Andrius Navickas: Tibeto laisvė ir pasaulio sąžinė

Todėl Kinijos valdžia paprastai daro nemažą spaudimą visoms pasaulio valstybėms, siekdama iš akiračio visiškai išstumti Tibetą. Labai daug priklauso, kiek kuri nors valstybė jaučiasi priklausoma nuo Kinijos įtakos.

Beje, per socialdemokratų ir LVŽS valdymo kadencijas atrodė, kad Kinija sugebės „papirkti“ Lietuvą ir visos iniciatyvos kelti klausimus apie Kinijoje pažeidžiamas žmogaus teises, bus nutildytos. Tačiau prieš kelis metus JAV, ES ir Kinijos santykiai pradėjo keistis. Vakarų valstybės nustojo taikstytis su agresyviu Kinijos spaudimu, drąsiau pradėti kelti tibetiečių, uigūrų, Honkongo gyventojų teisių klausimai.

Visiškai sutinku su tais, kurie teigia, kad Tibeto laisvės byla – tai šių laikų pasaulio sąžinės išbandymas.

Kodėl mums turi rūpėti tolimas Tibetas?

Gerbiu budistinę tradiciją, tačiau esu krikščionis ir Tibeto laisvės kovą remiu ne dėl Rytų kultūros žavesio, bet dėl įsitikinimo, kad nė vienas iš mūsų negali taikstytis, kai griaunama žmonių laisvė, niekinamas orumas ar net kyla grėsmė žmogaus, nesvarbu, kokie būtų jo įsitikinimai ar tautybė, gyvybei.

Visiškai sutinku su tais, kurie teigia, kad Tibeto laisvės byla – tai šių laikų pasaulio sąžinės išbandymas. Jei galima numoti ranka į tautos, kenčiančios okupaciją, kančias, vien dėl to, kad kasdien mūsų namuose televizija nerodo kraupių vaizdų, vykstančių Tibete, ar bijant sugadinti ekonomiškai naudingus santykius su Kinija, tai mūsų visos kalbos apie vertybėmis grįstą tarptautinę tvarką, kurią esą atkakliai ir drąsiai giname – tik tušti plepalai.

Prieš trisdešimt metų piktinomės, kad Vakarų pasaulio sąžinė prarado jautrumą, pamiršo, kad valstybių santykiai turi būti statomi ant teisingumo pamato. Beje, 1990 metais Dalai Lama buvo vienas iš pirmųjų pasaulio veikėjų, kuris pasveikino Lietuvą, atkūrus Nepriklausomybę.

Jei mes būsime abejingi, ar tarptautinėje arenoje paisoma žmogaus teisių, tai neišvengiamai įsigalios tvarka, paremta, kad stipresnis visada teisus.

Anuomet Tibeto lyderis rašė: „Aš sužavėtas tvirtu lietuvių tautos, kuri penkiasdešimt metų kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę, pasiryžimu. Jūsų pastangos leido atkreipti viso pasaulio dėmesį į visų tautų apsisprendimo teisę. Didžiulį įspūdį man padarė nesmurtinės kovos, kurią jūs pasirinkote, kelias. Ir aš tvirtai tikiu nesmurtine kova moraliniais ir praktiniais sumetimais. Smurto panaudojimas prieš stiprią valstybę tolygus savižudybei. Vienintelė viltis išlikti tokioms šalims kaip mūsų – tai nesmurtinė kova, besiremianti įstatymais, tiesa, ryžtingumu. Jūsų vaidmuo, kaip įkvepianti jėga, nesibaigs jums iškovojus laisvę...“

Tibeto žmonių tragedija privalo mums rūpėti, nes, jei mes būsime abejingi, ar tarptautinėje arenoje paisoma žmogaus teisių, tai neišvengiamai įsigalios tvarka, paremta, kad stipresnis visada teisus. Antra, šiandien pasaulyje daug kalbama apie ekologinės katastrofos pavojus. Deja, neįvertiname, kokios ekologinės bombos tiksi totalitariniuose režimuose.

