Tačiau kiti nuteistieji betarpiškai nedalyvavo nei ikiteisminiame tyrime, nei bylą nagrinėjant teisme. Jų atžvilgiu, nors ir atstovaujant gynėjams, procesas vyko ir sprendimai priimti in absentia (už akių) . Nepaisant šios aplinkybės, o taip pat to, kad likusieji nuteistieji yra ir liks savo pilietybės valstybėse, Lietuvai teks spręsti klausimą dėl šių nuteistųjų atžvilgiu priimto nuosprendžio įvykdymo.
Sausio 13-osios byloje nuteisti Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiai ir tik vieno jų atžvilgiu priimto nuosprendžio įvykdymo klausimas jau neaktualus. Buvęs Sovietų Sąjungos gynybos ministras D. Jazovas mirė 2020 m. vasario 25 dieną, todėl jo atžvilgiu baudžiamasis procesas toliau negali vykti. Iš esmės tai konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas. Tačiau kitų užsienyje esančių ir byloje laisvės atėmimo bausmėmis nuteistų asmenų problema nuosprendžio įvykdymo prasme yra ir bus aktuali dar ilgus metus.
Atsižvelgiant į tai, kad didžiosios dalies nuteistųjų faktinės buvimo vietos yra Rusija, Baltarusija ir Ukraina, akivaizdu, kad jiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymo problematika turi būti nagrinėjama atskirai, nes tai įpareigoja daryti skirtinga šių valstybių teisinė sistema, jų prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai ir geopolitinė situacija. Nuosprendžio vykdymo kontekste visus ne Lietuvoje esančius nuteistuosius vienys tik tai, kad jie nuosprendžio įvykdymo tikslu bus paieškomi tiek tarptautiniu, tiek Europos Sąjungos lygiu.
Visi puikiai žinome, kad Rusija ir Baltarusija turi labai aiškias ir kategoriškas pozicijas dėl Sausio 13-osios bylos. Pirmoji į Lietuvos apeliacinio teismo verdiktą sureagavo SSRS teisių perėmėja - Rusija, kuri inter alia pareiškė, kad priimtas ciniškas ir neteisėtas sprendimas, kad asmenys buvo teisiami pagal tuomet (1991 m.) negaliojusius įstatymus ir į tokį Lietuvos sprendimą bus atsakyta. Ši Rusijos pozicija nėra nauja. Jau nuo 2011 metų, kuomet naujai buvo pažiūrėta į Sausio 13-osios bylą, Rusija pradėjo veikti. Vien tai, kad ne teisiniai, o geopolitiniai sprendimai lėmė Sovietų Sąjungos KGB specialaus padalinio „A“ (ALFA) vado Michailo Golovatovo paleidimą po sulaikymo Austrijoje, o ne jo perdavimą Lietuvai, aiškiai demonstruoja šios valstybės agresyvų nusistatymą Sausio 13-osios bylos atžvilgiu. Šis Rusijos nusistatymas stiprėjo su kiekvienu bylos etapu, kurio pikas yra ir dar ilgą laiką bus bylą viename ar kitame laikotarpyje tyrusių prokurorų ir nagrinėjusių teisėjų persekiojimas.
Baltarusija iš esmės demonstruoja analogišką požiūrį, nors jos retorika kiek kitokia. Bendrai tariant, Baltarusijos situacija Sausio 13-osios bylos nuosprendžio vykdymo prasme yra unikali, nes su šia šalimi teisinis bendradarbiavimas atitinkamais klausimais gali vykti tik 1992 m. dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose pagrindu, kurios 64 straipsnyje įtvirtintas Susitariančiosios Šalies piliečių ekstradicijos (išdavimo) draudimas. Kitų teisinio bendradarbiavimo gijų su šia šalimi nėra, nes ji nėra nei Europos Tarybos narė, nei kurios nors šios tarptautinės organizacijos rėmuose galiojančios konvencijos dalyvė. Be to, Baltarusija jau senai nėra demokratinė ir teisines vertybes išpažįstanti šali, todėl teisinio bendradarbiavimo konstruktas su šia valstybe turi būti peržiūrėtas iš esmės. Teisinio bendradarbiavimo konstrukto perkrovimo mechanizmas turi būti paleistas ir santykyje su Rusija, nors teisėsaugos institucijos, nepaisant to, kad Rusija jau kuris dešimtmetis yra tolima nuo demokratijos ir teisės viršenybės principo, į šią šalį žiūri kaip į lygiavertį partnerį.
