Nors jau aną savaitę teko Seime darbuotis net intensyviau, nei paprastai, tačiau vis dar labai sunku įsivaizduoti gyvenimą, kai už buvimą lauke be kaukės nebus skiriamos baudos, kai pradėsime gyvai diskutuoti, bendrauti. Nėra abejonių, kad baimės nuosėdos išliks. Jos nebūtinai yra vienareikšmis blogis. Kaip taikliai pastebėjo N. Talebas, tai, kad dauguma žmonių yra paranojiški, yra viena iš priežasčių, kodėl žmonija iki šiol išgyveno. Nes ir pandemijos išvakarėse buvo daug „racionalumo“ apaštalų, kurie sakė, kad nėra ko bijoti viruso, esą nuo gripo miršta ne mažiau žmonių.
Kita vertus, kiekvienas esame gyvas santykiais. Todėl būtų itin blogai, jei pradėtume kitame žmoguje matyti grėsmę. Ne buvimas su kitais yra problema, bet tai, kad vis prisikaupia visokio „užkrato“ (tiek virusinio, tiek emocinio, tiek dar kokio nors). Dar daugiau, per dabartinę krizę tapo itin akivaizdu, kiek svarbu visuomenėje pasitikėjimas.
Valdžia, kuri nepasitiki verslininkais, kuri tenori girdėti savo balsą, net jei ir bando kurti ekonominius pagalbos planus, juda pernelyg lėtai ir neužtikrintai, tarsi bristų per pelkę.
Dar viena itin svarbi pamoka – kiekviena krizė yra mūsų žmogiškumo išbandymas, mokymasis statistikoje matyti žmonių gyvenimo tikrovę.
Kita vertus, kiekvienas esame gyvas santykiais. Todėl būtų itin blogai, jei pradėtume kitame žmoguje matyti grėsmę.
Yra ir gerosios krizės pamokos. Pirmiausia įsitikinome, kad, nepaisant sisteminių sveikatos apsaugos sistemos problemų, turime labai profesionalius ir pasiaukojančius medikus. Taip pat galima pasigirti ir sveikatos ekspertais, sugebančiais operatyviai analizuoti ne tik situaciją Lietuvoje, bet ir perspėti nekartoti užsienyje daromų klaidų. Turime labai kūrybišką verslo segmentą, kuris sugeba greitai persiorientuoti ir gaminti pirmo būtinumo prekes, kalbant apie kovą su pandemija. Taip pat galime pasidžiaugti ir gyvybinga pilietine visuomene, kuri sugeba dalintis, suteikti pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikia.
Galėčiau ilgai vardinti dabartinės valdžios klaidas, tačiau viskas juk priklauso nuo palyginimo. Matėme, kaip „susimovė“ D.Trumpas, B.Johnsonas, V.Putinas, A.Lukašenka ir kai kurie kiti garsūs politikai. A.Veryga ir S.Skvernelis tvarkėsi geriau. Nors esu įsitikinęs, kad V.Kasiulevičiui, S.Čaplinskui ir visiems su koronavirusu sergančiais pacientams dirbantiems medikams teko didžiausias krūvis kovoje, tačiau sutinku, kad per šį laikotarpį taip pat ir kasdienių spaudos konferencijų dalyviai paaukojo labai daug fizinių ir psichologinių jėgų.
Pagaliau, šiandien svarbiau klausimas – ne kas kaltas, ką galima buvo daryti kitaip, bet veikiau – ką darome toliau? Ką privalome padaryti, idant normalizuotųsi gyvenimas, o paskui ir vėl galėtume artėti prie europietiškos kokybės standartus atitinkančių atlyginimų ir paslaugų.
TS-LKD ekonomistai pristatė ūkio gaivinimo planą. Puiku, kai kažkas siūloma, tačiau šis planas turi dvi silpnybes. Pirma, politinė situacija tokia, kad valdantieji vis vien bandys parodyti, kad nori su viskuo susitvarkyti patys. Taigi, galima nebent kalbėti apie strateginius veiksmus jau po rinkimų. Kitas dalykas – itin sunku įvertinti dabartinę situaciją. Kai žmogus patiria traumą, kurį laiką smegenis veikia išsiskyręs adrenalinas ir trauma slopinama. Ji pasireiškia jau vėliau, kai praeina šiek tiek laiko.
Pagaliau, šiandien svarbiau klausimas – ne kas kaltas, ką galima buvo daryti kitaip, bet veikiau – ką darome toliau?
Labai tikėtina, kai padariniai pradės jaustis visu intensyvumu, bus daug pykčio ir nevilties. Spėju, kad labai sudėtingoje situacijoje atsidūrusiems žmonėms nelabai rūpės, kas pozicija, kas opozicija. Reiks gesinti labai stiprų socialinį „gaisrą“ ir tiek. Galima būtų amortizuoti padarinius, jei šiandien parama būtų intensyvesnė ir operatyvesnė. Tačiau ir vėl koją kiša nepasitikėjimas – ydingas ratas sukasi.
Ką derėtų daryti? Pasitelkti kuo gausesnę kompetentingų specialistų komandą. Po rinkimų mums bus labai reikalinga specialistų Vyriausybė, tačiau „specialistu“ šiuo atveju vadinu ne žmogų, kuris nieko nesusigaudo apie politinius procesus, bet veikiau tą, kuris ne tik turi tvirtą politinį stuburą, bet ir autoritetą savo srityje, sugeba telkti žmones ir kūrybiškai ieškoti geriausių sprendimų.
Karantinas dar tęsiasi ir apie pandemijos pabaigą dar anksti klabėti. Veikiausiai pirmiausia mums teks išmokti gyventi „su pandemija“ ir atsikovoti iš jos kuo daugiau laisvės, išmokti kurti gerovę naujomis sąlygomis. Tuo labiau kad, kaip sako išminčiai, tai, kas mūsų neužmuša, tas mus sustiprina ir augina.
Andrius Navickas yra TS-LKD frakcijos Seime narys.