Tibeto kalnuose yra didžiausios pasaulyje gėlo vandens atsargos, tačiau jau kurias laikas Tibetas yra verčiamas Kinijos pramoninių atliekų saugojimo vieta. Mokslininkai vis garsiau perspėja apie tai, jog nepaprastai svarbios gėlojo vandens arterijos Tibete praradimas būtų labai rimta katastrofa visai žmonijai.

Tibetas ir Lietuva

Nors Lietuvos ir Tibeto dvasinė ir materialinė kultūra labai skiriasi, tačiau mes turėtume kur kas geriau nei Vakarų valstybės atjausti tibetiečius, nes jie iki šiol išgyvena tai, ką mums teko patirti penkiasdešimt XX amžiaus metų. Kai šiandien skaitau Kinijos valdžios argumentus, jog Tibetas istoriškai priklauso Kinijai, kad 1949 metais kinų kariai paprasčiausiai atkūrė istorinį teisingumą, išvadavo tibetiečių tautą nuo teokratinio feodalizmo ir pradėjo svarbų modernizacijos procesą, tai skamba tarsi sovietinių lozungų, kurie daug metų mums buvo kartojami, aidas.

Modernios Tibeto istorijos pradžios taiku galima vadinti 1911 m., kai buvo įkurta Tibeto valstybė, kuri savarankiškai tvarkėsi iki pat 1949 metų. Valstybė buvo užmezgusi tarptautinius santykius, turėjo teisėtai veikiančias politine institucijas, sugebėjo išlaikyti neutralitetą Pasaulinio karo metu.

Kinijos komunistinis režimas, labai panašiai kaip ir sovietinis, siekė ne tik prisijungti naujas teritorijas, bet ir sukurti „naują žmogų“, kuris būtų „išlaisvintas“ nuo bet kokių „religinių prietarų“.

Deja, komunistine tapusi Kinija 1949 metais įsiveržė į Tibetą, nesunkiai įveikė labai nedidelę tibetiečių armiją (Tibeto gyventojai visais laikais buvo taikingi) ir okupavo šią valstybę. 1951 metais Kinijai pavyko primesti Tibetui 17 punktų sutartį. Tibetiečių lyderio Dalai Lamos XIV tvirtinimu, ši sutartis neteisėta, nes buvo primesta prievarta, ir Tibeto delegacija neturėjo įgaliojimų jos pasirašyti. Tačiau Kinija šią sutartį panaudojo kaip Tibeto prisijungimo įteisinimą.

Labai primena Lietuvos „savanorišką“ nutarimą jungtis į Sovietų Sąjungą, ar ne? Dar blogiau tai, kad Kinija nepaisė net tų įsipareigojimų, kurie išdėstyti jos primestoje sutartyje. Pavyzdžiui, gerbti religijos laisvę, išsaugoti Tibeto kultūrinę autonomiją, nesikišti į Dalai Lamos veiklą. Kinijos komunistinis režimas, labai panašiai kaip ir sovietinis, siekė ne tik prisijungti naujas teritorijas, bet ir sukurti „naują žmogų“, kuris būtų „išlaisvintas“ nuo bet kokių „religinių prietarų“.

Beje, kaip ir Lietuvoje, taip ir Tibete, didžiausias smūgis teko vienuoliams. Tik nepamirškime, kad jų Tibete buvo daugybę kartų daugiau nei bet kur kitur. Vienuolynai buvo apiplėšti ir absoliuti dauguma jų sugriauti. Iš vienuolių buvo tyčiojamasi, jie vadinami veltėdžiais. Daug moterų vienuolių buvo išniekintos. Kinija kėsinosi perimti tibetiečių vaikų auklėjimą, okupantai įrodinėjo vietiniams gyventojams, kad atneša jiems švietimą ir gerovę. Kinijos valdžią trikdė ir erzino, kiek giliai religija įaugusi į Tibeto žmonių kasdienybę, tad ateizmo politika darėsi vis griežtesnė.