Greičiausiai bus manančių ir kalbančių apie tai, kad kreipimasis su ekstradicijos prašymu iš anksto žinant rezultatą, yra tik laiko gaišimas ir žmogiškųjų išteklių neracionalus naudojimas.
Rusija yra 1957 m. Ekstradicijos konvencijos dalyvė, su šia šalimi galime bendradarbiauti 1992 m. dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose pagrindu, jos atsakas prognozuotinas iš anksto – savo piliečių ji neišduos.
Atkreipiu dėmesį į tai, kad apie ekstradicijos kontekstą ypač Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu kalbu neatsitiktinai, nes šis teisinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose instrumentas nuosprendžio įvykdymo tikslu turi būti naudojamas net ir žinant, kad atsakymas bus neigiamas. Greičiausiai bus manančių ir kalbančių apie tai, kad kreipimasis su ekstradicijos prašymu iš anksto žinant rezultatą, yra tik laiko gaišimas ir žmogiškųjų išteklių neracionalus naudojimas, bet mano giliu įsitikinimu, Sausio 13-osios byloje ekstradicijos instrumentas turi būti naudojamas ir tai turi būti daroma reguliariai! Tik einant tokiu keliu Lietuva rodytų ir aiškiai ilgalaikėje perspektyvoje įprasmintų savo principinę ir nepajudinamą poziciją dėl Sausio 13-osios bylos reikšmingumo.
Draudimas išduoti savo piliečius galioja ir Ukrainoje. Ukrainos Konstitucijos (priimta 1996 m. birželio 28 d. paskutinį kartą keista 2019 m. vasario 7 d.) 25 straipsnyje įtvirtintas absoliutus draudimas Ukrainos piliečius perduoti arba išduoti užsienio valstybei. Tačiau įdomu tai, kad iki šiol galioja 1993 m. Lietuvos ir Ukrainos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, kurios 51 straipsnyje nėra nustatytas absoliutus draudimas išduoti savo piliečius. Šioje sutartinėje normoje įtvirtinta dispozityvi taisyklė, o būtent tai, kad asmuo, kurį prašoma išduoti, gali būti neišduodamas, jei jis yra Susitariančios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, pilietis.
Neabejotina, kad aptariama sutartinė norma nedera su Ukrainos Konstitucijos 25 straipsniu, todėl atsižvelgiant į šios valstybės pagrindinio teisės akto 8 straipsnį (Ukrainos Konstitucija yra aukščiausią galią turintis ir tiesiogiai taikomas teisės aktas), šiandien teigiamo rezultato neturėtumėme. Tačiau visi puikiai žinome Ukrainos siekį tapti Europos Sąjungos nare. Būtent šis aspektas gali apspręsti ir Sausio 13-osios byloje priimto nuosprendžio įvykdymo galimybes dėl Ukrainoje esančių nuteistųjų.
Politiniame lygmenyje reiktų teikti siūlymą Ukrainai ruoštis stojimui į Europos Sąjungą ne žodžiais, o realiai.
