su tais rusais. Kaip ir su lietuviais. Pamenu eilinius rusus Gorbačiovo laikais, milžiniškomis demonstracijomis kovojusius už demokratiją Rusijoje. Ir rėmusius Lietuvos nepriklausomybę. Netikiu, kad tokie genai gali būti pragerti. Jie gali būti „užasfaltuoti“ diktatūros ir persekiojimų volu, bet jie niekur nedingsta. Ir esant galimybei prasiveržia su milžiniška jėga. Taip, kaip tai vyko 2020-ųjų vasarą Baltarusijoje. Tai ir gąsdina Putiną. Dėl to ir karą pradėjo, kad Baltarusijos revoliucijos ir Ukrainos sėkmės pavyzdys neužkrėstų eilinių rusų.
3 nuostata – paprasti rusai ir opozicija su ginklu nekovoja prieš Kremliaus režimą.
Vis dažniau tenka išgirsti lietuvių išsakomus priekaištus, kad ne tik eiliniai rusai, bet ir liberalios opozicijos lyderiai gatvėse neprotestuoja prieš Kremliaus režimą, neima ginklų į rankas ir ar pačioje Rusijoje, ar Ukrainoje neina į frontą prieš nusikalstamą, imperijos atstatymui skirtą agresiją. Mobilizuojamieji rusai šimtais tūkstančių ar milijonais renkasi kelią bėgti iš Rusijos, bet ne imtis pačioje Rusijoje nepaklusnumo akcijų, kurios iš pamatų sudrebintų režimo pamatus.
Kažkaip labai lengvai pasiduodame tokiai savimi patenkintų europiečių demagogijai. Užmirštame, kad iki Gorbačiovo perestroikos nei mes labai drįsome rinktis į masiškus mitingus, nei kaip nors kitaip masiškai protestuoti.
Iš tiesų – tokių masinių protestų Rusijoje nematyti. Tai leidžia lietuviams, tokiems „saloniniams“ ar „šampaniniams“ revoliucionieriams, dalinti patarimus nuo Putino persekiojimų pabėgusiai liberaliai opozicijai, kad jie geriau „pasiimtų šautuvus“, grįžtų atgal į Rusiją ir ten imtųsi tikros kovos. Tuo pačiu lyg ir sakome, kad mes tai tikrai taip darytume, jeigu būtume jų vietoje. Nes mes gi didvyriškai iškovojome savo Nepriklausomybę ir demokratiją, rinkomės į milžiniškas demonstracijas, į Baltijos kelią ir taip sugriovėme Sovietinę imperiją bei komunistinę diktatūrą.
Kažkaip labai lengvai pasiduodame tokiai savimi patenkintų europiečių demagogijai. Užmirštame, kad iki Gorbačiovo perestroikos nei mes labai drįsome rinktis į masiškus mitingus, nei kaip nors kitaip masiškai protestuoti. Buvo drąsių disidentų, kalintų ir persekiotų, buvo Kalanta ir jo protesto laidotuvės, bet mobilizuoti į sovietinę kariuomenę lietuviai neprotestavo ir nebėgo iš jos ar nuo mobilizacijos, kai ta kariuomenė okupavo Čekoslovakiją ar veržėsi į Afganistaną. Kai kas Lietuvoje net dabar didžiuojasi savo „afganiška“ patirtimi.
Kodėl tada neturėjome drąsos, kurios dabar norime išmokyti rusų opoziciją? Todėl kad žmogiškai bijojome persekiojimo, kalėjimo, psichuškės. Ar tiesiog negailestingai sugriautos profesinės karjeros. Todėl ir sukilome tik tada, kai patikėjome, kad Gorbačiovo perestroika reiškia tai, kad už dalyvavimą mitinge į kalėjimą nebesodins. O Rusijoje dabar sodina. Ir už įrašą feisbuke gali gauti 8 metus sunkiųjų darbų kalėjimo. Arba gali būti paprasčiausiai nunuodytas. Novičioku.
Gal nustokime patogiai nuo sofutės mokyti rusus, kaip reikia kovoti su tokiu teroristiniu režimu. Nes patys nekovojome, kai buvome pavergti. Ir dabar tik vienetai mūsų kovotų.