Apie 1955 metaus Kinijos valdžia pradėjo reikalauti, kad tibetiečiai viešai išsižadėtų Dalai Lamos ir jį pasmerktų kaip engėją. Tibetiečiai į tai atsakė neramumais, maištais, kuriuos, beje, pats Dalai Lama bandė raminti, nes nenorėjo kraujo praliejimo. Tačiau Kinijos valdžia tik ieškojo preteksto įvesti papildomus karių dalinius.

Nors įvairiose pasaulio vietose įsižiebė palaikymo Tibeto tautai šviesos, bet, deja, tai nesustabdė Kinijos nusikaltimų, ir Tibetas liko okupuotas.

Atmosfera kaito, ir 1959 metais prasidėjo Tibeto sukilimas. Iki šio sukilimo Tibeto tauta gyveno labai izoliuotai, apie jos kultūrą, religiją, situaciją šiame regione žinojo palyginti nedaug žmonių. Kinija ne veltui baiminosi Dalai Lamos emigracijos, nes jau netrukus aktyvūs užsienyje gyvenantys tibetiečiai gana plačiai supažindino pasaulio bendruomenę su Kinijos vykdomais nusikaltimais.

Svarbiausia, pasaulio politiniai lyderiai turėjo progą įsitikinti, ko verti kinų politikų pasakojimai apie atsilikusius barbarus tibetiečius ir jų tamsuolį Dalai Lamą. Pastarasis žavėjo savo išmintimi, laikysena ir politine branda. Nors įvairiose pasaulio vietose įsižiebė palaikymo Tibeto tautai šviesos, bet, deja, tai nesustabdė Kinijos nusikaltimų, ir Tibetas liko okupuotas.

Okupacijos padariniai

Kinijos invazijos metu, 1949-aisiais, Tibete gyveno net 6 milijonai žmonių. Per okupantų represijas netrukus jų liko 4,8 milijonai. 1949 metais Tibete veikė 6259 vienuolynai, kuriuose gyveno 592 558 vienuoliai. 1976-aisiais tebuvo likę 8 vienuolynai. Deja, situacija iš esmės nepasikeitė ir po 1976 metų, kai mirė komunistų lyderis Mao Zedongas.

Iki šiol Tibete vykdoma tokia represyvi priėmimo į vienuolynus politika, kurią pažįstame iš sovietinių represijų kunigų seminarijų atžvilgiu.

Tiesa, dar po trijų metų Kinijoje prasidėjo liberalizacijos programa, buvo leista ir Tibete pradėti vienuolynų atstatymų darbus, tačiau kartu vyko nuosekli valdžios kovos su Tibeto religija kampanija. Beje, ji labai priminė tą, kuri vyko sovietinėje Lietuvoje. Komunistinė Kinija skelbė, kad reikia „gelbėti“ tibetiečius nuo prietarų, nuo vienuolių diktatų.

Vienuoliai buvo prievarta apvesdinami, daug moterų vienuolių buvo išniekintos. Okupacinė valdžia įvedė griežtus absurdiškus reikalavimus stojantiesiems į vienuolynus. Reikalaujama, kad jie būtų lojalūs komunizmo idealams, būtų ideologiškai brandūs. Iki šiol Tibete vykdoma tokia represyvi priėmimo į vienuolynus politika, kurią pažįstame iš sovietinių represijų kunigų seminarijų atžvilgiu. Dar vienas okupantams įprastas veiksmas – kolonizacija.

Kaip skelbia Dalai Lama, šiandien tibetiečiai tampa mažuma savo valstybėje, nes ją užplūdo kolonizatoriai iš Kinijos. Jų antplūdis aiškinamas tuo, kad būtinas didžiulis Tibeto modernizacijos procesas ir jam reikalingi kvalifikuoti darbininkai, kurių Tibete neatrasi. Ar patiems tibetiečiams tokia modernizacija yra reikalinga? Ar ji verta tų aukų ir žalos aplinkai, kuri daroma? Deja, šių klausimų Kinijos valdžia negirdi.

