Skubos tvarka, turbūt, reikalinga tam, kad MEDUS kuo greičiau pasiektų mokytojus. Ar MEDUS iš ties toks geras ir ką jis žada mokytojams? Ar šaukštas medaus išspręs įsisenėjusias švietimo sistemos bėdas? Ar minimos pinigų sumos žadamos skirti reformai apskritai yra tikros, ar tik tariamos? Ar kalbėti apie milijonus, skirtus 2019 m., 2020 m. nėra tiesiog būrimas iš kavos tirščių? Galiausiai – ar įgyvendinus reformą švietimo sistemos finansavimas išaugs lyginant, kiek procentų jam skiriama nuo bendrojo vidaus produkto (BVP)?
Juk jau ir iki šiol ne kartą sistema pertvarkyta: nuo 2001 m. uždaryta virš 1000 mokyklų, atleista virš 10 000 mokytojų, tačiau „atsilaisvinę“ pinigai švietimo sistemoje neliko, o mokytojų, darželio auklėtojų padėtis liko tokia pat vargana, kaip ir anksčiau. Šį kartą ministerija net neslepia, kad dabafrtinė reforma – ne apie atlyginimų didinimą. Tad kaip mokytojas uždirbo 600, o darželio auklėtojas – 500 eurų, tiek uždirbs ir po reformos, jo padėtis nesikeis. O Vyriausybė galės kurti naujas pasakas apie statistikas, vidurkius ir augantį mokytojo profesijos prestižą.
Kokia kaina augs darbo krūvis?
Tai kokius gi esminius pokyčius žada mums šį kartą ŠMM? Pirmiausia pabrėžiama, kad keičiant darbo apmokėjimo tvarką į sistemą ateis dirbti jauni mokytojai. Drįsčiau abejoti, kad į mokyklas pradės plūsti jaunimas, nes atlyginimai nekeliami. Tiesa, dokumente numatytas pradedančiojo mokytojo etatas, toks medaus mėnesio tipo periodas jauniems mokytojams, truksiantis dvejus metus. Bet net jei (per klaidą?) į mokyklas ir ateis jaunų žmonių, tai nuo trečiųjų darbo metų jiems bus užkrautas toks darbo krūvis vos už 600 eurų atlyginimą, kad mažai tikrai nepasirodys.
Nors ŠMM atkakliai neigia siekį atleisti mokytojų, tačiau neslepia, kad vienas reformos tikslų – mokytojų ir mokinių santykį pakeisti iš 1:8 į 1:12.
Kita blogybė, kurią neva bandoma spręsti, – mokytojai turi mažai pamokų ir dėlto mažai uždirba. Pateiktame įstatymo projekto matome, kad mokytojų darbo užmokesčio koeficientai lieka praktiškai tokie patys. Taip pat girdime, kad kartu tvarkant mokyklų tinklą sumažės 700 klasių komplektų. Todėl pagrįstai kyla klausimas, kokiu būdu padidės mokytojų krūviai ir dargi atsiras darbo vietų jauniems pedagogams? Pasvarstykim.
Modelio pristatymo renginiuose optimistiškai suokiama, kad mokytojams nuo šiol jau bus sumokama už viską viską, net ir už abiturientų išleistuvių organizavimą. Ar tokia sistema įgaus daugiau skaidrumo, kai viską spręs ant kadencinės kėdės pasodintas ir nuo steigėjo (savivaldybės) dar labiau priklausomas mokyklos vadovas? Ar neatsiras mokyklose ne tik išleistuvių, bet ir vestuvių, krikštynų ar dar kokių „užetatintų“ savivaldybėms reikalingų žmonių?
Jeigu ne (o valdininkai jus tikrai patikins, kad ne), tai krūviai mokytojams gali didėti tik tokiu atveju, jeigu mažės ir pačių mokytojų. Nors ŠMM atkakliai neigia siekį atleisti mokytojų, tačiau neslepia, kad vienas reformos tikslų – mokytojų ir mokinių santykį pakeisti iš 1:8 į 1:12, tad darbo krūvio padidinimo kaina daugiau negu aiški.
Ministerija klaidina visuomenę
„Dabar mokytojams mokama tik už pamokas“, – žiniasklaidoje nuolat kartoja ministrė Jurgita Petrauskienė. Mano manymu, tokiu teiginiu tiesiog siekiama klaidinti visuomenę. Už pasirengimą pamokoms, darbų taisymą, įvairias veiklas: projektus, renginius, metodinę veiklą etc. mokytojams mokama ir dabar, tačiau tik tiek, kiek tam yra skirta pinigų. O jų nėra pakankamai ir, akivaizdu, daugiau neatsiras. Antra vertus, susikoncentruoti į tą papildomą veiklą užuot daugiau mokėjus už pamokas bei darbus, susijusius su jų vedimu, yra mažų mažiausiai neetiška. Juk normalu, kad gydytojui mokama už gydymą, tad kodėl yra blogai mokytojui mokėti už mokymą?
Dar vienas gluminantis ministrės teiginys, jog šiuo metu problema yra tai, kad mokytojai rūšiuojami pagal mokamus dalykus: daugiau pamokų ir didesnius krūvius turi lietuvių kalbos ir matematikos mokytojai. Nelabai aišku, ką tuo ministrė nori pasakyti, ir ką ketinama keisti: ar po reformos lietuvių kalbos ir tikybos ar dailės pamokų skaičius bus vienodas? O gal matematikos ir kūno kultūros mokytojai vienodai gaus už sąsiuvinių taisymą? Natūralu, kad skirtumai yra dėl skirtingos dalykų specifikos, ir jie turi išlikti.
Na, o paskutinis argumentas – esą mokytojai yra vieninteliai viešajame sektoriuje, kurių algos skaičiuojamos ne už etatą, o už atskiras valandas, tiesiog vainikuoja visos siūlomos sistemos beprasmiškumą. Atsimenate animacinį filmuką, kuriame smauglio ilgis skaičiuojamas papūgomis, beždžionėmis, drambliais? Įspūdis apie smauglio dydį susidaro skirtingas. Tai štai ministerijos parengtas MEDUS taip pat naudoja panašią metodiką.
Dar netgi siūloma darbo valandas skaičiuoti ne savaitėmis, kaip įprasta kitose šalyse, bet metais, kas lankstesnį veiklos organizavimą mokykloje padarys nebeįmanomu. Kad jau taip, tai gal tada reikėtų grįžti ir prie planavimo penkmečiais, tada jau tikrai galėtume išsikelti šūkį: pavyti ir rezultatais aplenkti kitas šalis.
Nepaisant to, ministerija žiniasklaidoje (savo bei pataikūnų lūpomis) ir toliau kuria mitą apie etatinį mokytojų darbo apmokėjimo modelį kaip panacėją, kuri išspręs visas problemas: ir mokinių skaičiaus mažėjimą, ir mokytojų darbo krūvių klausimą ir jaunų mokytojų trūkumą. Bandoma pateikti receptą nuo visų ligų. Bet man šiuo atveju mūsų švietimo ministrė panaši į šarlatanę, kuri pasitelkusi įtaigą bando gydyti, nors pati neturi nė menkiausio supratimo, kaip tai daryti. Nenustebčiau, kad po tokio gydymo švietimo sistemą ištiktų klinikinė mirtis.
Todėl, panašu, kad švietimo sistema ir toliau bus panaši į deguto statinę, o tas medaus šaukštas (jeigu ten iš viso bus medus) tikrai padėties nepagerins.
Andrius Navickas yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas.