Tai gal nustokime patogiai nuo sofutės mokyti rusus, kaip reikia kovoti su tokiu teroristiniu režimu. Nes patys nekovojome, kai buvome pavergti. Ir dabar tik vienetai mūsų kovotų.
4 nuostata – visi rusai yra kolektyviai kalti dėl karo prieš Ukrainą, todėl ir opozicija turi būti baudžiama.
Kai matai rusų kariuomenės žiaurius karo nusikaltimus Bučios, Irpinės, Iziumo miestuose, be abejo, kad pirmas ir paprasčiausias teiginys ateina į galvą – visi rusai yra kalti. Vienodai. Nes jie leido Putinui ateiti į valdžią, jie leido Putinui tapti diktatoriumi, tapti agresoriumi, jie neprotestavo, jie nekovojo prieš šį nusikalstamą režimą, kuris šiandien karu, kankinimais, prievartavimais, žudymais terorizuoja Ukrainą, o kalėjimais ir Novičiokais terorizuoja rusų opoziciją.
Na, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dalis tos kolektyvinės kaltės už dabartinį Putiną tenka ir Vakarams, nes Vakarai nuolat nuolaidžiavo Putinui, siekė dialogo ir santykių atnaujinimo net ir po karo prieš Sakartvelo 2008-aisiais ar Krymo okupacijos 2014-aisiais. Nes didelė dalis Europos Sąjungos leidosi Kremliui būti prijaukintais prie pigių dujų adatos, prie Nordstream’ų ir Abramovičiaus jachtų.
Taip ir atsirado dabartinis Putinas, kai Vakaruose įsivyravo paradigma „tik nereikia provokuoti Putino“: nereikia provokuoti Kremliaus su Vakarų parama Ukrainos integracijai, su kova už žodžio ar susirinkimų laisvę Rusijoje, su kova prieš Navalno nuodijimą. Vakarai nereagavo į Putino nusikaltimus, todėl Putinas vis agresyviau reagavo į Vakarų ne-reakciją.
Mes galime save pateisinti, kad mes, lietuviai, reagavome ir garsiai šaukėme. Šiandien daug kas Vakaruose pripažįsta, kad mes buvome teisūs. Tačiau tai neleidžia mums pasijausti teisuoliais, nes esame kolektyvinių Vakarų dalis: ir geruose, ir prastesniuose reikaluose.
Be abejo, pateisinti Putino nusikaltimus vien tik Vakarų abejingumu ar susitaikymu būtų klaida. Tačiau ir visus rusus paversti vienodais kolektyvinės kaltės subjektais būtų klaida. Apie tai mes, keli Europos Parlamento nariai ir keli gerai žinomi Vakarų ekspertai, nesenai esame rašę tekste „Collective guilt — the dilemma of penalising Russia's opposition“ („Kolektyvinė atsakomybė – dilema, kuri iškyla baudžiant Rusijos opoziciją“) (https://euobserver.com/opinion/156141).
Šiame tekste pateikėme istorinį pavyzdį apie tai, kaip keitėsi Vakarų požiūris į kolektyvinę vokiečių kaltę už nacių Vokietijos nusikaltimus. Štai citata iš minėto teksto:
„Pirmais metais po Hitlerio Vokietijos sutriuškinimo 1945-aisiais metais „kolektyvinės kaltės“ koncepcija, apkaltinant visus vokiečius dėl nacių agresijos, buvo sąjungininkų strategija santykiuose su vokiečių tauta.
Ši strategija buvo sąmoningai užbaigta, kai buvo suprasta, kad tokia strategija gali tapti kliūtimi kuriant demokratinę Vokietiją. „Kolektyvinės kaltės“ strategija buvo pakeista į labiau individualizuotą strategiją. Taigi vokiečiai, kurie žinomai priešinosi nacių režimui, buvo pilnai integruoti į Vokietijos transformacijos darbus“.
Turime patys sau atsakyti į klausimą, kas mums ir visiems Vakarams yra svarbiau: laikytis nuostatos, kad visi rusai yra „kolektyviai atsakingi“ ir „kolektyviai nusikaltę“ Putino nusikaltimais, o gal realiai rūpintis, kaip kartu su Putino oponentais kovoti prieš Putiną, be to, jį įveikus bendromis pastangomis kurti kitokią, normalią Rusiją.
5 nuostata – demokratija Rusijoje gali būti mums pavojinga, nes Rusija vėl sustiprės.