Kaip skelbia Dalai Lama, šiandien tibetiečiai tampa mažuma savo valstybėje, nes ją užplūdo kolonizatoriai iš Kinijos.

Toliau naikinamas dvasinis Tibeto paveldas. Kinijos valdžia jau yra pagrobusi viena iš Tibeto budizmo dvasinių lyderių – Pančen Lama, kurio likimas nežinomas, taip pat komunistinė valdžia tikisi savaip pakreipti ir kito Dalai Lamos atpažinimo procesą. Tibete praktiškai sugriautas religinio ugdymo tinklas, draudžiama garsiai ištarti Dalai Lamos vardą. Kaip jau minėjau, agresyvi modernizacija ir ciniškas Kinijos valdžios požiūris vis labiau paverčia Tibetą toksišku sąvartynu.

Ko siekia Tibeto valdžia tremtyje?

Tibeto vyriausybė tremtyje yra įsikūrusi Dharamsaloje Indijoje. Ilgą laiką jai vadovavo pats Dalai Lama XIV, tačiau vėliau jis nusprendė likti tik dvasiniu lyderiu, o dabartiniu Vyriausybės vadovu yra Vakaruose teisininko išsilavinimą įgijęs Lobsangas Sangėjus, kuris prieš porą metų lankėsi ir Lietuvoje. Ši struktūra pasiryžusi veikti tol, kol nepasibaigs Tibeto okupacija.

Tiesa, tiek Dalai Lama, tiek L.Sangėjus pabrėžia, jog jie šiandien nereikalauja visiškos nepriklausomybės nuo Kinijos. Jų tikslas – kultūrinė autonomija, kuri leistų išlaikyti dvasinį Tibeto paveldą ir tapatybę. Taip pat prašoma galimybės Dalai Lamai apsilankyti Tibete, kad ten gyvenantys žmonės galėtų susitikti su savuoju dvasiniu lyderiu, kas Tibeto budizme yra ypač svarbu.

Pasak Dalai Lamos XIV, problema ta, kad Kinijos valdžia net pradėti dialogo, ignoruoja ir net demonizuoja Tibeto dvasinį lyderį bei jo aplinką. Tuo pat metu komunistinės Kinijos valdžia skelbia pareiškimus, jog ji „išvadavo“ tibetiečius nuo dvasininkų valdžios ir gins šį pasiekimą visomis priemonėmis.

Jų tikslas – kultūrinė autonomija, kuri leistų išlaikyti dvasinį Tibeto paveldą ir tapatybę.

Komunistai įsitikinę, kad laiko veiksnys yra jų pusėje ir kiekvieni metai, kai Dalai Lamai neleidžiama apsilankyti Tibete, silpnina jo dvasinį ryšį su tibetiečiais. Kita vertus, pačioje Kinijoje pastebima paradoksali tendencija, kad nemaža dalis kinų, net neturinčių sąsąjų su tibetiečiais, pereina į Tibeto budizmą, žavisi Dalai Lama. Tai galima paaiškinti vis didėjančiu dvasingumo „troškuliu“ ateizuotoje visuomenėje.

Ko Dalai Lama ar L.Sangėjus tikisi iš įvairiose pasaulio valstybėse veikiančių parlamentinių ryšiu su Tibetu grupių? Jau vien jų egzistavimas neleidžia iš akiračio išstumti Tibeto klausimo. Kita vertus, labai svarbu, jog šios grupės vėl ir vėl primintų savo valstybių vadovams, jog žmogaus teisių klausimas yra būtina tema, bendraujant su Kinijos atstovais. Na, ir dar vienas dalykas – propagandinio mito, kad Tibetas – tai „amžina Kinijos integrali dalis“ – neigimas bei informacijos apie situaciją Tibete sklaida.