Per du tūkstančius metų žmonija labai daug ką sužinojo apie pasaulį, apie žmogaus kūno sandarą, bet panašu, jog pamiršo vieną „smulkmeną“ – kas yra žmogus.
Benediktinų vienuolis teologas Džonatanas Diuringas atkreipia dėmesį, kad žodis „asmuo“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „personare“, reiškiančio „suskambėti, būti išgirstam“. Tokia etimologija atveria platų asociacijų lauką.
Žmonija – tai melodija, o kiekvienas žmogus – unikali nata. Viena vertus, tik melodijoje nata iš tiesų išsiskleidžia, kita vertus, kiekviena nata „laiko“ visą dermę. Išmeskime bent vieną, ir tai, kas atrodė nuostabus sąskambis, virs kakofonija. Kita vertus, skambančiai natai reikia ausies, kuri ją girdėtų. Taip pat ir asmuo gali išgyventi savo unikalų skambesį tik dėl kitų. Be santykio asmuo tampa neišsiskleidusiu pumpuru ir negali pabėgti nuo nevisavertiškumo jausmo.
Žmonija – tai melodija, o kiekvienas žmogus – unikali nata. Viena vertus, tik melodijoje nata iš tiesų išsiskleidžia, kita vertus, kiekviena nata „laiko“ visą dermę.
Asmens orumo sąvokos apmąstymą pradedu metaforomis, nes norisi bent kiek atsitraukti nuo šiuolaikinio žmogaus ausims įprasto garbės ir orumo šlovinimo. Gyvename pasaulyje, kur net teismai bando įvertinti, ar buvo pažeista pareiškėjo garbė ir orumas, ir net sugeba pažeidimą įkainoti. Liūdniausia, jog garsios fanfaros užgožia svarbiausią dalyką – unikalų paties asmens skambesį.
Asmuo yra tapęs nereikšminga pasaulio detale, įvaizdžių kabykla. Paprastai susitinka, bendrauja įvaizdžiai, o ne žmonės. Mūsų laikų simbolis – klausimas „kaip gyveni?“, į kurį niekam nereikalingas atsakymas.
Reaguojame į titulus, naudos kvapą, laikomės mandagumo taisyklių, vartojame vienas kitą ir patys save. Dažniausiai ne iš blogos valios, bet dėl to, jog paprasčiausiai nebežinome, ką daryti su tuo būties lygmeniu, kuriame, kaip teigė apaštalas Paulius, nėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei barbaro, nei šeimininko.
Štai popiežius Pranciškus dar kartą atkreipė dėmesį į tai, kad asmens orumas svarbu, kad kiekvienas žmogus turi teisę jaustis saugiai ir tai užtikrinti yra mūsų, kurie atsakingi už formalias „žaidimo taisykles“ visuomenėje, pareiga. Visiškai nesvarbu, kokia yra žmogaus tautybė, pažiūros, seksualinė orientacija, ūgis, svoris ir panašiai. Kiekvienas žmogus yra vertas meilės ir priėmimo.
Paprastai susitinka, bendrauja įvaizdžiai, o ne žmonės. Mūsų laikų simbolis – klausimas „kaip gyveni?“, į kurį niekam nereikalingas atsakymas.
Ir štai prasidėjo tikra audra: popiežius Pranciškus aiškiai pasisakė, kad vienalytė partnerystė turi būti prilyginta heterosekualiai šeimai – pareiškė vieni; popiežius negali keisti Bažnyčios mokymo – sunerimo kiti..
Popiežius nekeičia Bažnyčios mokymo – deja, bet mes tą mokymą vis pamirštame ir bandome krikščionybę paversti ideologija, kuri esą leidžia jaustis pranašesniais už kitus. Kita vertus, popiežius ne kartą yra sakęs, kad ne institucinės Bažnyčios reikalas yra aiškinti, kokius konkrečiai sprendimus privalo priimti politikai.
Popiežius nekeičia Bažnyčios mokymo – deja, bet mes tą mokymą vis pamirštame ir bandome krikščionybę paversti ideologija.
Popiežius ir šį kartą nesikiša į politiką ir nesako, kokių sprendimų pageidauja. Jis tik atkreipia į skaudžią problemą – teisingoje visuomenėje turi būti girdimi visi balsai ir ypač svarbu, jog silpniausi, engiami, paniekinami būtų matomi.
Popiežiaus žodžiai – nereikšmingi? Anaiptol. Popiežius drąsiai sutinka būti nepatogus ir liudija, kaip kiekvienas krikščionis privalo gyventi. Dėkoju Viešpačiui, kad mums padovanojo tokį Popiežių.
Andrius Navickas yra TS-LKD frakcijos narys Seime.
