Esu nusivylęs teisėsauga – nepadariau nieko blogo, o man iškelta ne administracinė, o baudžiamoji byla.
Aš jaučiu teisėjos šališkumą ir norą kuo greičiau mane nuteisti, todėl manau, kad viso šio reikalo tikslas – įkalinimas. Prieš tai buvusioje byloje taip pat už nieką esu nuteistas lygtine laisvės atėmimo bausme. Todėl jei ši byla nesibaigs išteisinimu, atsidursiu kalėjime.
Valstybės paskirta advokatė man pasiūlė atsiprašyti ir susitaikyti. Dėl ko, kieno? Aš nepadariau nieko blogo, juo labiau – jokio nusikaltimo.
Jei mane nuteis, tai nuteis ne už nusikaltimą, o už pilietiškumą. Būdamas ligoninėje ir kitapus durų išgirdęs klykiantį vaiką, užėjau į vidų ir sutrukdžiau jį paskiepyti.
Aš daug metų gyvenu dorai ir stengiuosi padėti žmonėms. Jei per tai aš tapau įtariamuoju, kieno man atsiprašyti? Gal tik paties savęs – už tai, kad padedu žmonėms.
Jei mane nuteis, tai nuteis ne už nusikaltimą, o už pilietiškumą. Būdamas ligoninėje ir kitapus durų išgirdęs klykiantį vaiką, užėjau į vidų ir sutrukdžiau jį paskiepyti.
Aš nepadariau nusikaltimo – tik pasakiau, kad maždaug septynių metų vaikas negali būti skiepijamas per prievartą – su juo turi kalbėtis mama, gydytojai ir jį nuraminti.
Taip, kaip jis klykė – nesu girdėjęs taip klykiančio vaiko. Tačiau už tokį mano elgesį mane nori įkišti į kalėjimą. Ar tai – teisinė valstybė?
Negana to, vaiko, kurį buvo bandoma paskiepyti, mama yra policijos pareigūnė, ir ji taip pat buvo kabinete. Kodėl ji manęs neįspėjo, nesudrausmino, jei aš elgiausi netinkamai? Tačiau tik gerokai vėliau dėl šio įvykio buvo pradėtas tyrimas, virtęs byla. Tai – visiškas absurdas.
Sako, kad aš stumdžiau medikę. Tačiau aš gyvenime prieš moterį nesu pakėlęs rankos.
Jei byla pasibaigs nuteisimu – aš realiai atsidursiu kalėjime, ir nežinau, kas augins mano vaikus, kas nutiks su mano šeima. Į kalėjimą, kaip ir minėjau, pateksiu dėl to, kad esu jau nuteistas lygtinai, todėl antrasis teistumas baigsis už grotų.
Nors vienas garsiausių Lietuvoje advokatų Vytautas Sirvydis, peržiūrėjęs mano ankstesnę bylą, pasakė, jog nėra nieko, už ką galiu būti nuteistas, tačiau nutiko priešingai – lygtinai buvau nuteistas už trukdymą tirti bylą, kurioje įtarimai man vėliau buvo panaikinti.
Tada mane kaltino teisėjo Aido Milinio įsūnio nužudymu, ir toje byloje tariamai renkant įrodymus kriminalistai mane išvedė iš kantrybės – manau, toks ir buvo tikslas, mat jie žino mano karštą būdą. Tada aš, vietoje to, jog atidavęs jiems savo mobiliojo ryšio telefoną, trenkiau jį ant žemės. Įtarimai dėl nužudymo man buvo panaikinti, tačiau už trukdymą tirti bylą buvau nuteistas.
Jei byla pasibaigs nuteisimu – aš realiai atsidursiu kalėjime, ir nežinau, kas augins mano vaikus, kas nutiks su mano šeima.
Manau, kad dabar kažkas yra suinteresuotas, kad mane „pasodintų“. Artėja Seimo rinkimai, o aš juose ketinu dalyvauti. Žmonės manimi tiki, o kažkam tai – visai neparanku.
Šita byla iš viso neturėjo patekti į teismą, blogiausiu atveju ji galėjo būti tik administracinė, tačiau jokiu būdu ne baudžiamoji.
Aš neturiu už ką atsiprašyti. Nieko blogo nepadariau. Bet dabar, kai matau, kas vyksta, man baisu – kas augins mano vaikus, kas bus su mano šeima? Turiu tris mažamečius vaikus – 3, 5 ir 8 metų. Aštuonmetis sūnus yra neįgalus – jam pripažintas autizmas, ir mano sūnų suluošino ne kas kitas, o skiepai. Po to daugiau vaikų neskiepijau, ir pradėjau kovą prieš vakcinas.
Man žmonės rašo – jei tu pateksi į kalėjimą, žinok, kad esi padaręs didžiulį darbą. Taip, aš žinau, kad visi tie metai nepraėjo tuščiai – juk tūkstančiai žmonių atsisakė skiepyti savo vaikus.
Kartais man sako – kam tu gelbėji pasaulį, pasaulis be tavęs nenumirs. Bet aš kitaip elgtis tiesiog negaliu.