Daugelis suprantame, kad Rusija su autoritariniu Putinu priešakyje darosi vis silpnesnė ir politiškai, ir ekonomiškai, ir technologiškai. Tai supranta ir Putinas, ir tai yra viena iš pagrindinių jo agresijos priežasčių.
Taip pat yra suprantama, kad Rusijos pokyčiai jai sugrįžtant į demokratinį vystymosi kelią sudarytų galimybes Rusijai sugrįžti ir į pasaulio rinkas bei į normalų modernizacijos kelią. Tikėtina, kad tokiu atveju per artimiausius dešimtmečius vyksiantis Green Deal europinis įgyvendinimas priverstų ir Rusiją transformuoti savo ekonomiką bei atsisakyti visiškos priklausomybės nuo naftos ir dujų eksporto. Tai leistų Rusijai tapti ekonomiškai sėkminga bei stipria valstybe.
Tačiau yra lietuvių, kurie galvoja, kad geriau tegul Rusija lieka be demokratijos, nes jeigu demokratija sustiprins Rusijos ekonominę galią, tai mums to nereikia, nes tai yra pavojinga.
Tokios lietuviškos baimės priepuoliai, kad demokratijos plėtra į Rytus nuo mūsų gali būti mums nenaudinga, kartojasi kas keleri metai, kiekvieną kartą, kai mūsų regione pradeda drebėti autoritarinių režimų pamatai. Taip prieš kelerius metus, 2000-ųjų vasarą, mūsų ekspertai garsiai šaukė, kad Lietuva daro didelę klaidą remdama Baltarusijos opoziciją bei Sviatlaną Cichanouskąją. Nes taip yra silpninamas Lukašenka, o Lukašenka tariamai yra vienintelis Baltarusijos suvereniteto garantas. Kur tas „garantas“ atvedė Baltarusiją, šiandien visi matome, bet niekas nedrįsta prisipažinti, kad tuo metu klydo.
Nenuostabu, kad tokio mąstymo mūsų kraštuose yra nemažai. Šiomis dienomis paaiškėjo, kad tokiu mąstymu neseniai buvo užsikrėtęs ir latvis Ivarsas Abolinšas, šiandien vadovaujantis Latvijos Nacionalinei elektroninių informacijos priemonių tarybai (NEPLP), kuri neseniai panaikino „Dožd“ licenziją.
Žiniasklaida skelbia, kad 2014-aisiais jis viešai pasisakė prieš Maidano revoliuciją, smerkdamas paramą jai, nes, jo įsitikinimu, Ukrainos integracija į Europos Sąjunga būtų pavojinga, kadangi daug rusakalbių atsidurtų Europoje. Jam taip pat atrodė, kad Putino režimas Rusijai yra tinkamas, nes savo autoritarine valdžia jis apsaugo Rusiją nuo subyrėjimo, o toks byrėjimas galėtų vėlgi būti pavojingas Europai. Tiesa, dabar tas pats I.Abolinšas, kai po jo sprendimo uždaryti „Dožd“ buvo priminti šie jo ankstesni žodžiai, viešai pripažino, kad tada klydo ir atsiprašė.
Bandydami atsakyti į šiuos baimės dėl demokratijos Rusijoje argumentus, turime visų pirma atsakyti į klausimą, kodėl ekonomiškai silpna Rusija nėra kažkoks gėris mums, kurio mes turėtume siekti ir dėl kurio turėtume priešintis Rusijos demokratinės transformacijos perspektyvoms.
Žinomi pasaulyje politikos mokslų akademikai jau seniai yra įrodę, kad demokratijos tarpusavyje nekariauja. Kad autoritariniai režimai yra linkę į karines agresijas, tuo galėjome dar kartą įsitikinti po vasario 24 d. Taigi mūsų pačių saugumo požiūriu, Rusijos demokratija mums būtų naudinga. Tie patys akademikai yra įrodę, kad demokratija yra stabilesnė tose šalyse, kurios yra pakankamai turtingos ir ekonomiškai išsivysčiusios (tai negalioja naftą ar dujas eksportuojančioms šalims). Skurdas ir demokratija būna sunkiai suderinamos, nes skurdas gimdo politinį radikalizmą. Gerai yra žinoma skaudi Vokietijos patirtis: po pralaimėto pirmo Pasaulinio karo Vokietija buvo nuskurdinta ypač didelių reparacijų, kurias žymusis Johnas Maynardas Keynesas laikė nesąžiningomis ir pavojingomis, prie to dar prisidėjo 1929-ųjų metų pasaulinė krizė, dėl ko trapi Veimaro Respublikos demokratija subyrėjo, atverdama duris Hitlerio valdžiai.
