Įsibėgėja ruduo. Patogiausias laikas valdančiųjų žygūnams keliauti į atskirus opozicijos segmentus ir aiškintis nuotaikas, taip pat tai, ko reikia, jog opozicija netrukdytų valdantiesiems vykdyti svarbiausias reformas, neblokuotų valstybės biudžeto tvirtinimo. Ramūnas Karbauskis, kartu su Gediminu Kirkilu nusprendžia apsieiti be tarpininkų ir patys keliauja pas naująją Liberalų sąjūdžio vadovę. Tartis dėl biudžeto ir reformų? Baikit. Siūlyti Seimo pirmininko postą. Supraskime, geriau buvęs (?) priešas nei buvęs draugas.
Specialistai tvirtina, kad priklausomas žmogus pradeda labai siaurai matyti pasaulį ir pradeda pasaulį matyti tik juoda/balta spalvomis. O kaip su dabartine valdžia? Kova su V.Pranckiečiu kaip svarbiausias valstybės uždavinys? Neišleiskime Seimo pirmininko į Armėniją, nes jis pykstasi su R.Karbauskiu. Pala, bet juk ne savo užsienio politiką V.Pranckietis įgyvendina, viską derina su Prezidentu ir Užsienio reikalų ministerija, tai kodėl armėnams turi būti labai svarbu, ar sutaria Lietuvos Seimo pirmininkas su LŽVS frakcija?
Bent kelis mėnesius girdėjome R.Karbauskio argumentą, kad be Seimo pirmininko posto socialdarbiečiai nenurims, o V.Pranckiečio užsispyrimas griauna koaliciją. Dabar gi pasirodo, kad socialdarbiečiams to posto nereikia. Jiems apskritai nelabai ko reikia. Nebent žemesnės minimalios kartelės per rinkimus, valstybės dotacijos, na ir dar kelių „smulkmenų“. Tačiau V.Pranckietis ir toliau nuiminėjamas, nes blogai, kai kažkas nevykdo Ramūno įsakymų ir lieka nenubaustas. „Chebra“ gali nesuprasti ir pamanyti, kad Bosas nėra jau toks stiprus.
Na, ne vien R.Karbauskio veikla politinis cirkas Seime gyvas. Yra dar ir tokie tvarkiečiai, kurie sumanė reinkarnuotis į ką nors. Nesvarbu turinys, pavadinimas, svarbu, kad politinė reinkarnacija ir vėl atvestų į Seimą. Ir ką ten darys? Panašu, kad tai tvarkiečiams nelabai svarbu ir tada ateina negraži analogija su kaspinuočiu, kuris įlenda į organizmą ir tūno tenai.
Ar normalu, kad šiuo metu Seimo pirmininkas ir bent vienas jo pavaduotojas yra politiniai benamiai ir niekam nebeatstovauja? Tai tikrai nepadeda sklandžiam Seimo darbui. Kita vertus, simbolinė V.Pranckiečio kova su R.Karbauskiu yra bendros ligos simptomas, o ne visų anomalijų priežastis.
Net ir Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, šiaip jau vienas santūriausių ir tikrai kompetentingas politikas, sugeba politikus, kurie garsiai nerimauja dėl Astravo atominės elektrinės grėsmės, išvadinti Kremliaus simpatikais. Beje, į šių „simpatikų“ sąrašą patenka ir dabartinio Prezidento politinis autoritetas Valdas Adamkus. Panašu, kad bendrame chaose ministras nusprendė veikti, kaip jam šauna į galvą. O dar jei pagiria kuris nors kadenciją baigiantis eurokomisaras (ne, ne Lietuvos atstovą V.Andriukaitį turiu galvoje).
Yra dar tokia parlamentarė Irina Rozova. Ne tiek seniai apie tai, kad ji yra parlamentarė, sužinojo didžioji Lietuvos dalis. Būtų galėjusi ir toliau išlikti nepastebima Seime, tačiau vieno Rusijos politiko elgesys įžeidė gruzinus ir... Kol kas nieko. Tačiau, pripažinkite, neblogai skamba parlamentarės paaiškinimas, kad su Rusijos diplomatais kalbėjosi tik apie maistą, gėles ir nė žodžio apie politiką (ir apskritai – nepažįstu aš tų draugų).
Kažkada aktyviausiai politines klounadas Seime organizuodavo Petras Gražulis. Deja, dabar jam gresia žanro krizė. Pademonstruoti ką nors daugiau, nei sugeba Karbauskis, Rozova, Kamblevičius ar Žemaitaitis, nėra lengva net Petrui.
Liūdniausia, kad vos ne kasdien kokia nors nauja kvailyste žmones gąsdinantis Seimas dabartine sudėtimi gyvuos mažiausiai metus. Patikėkit, tikrai nesivadovauju principu – kuo blogiau, tuo geriau. Esą kuo daugiau prisidirbs dabartinė valdžia, tuo lengviau bus ją nugalėti per rinkimus. Būsima valdanti dauguma nepradės nuo tuščio lapo, turės bandyti išvesti visus iš tos pelkės, į kurią, bijau, per likusį kadencijos laiką vis labiau grimsime.
Ką daryti opozicijai? Mažiau ginčytis su valdančiaisiais, kurie vis vien nenori paisyti opozicijos, bet daugiau bendrauti su žmonėmis už Seimo ribų. Labai aiškiai ir kuo paprasčiau suformuluoti politinius prioritetus, stengtis atgaivinti viltį, kad politika gali būti kūryba, o ne klounada. Na, ir aišku, išlikti budriu sarginiu šunimi. Ne visas nesąmones pavyksta sustabdyti, bet bent jau dalį. Specialistai pataria priklausomo asmens artimiesiems, kad svarbiausia nepadėkite tam žmogui sirgti. Jis pradės keistis tik tada, kai jam nebebus patogu gyventi taip, kaip gyvena, taps baisu dėl to, kas vyksta. Turime būti nepatogūs, bet dar svarbiau – nuoseklūs, principingi ir savikritiški. Prisiminkime posakį, kad įveikti drakoną lengviau, nei paskui juo netapti. Tikiu, kad buvimas opozicijoje, net ir tokiame bepročiaujančiame Seime, gali išmokyti, geriau parengti tarnaujančiai lyderystei, sugebančiai „nesudrakonėti“.
Andrius Navickas, TS-LKD frakcijos Seime narys.