Ukrainos Konstitucijos 9 straipsnyje nustatyta, kad nacionalinės teisės dalimi yra tos tarptautinės sutartys, kurios ratifikuotos Ukrainos Aukščiausiosios Rados, o taip pat ir tai, kad Ukrainos Konstitucijai prieštaraujančių tarptautinių sutarčių sudarymas yra galimas tik po to, kai atitinkamos pataisos padaromos pačioje Ukrainos Konstitucijoje. Taigi, atitinkamos Ukrainos Konstitucijos nuostatos, santykyje su minėta 1993 m. Lietuvos ir Ukrainos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, sukuria įdomią teisinę situaciją, nes sutartinės nuostatos dėl galimos piliečių ekstradicijos buvo priimtos anksčiau, nei Ukrainos Konstitucija, kurioje įtvirtintas absoliutus draudimas išduoti Ukrainos piliečius. Kita vertus, realioje situacijoje Ukrainos Konstitucijai bus suteiktas neabejotinas prioritetas ir kol kas galime nesitikėti Ukrainoje esančių ir Sausio 13-osios byloje nuteistų ukrainiečių ekstradicijos. Tačiau mėginti tai daryti būtina. Būtina akcentuoti, kad pagal minėtą dvišalę sutartį piliečių ekstradicija nėra draudžiama.
Kita vertus, politiniame lygmenyje reiktų teikti siūlymą Ukrainai ruoštis stojimui į Europos Sąjungą ne žodžiais, o realiai. Vienas iš tokių realių pasiruošimo būdų būtų Ukrainos Konstitucijos 25 straipsnio pakeitimas, nustatant galimybę išduoti savo piliečius, kuomet tai numato tarptautinė sutartis. Būtent toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnio 2 dalyje. Esant atitinkamiems Ukrainos Konstitucijos pakeitimams, būtų dedamas tvirtas pagrindas tiek sklandžiai Ukrainos narystei Europos Sąjungoje, tiek ir 1993 m. Lietuvos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 51 straipsnio įgyvendinimui – sausio 13-osios byloje nuteistų ukrainiečių ekstradicijai nuosprendžio įvykdymo tikslu.
Na, o kol Ukrainos teisiniame lauke neįvyks aptarti pokyčiai, Ukrainos atsisakymą išduoti savo piliečius galima būtų išnaudoti kitu tikslu - Lietuvoje priimto Sausio 13-osios byloje priimto nuosprendžio įvykdymo Ukrainoje klausimą spręsti 1970 m. Europos konvencijos dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo (toliau – Konvencija) pagrindu.
Tiesa, originale šios Europos Tarybos rėmuose priimtos konvencijos pavadinimas yra kiek kitoks ir susijęs ne su nuosprendžio pripažinimu, o su jo galiojimu, vykdymu (angl. European Convention on the International Validity of Criminal Judgments). Tačiau šie lingvistiniai skirtumai nėra esminiai, nes atsižvelgiant į atitinkamo Lietuvai ir Ukrainai privalomo teisės akto turinį, pirmiausiai sprendžiamas nuosprendžio pripažinimo, o paskui jo vykdymo atitinkamo suvereno teritorijoje klausimas.
Ukrainai Konvencija įsigaliojo 2003 metų birželio 12 d. Pasirašant šį Ukrainos bei Lietuvos nacionalinės teisės dalimi esantį tarptautinės teisės aktą, tiek Lietuva, tiek ir Ukraina yra padariusi tam tikrus pareiškimus ir nurodžiusi tam tikras išlygas - sutarties taikymo apribojimus. Vertinant Ukrainos padarytus pareiškimus ir nurodytas išlygas, matyti, kad viena jų yra susijusi su nuosprendžio priėmimu in absentia. 2015 metais Ukrainos padaryta išlyga nustato, kad valstybė pasilieka teisę atmesti prašymą dėl sankcijos vykdymo, jei sprendimas buvo priimtas in absentia. Tai reiškia, kad šios išlygos pagrindu Ukraina įgauna teisinį pagrindą atmesti Lietuvos prašymą įvykdyti Sausio 13-osios byloje priimtą nuosprendį.