Jeigu norime sau didesnio saugumo, rūpinkimės demokratija Rusijoje. O tam reikia, kad demokratinė Rusija turėtų galimybes ekonomiškai vystytis ir tapti stipria ekonomika.
Verta prisiminti ir Vakarų patirtį po II pasaulinio karo. Dar 1944 metais sąjungininkams svarstant, kaip turėtų būti elgiamasi su pralaimėjusios Vokietijos ekonomika, buvo patvirtintas JAV iždo sekretoriaus Henry Morgenthau parengtas planas, įgavęs „Morgenthau plano“ pavadinimą, kuriame buvo numatyta, kad Vokietijos sunkioji pramonė turėtų būti sunaikinta, o pati Vokietija padalinta į kelias nepriklausomas valstybes. Toks planas rėmėsi į paties Morgenthau, ir jo bendraminčių pagrindine nuostata, kad tik tokiu būdu būtų galima išvengti to, kad po karo ekonomiškai atsigavusi Vokietija po dešimties metų nepradėtų 3-iojo pasaulinio karo.
Viename iš „Morgenthau planą“ patvirtinusių memorandumų buvo rašoma, kad Vokietijos Ruro ir Saaro regionuose (pagrindiniuose industriniuose regionuose) turės būti sunaikinta karinė pramonė, o pati Vokietija ilgainiui turės būti paversta į žemės ūkio ir kaimišką, pastoralinę savo charakteriu valstybę („country primarily agricultural and pastoral in its character“).
Tačiau po karo amerikiečiai labai greitai suprato, kad toks planas yra visiškai klaidingas, nes jis pasmerktų vokiečius ilgam skurdui ir nepritekliams, o tai sudarytų galimybes rinkimus laimėti įvairiems radikalams, įskaitant komunistus, kuriuos rėmė Stalinas.
Todėl jau 1946 metais Jungtinės Valstijos ir prezidentas Harry S.Trumanas pradėjo suvokti, kad pagrindinis JAV tikslas pokario Europoje yra apginti demokratijas nuo Stalino pasikėsinimų į jas, skubiai atsisakė Morgenthau doktrinos įgyvendinimo ir bet kokių užuominų apie Vokietijos ekonomikos sunaikinimą ar jos teritorinį padalijimą.
JAV Valstybės sekretorius Jamesas F.Byrnesas 1946 metų rugsėjo 6 d. Štutgarte pasakė garsiąją kalbą, pačių vokiečių pavadintą „vilties kalba“, kurioje iš esmės „palaidojo“ Morgenthau planą ir nubrėžė savarankiškos, demokratinės ir stiprios ekonomiškai Vokietijos perspektyvą. 1947 metais JAV paskelbė Trumano doktriną ir Maršalo planą, kurio įgyvendinimas ir buvo skirtas pokarinės Europos (taip pat ir Vokietijos) ekonominiam atstatymui, o už viso to stovėjo aiškus geopolitinis tikslas – apginti Europos demokratijas nuo pokario sunkumais nusivylusių rinkėjų radikalizmo ir nuo Stalino komunistinės ekspansijos.
Taigi, jeigu norime sau didesnio saugumo, rūpinkimės demokratija Rusijoje. O tam reikia, kad demokratinė Rusija turėtų galimybes ekonomiškai vystytis ir tapti stipria ekonomika. Todėl šiandien, kai svarstome, kaip Vakarams reikės tvarkytis su karą pralaimėjusia Rusija, reikia svarstyti ne „Morgenthau planus“ tokiai Rusijai, o kažką panašaus į Maršalo planą, skirtą demokratinei Rusijai. Nes tik tai padės stabilizuoti po pralaimėto karo atgimusią Rusijos demokratiją, jeigu toks atgimimas įvyks. Apie tai kartu su Vakarų ir Rusijos opozicijos ekspertais esame rašę specialiai tam skirtame tekste „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ (25 July 2022; https://www.martenscentre.eu/.../the-eus-relations-with.../).
