Labai norisi, kad mokykla kiekvienam mokiniui padėtų geriau pažinti save ir pasaulį, padėtų atskleisti turimus talentus, ugdytų tai, kas Vakarų civilizacijoje buvo įvardinta klasikinėmis dorybėmis: drąsą, saikingumą, teisingumą ir išmintį. Taip pat svarbu ir dalykinės kompetencijos, kurias vėliau jaunuoliai galėtų panaudoti studijose ar darbinėje veikloje.
Šiandien, deja, dažnu atveju esame supainioję tikslą su priemonėmis. Kalbant apie švietimo politiką, dažnai kartojama, kad svarbu ne padėti kiekvienam žmogui kūrybiškai išskleisti savo unikalius talentus, bet tai, jog jauni žmonės turi būti „suformatuoti“ taip, jog patogiausiai atitiktų darbo rinkos, verslo poreikius. Tarsi rinka, o ne kiekvieno asmens klestėjimas, būtų mūsų tikslas.
Ką derėtų keisti švietimo sistemoje, kuri ir taip jau gerokai nualinta nuolatinių reformų ir viena kitai prieštaraujančių direktyvų? Ar tikrai situaciją pagerino prailginti mokslo metai? Ar mokytojo profesijos prestižą stiprina tokios darbo apmokėjimo tvarkos reformos, kurios patvirtinamos tik vasaros atostogų įkarštyje? Ar valstybinių egzaminų, kurių rezultatai yra pagrindinis rodiklis, nulemiantis abituriento būsimą akademinę karjerą, atsisakymas ir yra tas lauktas žingsnis link „paruošimo gyvenimui“?
Pirmas dalykas, kurį būtina įsisąmoninti, kalbant apie švietimo sistemos pertvarką – labai svarbu ne tik tai, kas daroma, bet ir kaip tai įgyvendinama. Mokslo metų ilginimas buvo desperatiškas Švietimo ir mokslo ministerijos žingsnis, reaguojant į kaltinimus, kad delsiama ką nors daryti. Prieš žengiant šį žingsnį nebuvo tikro dialogo nei su mokytojais, nei su mokinių tėvais Nenuostabu, kad tai buvo traktuojama kaip valdininkų įnoris, kurį dera įvairiais pavidalais sabotuoti.
Reformos rengėjai parengė specialią interneto svetainę, lankstinukų, bet nepasivargino aplankyti visas Lietuvos mokyklas ir gyvai pasikalbėti su mokytojais.
Dar keblesnė situacija su etatinių mokytojo darbo apmokėjimu. Savo esme tokio pobūdžio apmokėjimo sistema yra sveikintina. Kitas dalykas, kad ji gali turėti labai įvairius pavidalus, priklausomai nuo to, kokių tikslų siekiama. LŽVS sumąstytas pavidalas skirtas neleisti sunykti mažoms mokykloms, kurioms tragiškai trūksta mokinių. Deja, bet stiprioms mokykloms ši tvarka nėra palanki.
Ar etatinis mokytojų darbo apmokėjimas gali prisidėti prie pedagogo prestižo didinimo? Tikrai ne tada, kai jis primetamas per vasaros atostogas, kai mokytojai bei mokyklų vadovai iki pat naujų mokslų metų pradžios nežino, kokiems pokyčiams ruoštis ir kaip į juos reaguoti. Reformos rengėjai parengė specialią interneto svetainę, lankstinukų, bet nepasivargino aplankyti visas Lietuvos mokyklas ir gyvai pasikalbėti su mokytojais. Kaip galima norėti, kad mokiniai gerbtų mokytojus, su kuriais ministerijos valdininkai elgiasi kaip su abstrakčiu darbiniu ištekliumi?
Baigiantis vasarai, didžiausios Seimo frakcijos vadovas ryžtingai paskelbė, kad jau kitąmet valstybiniai egzaminai neturės įtakos abiturientams stojant į aukštąsias mokyklas. Švietimo ir mokslo ministerija pabandė sušvelninti šį pareiškimą, teigdama, kad bus atsižvelgiama į įvairius veiksnius, tačiau aiškiau netapo. Ar prieš tai buvo rimtas ir atsakingas pokalbis su mokytojų bendruomene, pedagogikos specialistais, universitetų atstovais? Ar šiuo atveju nėra taip, kad daug trūkumų turinti dabartinė valstybinių egzaminų sistema keičiama dar prastesne, kurioje Jo didenybę Egzaminą paprasčiausiai pakeis Jo didenybė Pažymys?
Jei R.Karbauskis įgyvendins pažadą, ir vėl labiausiai turėtų džiaugtis mažų kaimų mokyklų mokiniai. Daug metų kalbėta, kad dešimtukas kokioje nors sunkiai mokytojus prisiviliojančioje kaimo mokykloje nėra tas pats, kas dešimtukas miesto gimnazijose. Dabar gi mokyklas galima bus pradėti reitinguoti pagal tai, kur rašomi geriausi pažymiai, nesvarbu, kiek pelnytai.
Ar dabar egzistuojančios sistemos sulaužymas jau savaime garantuoja, kad mokyklos pradės mokinius „ruošti gyvenimui“? Deja, ne. Jei norime realių pokyčių mokyklose, pirmiausia, turime susitelkti į prioritetinį uždavinį – mokyklose turi dirbti tik gabūs, kūrybingi ir motyvuoti mokytojai, kuriems mokamas toks atlygis, kad jie jaustųsi pakankamai oriai ir turėtų galimybę nuolat tobulėti, plėsti akiratį, įgyti naujų patirčių.
Dabar gi mokyklas galima bus pradėti reitinguoti pagal tai, kur rašomi geriausi pažymiai, nesvarbu, kiek pelnytai.
Esu įsitikinęs, kad dabarties mokyklose trūksta nuoseklaus emocinio raštingumo ugdymo, per daug dėmesio skiriama „kalimui“, o ne kritinio, kūrybiško mąstymo ugdymui. Tačiau tai tokios problemos, kurių direktyvomis neišspręsi. Galima sukurti itin modernią techninę bazę mokykloje ir tai reikalinga, tačiau vis vien svarbiausiu veiksniu buvo, yra ir bus – Mokytojo figūra.
Na, o tai, ko šiandien reikia švietimo sistemai – ne radikalių reformų detalėse, nuolatinės kaitos ir dulkių kėlimo, bet aiškaus tikslo, kurio link turime judėti, įsivardijimo ir visuotinio sutarimo, kokiu greičiu ir kokiomis priemonėmis turime link jo judėti. Idant galėtume kalbėti ir susikalbėti apie esminius dalykus, o ne ginčytis dėl kurio nors naujo eksperimento su mokiniais, siūlau bent vienerius metus paskelbti laikotarpiu be mokyklos reformų. Ne dėl to, kad viskas mokyklose tobula, bet todėl, kad neapgalvotos, neišdiskutuotos reformos situaciją tik pablogina.
Andrius Navickas yra Seimo TS-LKD narys, filosofijos daktaras.
