Tai nebuvo išpuolis vien tik prieš žurnalą, žurnalistus ar spaudos laisvę. Tai buvo išpuolis prieš Vakarus, prieš Prancūziją, pasirenkant „žodžio laisvę“ kaip simbolį. Tai lygiai toks pat išpuolis, koks buvo 2001 rugsėjo 11-osios išpuolis Niujorke, World Trade Center dangoraižius–dvynius pasirinkus Vakarų simboliu, ar susprogdinus Madride metro traukinius, ar dviaukščius autobusus Londone – šio miesto simbolius.
Natūralu, kad pirma reakcija Europoje bus mažinti galimybes įvažiuoti į Europą musulmonų imigrantams, ypač tai pajus įvažiuojantieji iš Artimųjų Rytų – Afganistano juostos. Lygiai taip pat bus dar kartą nusivilta europietišku multikultūralizmo projektu, musulmonų europietiškos bendruomenės susidurs su griežtesne priežiūra, galimos net radikalesnės – deportacijos priemonės. Tokios pasekmės turi objektyvų pagrindą ir bus visiškai natūralios.
Tačiau tokios priemonės neduos jokio rezultato, nes bus bandoma įveikti visai ne tas problemas. „al-Qaedos“ terorizmą Europoje lemia ne kokia nors klaidinga Europos imigracijos politika ar žlugęs multikultūralizmo projektas.
„al-Qaedos“ terorizmą lemia pirmiausia dramatiška arabų pasaulio transformacija. Tai pasaulis, kuris išgyvena klasikinės transformacijos – iš ekonomiškai atsilikusios, tradicinėmis vertybėmis grįstos visuomenės į globalioms įtakoms atsiveriančios, tampančios industrine visuomene – pasekmes.
„al-Qaedos“ terorizmą lemia pirmiausia dramatiška arabų pasaulio transformacija. Tai pasaulis, kuris išgyvena klasikinės transformacijos – iš ekonomiškai atsilikusios, tradicinėmis vertybėmis grįstos visuomenės į globalioms įtakoms atsiveriančios, tampančios industrine visuomene – pasekmes.
Europa nuo Vokietijos iki Rusijos tokią transformaciją pergyveno po Pirmojo pasaulinio karo. Panašiu metu tokią transformaciją pergyveno ir tarpukario Japonija, šiek tiek vėliau – Mao laikų Kinija.
Visos šios transformacijos pasižymėjo labai gilia visuomenių radikalizacija, atvedusia iki fašizmų ar stalinizmų, valstybinio lygmens terorizmo, agresyvaus šovinizmo, kai nebuvo skaitomasi su milijonais gyvybių.
Visa tai buvo apipavidalinama kokiu nors visuotiniu „tikėjimu“: ar nacijos išskirtinumu (naciai), ar pasauline komunizmo misija. Putino Rusija šiuo metu yra labai panašioje stadijoje – atsilikusi, uždara, posovietinė visuomenė po 90-ųjų staiga atsivėrė globaliems procesams ir jų lydimai ekonominei ir socialinei raidai. To pasekmė – Rusija apimta aršaus nacionalistinio šovinizmo, savo esme niekuo nesiskiriančio nuo Hitlerio laikų nacių šovinizmo.
Europa šiuo metu yra atsidūrusi tarp dviejų panašių XXI amžiaus „fašizmų“, kurie demonstruoja sąmoningą neapykantą europinėms, bendražmogiškoms vertybėms: Šiaurės Rytuose – rusiškas fašizmas, kurio teroristai žudė žmones Maidane ir žudo Rytų Ukrainoje, nes tie žmonės rinkosi europinę kryptį; Pietryčiuose matome „alkaidinį“, musulmoniškąjį fašizmą, kuris savo teroristinę patirtį iš Sirijos, Afganistano ar Libijos vis dažniau perkėlinės į Europą.
Ir to tikrąja priežastimi nebus nei kokie nors satyriniai žurnalai, nei įžeisti musulmonų tikėjimo jausmai – o tiesiog kerštas. Kerštas už tai, kad europiečiai ir vakariečiai jiems neleidžia sukurti savo „fašistinių“ valstybių kur nors Irake ar Sirijoje. Matysime, kaip tų pačių nuostatų vedamas Šiaurės ir Pietų „fašizmas“ vis dažniau tarpusavyje persilies ir vienas kitam darys įtaką bei stiprins.
Vienintelis efektyvus ir sėkmingas europinės paramos transformacijai metodas, ateinantis į galvą tokiame kontekste, tai ES narystės pažado jėga, padėjusi įveikti transformaciją ne tik Lietuvai.
Paprastų receptų, kaip Europai įveikti šias problemas, nėra. Nepadės nei griežtesnės imigracijos taisyklės, nei perėjimas nuo „multikultūralizmo“ politikos prie prievartinės asimiliacijos. Nes problemų šaknys glūdi ne atskirose Europos valstybėse, o tokiose valstybėse kaip Sirija, Afganistanas, Irakas, Iranas, Libija, Pakistanas, Šiaurės Kaukazas, iš dalies ir Rusija, kur vyksta minėtoji transformacija, lemianti, kad šių šalių visuomenės, tampa radikaliomis, lengvai pasiduoda šovinistinėms idėjoms.
Problemas reikia spręsti tose valstybėse, tačiau pasaulis iki šiol dar nėra atradęs jokių efektyvių receptų, kaip padėti įvykdyti tokias transformacijas, neleidžiant tautoms patekti į savo „fašizmo“ spąstus.
Vienintelis efektyvus ir sėkmingas europinės paramos transformacijai metodas, ateinantis į galvą tokiame kontekste, tai ES narystės pažado jėga, padėjusi įveikti transformaciją ne tik Lietuvai, bet ir tokioms Balkanų šalims, kurios transformacijos pradžioje nuėjo į tarpusavio nacionalistinį (fašistinį) karą. Nėra galimybių pažadėti ES narystės perspektyvos Sirijai ar Afganistanui, bet be panašios jėgos transformacijos instrumentų Europa dar keletą dešimtmečių susidurs su terorizmu, ateinančiu į taikią Europą tiek iš Pietų, tiek ir iš Šiaurės.
Taigi matykime atviromis akimis problemas. Už teroristų kovos su atskirais „simboliais“ matykime bendrą vaizdą, nes po tragedijos Paryžiuje būtų klaidinga galvoti, kad buvo smogta tik laisvam žodžiui ar kad turime problemų tik su atskirų teroristų įžeistais religiniais jausmais. Europa, kaip ir Izraelis, yra gilių transformacijų taikingai neįveikiančių visuomenių ir valstybių apsuptyje. Tai greitai neišsispręs...
Andrius Kubilius yra Seimo opozicijos lyderis, TS-LKD pirmininkas