6 nuostata – vienintelis kelias mūsų saugumui – aptverti Rusiją aukšta tvora. Ir tegul uždaryta nuo pasaulio Rusija supūva bei sugriūva.
Kai kas Lietuvoje tiki, kad mes nuo Rusijos galime atsitverti aukšta tvora. Labai aukšta tvora. Ne tik fizine, bet ir NATO 5-ojo straipsnio bei priešraketinės gynybos tvora. Jie taip pat sako, kad taip atsitvėrus nebereikės rūpintis tuo, kas toliau ištiks Rusiją, nes nuo mūsų tai vis tiek nepriklauso. Mums verčiau yra tapti „Baltijos Izraeliu“, kuris, nors ir apsuptas šimtų milijonų priešiškai nusiteikusių arabų, sugeba apginti savo suverenitetą, laimėti karus, taip pat tuo pačiu metu būti inovatyvia „start-up nation“, pajėgia pritraukti milijardus investicijų.
Tikėtis, kad galima sumaištis Rusijoje mūsų nepalies, yra mažų mažiausiai naivoka. Dar daugiau – tikėtina, kad tokios potencialios sumaišties Rusijoje perspektyva jau šiandien gąsdina kai kuriuos Vakarų lyderius.
Nieko neturiu prieš tokią svajonę tapti „Baltijos Izraeliu“. Tik ji man atrodo nelabai reali. Nes visų pirma mes nesame žydai, su visa jų skausminga ir tragiška istorine patirtimi, kuri suformavo unikalią Izraelio naciją.
Antra, Izraelis nors ir yra apsuptas šimtų milijonų arabų, vis tik turi tą privilegiją, kad disponuoja branduoliniu ginklu, tuo tarpu arabai jo neturi. Net Iranas jo kol kas neturi. O tuo tarpu lietuvių „svajonė“ – žlunganti ir suskilusi Rusija yra pavojinga tuo, kad Rusija yra branduolinė valstybė. Tradicinė „sumaištis“ („смута“) Rusijoje gali būti ne tik gausiai kruvina, bet ir šiurpiai branduolinė. Arba lydima Wagnerio plėšikų būrių ir teroristų difuzijos į Europą. Ir visų pirma per Lietuvą. Nes istoriškai Rusijos karų ar plėšikavimų kelias į Europą eidavo per Lietuvą, kaip geografiškai patogiausią traktą.
Tikėtis, kad galima sumaištis Rusijoje mūsų nepalies, yra mažų mažiausiai naivoka. Dar daugiau – tikėtina, kad tokios potencialios sumaišties Rusijoje perspektyva jau šiandien gąsdina kai kuriuos Vakarų lyderius. Ir todėl jie yra gundomi atsargiai žiūrėti į pagrindinę tokios galimos sumaišties priežastį – visišką Ukrainos karinę pergalę prieš Rusiją.
Tarp mūsų populiarūs aiškinimai, kad Rusija niekada netaps demokratija ir kad geriausia yra Rusiją uždaryti jos pačios „puode“ ir iš saugaus tolio stebėti, kaip ji pati save sunaikina ir sugriūva, yra tuo ir pavojingi, kad jie gali tik dar labiau paskatinti natūralias Vakarų baimes. O tokios Vakarų baimės ir yra labiausiai trokštamas ir puoselėjamas Putino sąjungininkas. Nes Putinas, pralaimėdamas karą Ukrainoje, desperatiškai siekia jam naudingų taikos derybų su Vakarais ir jam labai reikia, kad visas pasaulis ir ypač Vakarai patikėtų, jog po pralaimėto karo ir po Putino Rusija tikrai panirs į visišką chaosą, pavojingą visam pasauliui, taip pat ir į branduolinį chaosą. Ir todėl pagal Putiną, Vakarai turėtų neberemti Ukrainos, nes jos pergalė ir sukels Rusijoje sumaištį.
Todėl mes turime nuoširdžiai paklausti savęs – ar tikrai mes norime padėti Putinui ir toliau gąsdinti Vakarus?
Todėl mes turime nuoširdžiai paklausti savęs – ar tikrai mes norime padėti Putinui ir toliau gąsdinti Vakarus?
******
Tiek žodžių apie mūsų nuostatas Rusijos atžvilgiu. Kartais man susidaro vaizdas, kad jos net yra vyraujančios tarp mūsų. Bet nepaisant to, aš teigiu, kad jos yra klaidingos nuostatos. Ir net pavojingos.
Kodėl jos yra klaidingos ir pavojingos – jau paaiškinau.
Nemažiau svarbu yra suprasti, kodėl taip galvojame. Ir kodėl taip jaučiamės. Kokie mūsų pačių psichologiniai kompleksai skatina mus taip elgtis? Ir kaip galime patys sau padėti?
Visų pirma yra akivaizdu, kad dalį tokių šiandieninių mūsų nuostatų lemia tai, ką mes matome savo akimis. Ne tik Putiną, bet visą Rusijos kariuomenę, visą Rusiją lydi ir lydės reportažai apie jų įvykdytus žiauriausius karo nusikaltimus, apie žudymus, prievartavimus, bombardavimus, apie beribę žmogišką ukrainiečių kančią. Negali viso to tik bejausmiai stebėti.
Solidarumas yra natūrali reakcija į tai. Ir neapykanta taip pat.
Neapykanta tiems, kurie žudo, neapykanta teroristinei kariuomenei, neapykanta Putinui, kuris tam vadovauja, ir neapykanta viskam, kas su tuo yra susiję. Tai natūrali emocinė reakcija ir ji yra neišvengiama.
Bet vien to neužtenka. Turime žymiai didesnę atsakomybę, nei vien tik atsiduoti neapykantai. Turime atsakomybę prieš ateities kartas padėti joms nebegyventi tokios grėsmės paunksmėje.
Mes daug dešimtmečių kartojome, kad Putino Rusija yra didžiausia grėsmė. Pagaliau tuo įsitikino ir likusieji Vakarai, pagaliau ir NATO įsirašė, kad autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos saugumui. Todėl NATO šiuo metu radikaliai stiprina savo esminius instrumentus kovai su tokia grėsme: Atbaidymo (Detterence) ir Gynybos (Defence) politikas.
Ta Rusijos grėsmė visai išnyks tik tada, jeigu Rusija transformuosis į demokratiją. Taip, kaip nacių Vokietijos grėsmė išnyko tik tada, kai po pralaimėto karo ji buvo priversta transformuotis į demokratiją.
Bet atbaidymo ir gynybos neužtenka, kad ta grėsmė visai išnyktų. Ta Rusijos grėsmė visai išnyks tik tada, jeigu Rusija transformuosis į demokratiją. Taip, kaip nacių Vokietijos grėsmė išnyko tik tada, kai po pralaimėto karo ji buvo priversta transformuotis į demokratiją.
Todėl Vakarų politika Rusijos atžvilgiu turi apimti tris dėmenis: Atbaidymas (Detterence), Gynyba (Defence) ir Transformacija (Transformation).
Norint, kad tokia transformacija įvyktų reikia, kad Rusijos žmonėms būtų padėta atsikratyti senų svajonių apie imperijos atkūrimą ir padėta patikėti nauja normalaus gyvenimo Rusijoje svajone.
Todėl Vakarų įgyvendinama Transformacijos strategija visų pirma turi apimti Rusijos deputinizacijos planą (amerikiečiai turėjo Vokietijos denacifikacijos planą), kuris apimtų ir postimperinių svajonių sunaikinimą: Rusijos karinis sutriuškinimas Ukrainoje; Tribunolas Putinui ir jo bendrams; visuotinė liustracija dabartinio režimo politikams, administratoriams, teisėjams, jėgos struktūroms; Ukrainos NATO narystė, galutinai užmušanti postimperines Rusijos svajones.
Iš kitos pusės tokia Transformacijos strategija turi apimti Stiprios Ukrainos planą, nes stiprios, sėkmingos Ukrainos pavyzdys gali tapti stipriausiu akstinu paprastiems rusams reikalauti permainų pačioje Rusijoje. Stiprios Ukrainos tikslas reikalauja ne tik to, kad Vakarai padėtų Ukrainai laimėti karą ir padėtų Ukrainai atstatyti karo sugriautą ekonomiką, bet ir to, kad Vakarai ambicingai padėtų Ukrainai sparčiai tapti ES nare (nes tik tai sukuria ES kaimynų sėkmę).
Iš kitos pusės tokiame Transformacijos plane turi būti sutarta, kad Vakarai žymiai intensyviau dirbs su Rusijos opozicija, su ja kurs kitokios, normalios, sėkmingos Rusijos planus, kuriuos ES kartu su demokratine Rusija padėtų įgyvendinti. Dėl to Vakarai jau šiandien turi padėti Rusijos opozicijai vienytis ir turi padėti jai stiprinti komunikacijos su paprastais rusais galimybes.
Tokia Transformacijos strategija yra reikalinga ne tik Rusijos opozicijai, ne tik pačios Rusijos perspektyvoms, bet tai yra reikalinga ir mums, ir visiems Vakarams. Nes kitokia Rusija nebekels pavojų Europos saugumui. Ir mūsų saugumui. Dėl to, kad mūsų ateinančios kartos nebeturėtų gyventi grėsmės paunksmėje, yra verta dėti visas pastangas, nes galbūt tam artimiausiu metu atsivers realios galimybės.
Kai Rusija pralaimės karą, gali atsiverti galimybės permainoms Rusijoje. Yra būtina būti pasiruošus tas galimybes išnaudoti. Tam turi būti pasiruošę visi Vakarai, tam turime būti pasiruošę mes, tam turi būti pasiruošusi Rusijos opozicija.
Mes Lietuvoje esame unikalioje pozicijoje – prasidėjus karui į mūsų nuomonę pradėjo įsiklausyti Vakarai. Iš kitos pusės mes mokame dirbti kartu su Rusijos opozicija.
Vakarų parama Ukrainai yra mūsų pagrindinis strateginis tikslas šiuo metu. Vakarai rems Ukrainą dar stipriau, jeigu patikės, kad Ukrainos pergalė atneš ir pozityvias permainas į Baltarusiją ir Rusiją. Bet jeigu jie tuo nepatikės, jeigu jie patikės, kad Rusija jokiomis aplinkybėmis negali tapti demokratija, jeigu jie patikės, kad Rusija be Putino nugrims į kruviną ir branduolinį chaosą, Vakarai paprasčiausiai gali išsigąsti Ukrainos pergalės pasekmių.
Mes žymiai daugiau padėtume Ukrainai, jeigu Vakarams transliuotume savo tikėjimą Rusijos transformacijos galimybe, jeigu patys tokią strategiją imtume įgyvendinti, jeigu dar intensyviau dirbtume su Rusijos opozicija.
Taigi, supraskime, kad mūsų „rusiški“ kompleksai, garsūs pareiškimai apie tai, kad netikime demokratine ir bendražmogiška Rusijos perspektyva, apie tai, kad geriausia būtų, jog Rusija sugriūtų, yra pavojingi, nes mūsų jau klausosi Vakaruose.
Mes žymiai daugiau padėtume Ukrainai, jeigu Vakarams transliuotume savo tikėjimą Rusijos transformacijos galimybe, jeigu patys tokią strategiją imtume įgyvendinti, jeigu dar intensyviau dirbtume su Rusijos opozicija, jeigu rūpintumėmes kaip jai atidaryti daugiau komunikacijos su paprastais rusais kanalų, o ne kaip juos, jau veikiančius, uždaryti.
Esame didžiulių istorinių įvykių akivaizdoje. Kažkada sugriuvo Berlyno siena. Mums teko prie to prisidėti. Dabar gali sugriūti „Kremliaus sienos“: autokratijos, kleptokratijos, agresijos ir valstybinio terorizmo sienos. Turime galimybių ir prie to prisidėti. Tačiau tik tuo atveju, jeigu kaip ir Sąjūdžio metais elgsimės ir išmintingai, ne tik emocingai.
Emocijos kartais yra patogus būdas pridengti intelektinę tinginystę. Vien tik pasmerkti yra lengviau nei ką nors dar ir sukurti. Paviršutinis populizmas yra galimas ir patriotinėmis bei geopolitinėmis temomis. Tuo tarpu karus šiais laikais laimi ne populizmas, o protas ir išmintis.
Palinkėkime ir sau daugiau išminties! Nes jos reikia mūsų saugumui!
Šis Andriaus Kubiliaus tekstas paskelbtas jo paskyroje „Facebook“