Analizuojamo klausimo kontekste, aktualia problema yra paties Lietuvos prašymo vykdyti priimtą nuosprendį įvykdymo Ukrainoje sąlygos. Esminėmis yra šios: Susitariančioji Valstybė nevykdo sankcijos, jeigu pagal jos įstatymus veika, dėl kurios buvo paskirta sankcija, nebūtų laikoma teisės pažeidimu jos teritorijoje, o asmuo, kuriam sankcija yra paskirta, nebūtų baudžiamas, jeigu toji veika būtų padaryta jos teritorijoje (Konvencijos 4 straipsnio 1 dalis); vykdymas prieštarautų Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, pagrindiniams teisinės sistemos principams; Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, pripažįsta, kad nusikaltimas, už kurį asmuo buvo nuteistas, yra politinio arba grynai karinio pobūdžio; Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, pripažįsta, kad yra pagrindo manyti, kad nuosprendis buvo priimtas dėl rasinių, religinių, tautinių arba politinių pažiūrų arba dėl to, kad tos sąlygos tapo sunkinančiomis aplinkybėmis; sankcijos taikymas prieštarautų Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, tarptautiniams įsipareigojimams; Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, kompetentingi organai yra nusprendę nekelti bylos arba nutraukti jau pradėtą bylą, iškeltą dėl tos pačios veikos (Konvencijos 6 straipsnis); jei vykdymas prieštarauja principams, kuriuos numato šios Konvencijos III dalies I skyriaus nuostatos (Konvencijos 7 straipsnis), o pastarosios kaip tik inter alia susijusios ir su nuteisimu in absentia.
Akivaizdu, kad didžioji dalis aukščiau nurodytų sąlygų gali būti vertinamos įvairiai ir tas vertinimas neabejotinai gali priklausyti nuo politinio ar net geopolitinio konteksto. Tačiau galimybė Sausio 13-osios byloje įveiklinti Konvenciją Ukrainos atžvilgiu visgi yra.
Pažymėtina, kad jei Konvencija nenurodo kitaip, teismo sprendimai in absentia yra vykdomi pagal taisykles, taikomas visiems kitiems teismo sprendimams (Konvencijos 21 straipsnis). Šiame Konvencijos straipsnyje nurodyta ir tai, kad sprendimai in absentia yra tuomet, kai jie priimti nuteistajam asmeniškai nedalyvavus procese. Taip pat nurodyta, kuriais atvejais visgi nelaikoma, kad sprendimas priimtas in absentia. Tai atvejai, kuomet sprendimai priimti nuosprendį priėmusioje valstybėje po nuteistojo prieštaravimo pateikimo (apeliacija) bei atvejai, kada in absentia sprendimas priimtas apeliacinės instancijos teismo, kai skundas yra paduotas in absentia nuteisto asmens. Taigi, galima teigti, kad esamas reglamentavimas (Konvencijos 4, 6 ir 7 straipsniai santykyje su 21 straipsniu) yra pakankamas tam, jog Sausio 13-osios bylos nuosprendis a priori nebūtų vertinamas kaip priimtas in absentia, bet, esant visiems Konvencijoje numatytiems pagrindams, galėtų būti vykdomas.
Kita vertus, Konvencijoje yra numatyta taip vadinama prieštaravimo dėl asmens nuteisimo in absentia pateikimo ir nagrinėjimo tvarka (Konvencijos 24 – 29 straipsniai). Esminis jos momentas tas, kad prieštaravimą pagal nuteistojo asmens pasirinkimą gali išnagrinėti vykdymo prašančiosios (Lietuvos) arba prašomosios (Ukrainos) valstybės teismas. Jeigu nuteistasis nepareiškia apie savo pasirinkimą, prieštaravimą turi nagrinėti tos valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, kompetentingas teismas (Konvencijos 24 straipsnis). Jei nuteistasis pasirenką, kad jo prieštaravimą nagrinėtų prašomosios valstybės (Ukrainos) teismas, tuomet nuteistasis asmuo yra šaukiamas į šios valstybės teismą dalyvauti naujame bylos svarstyme (Konvencijos 26 straipsnis).
Svarbus šio klausimo aspektas yra tai, kad įsijungus prieštaravimo procesui iš esmės bus susidurta su nauju bylos svarstymu, kuris vyktų Ukrainoje ir pagal Ukrainos baudžiamojo proceso normas (taisykles). Dar svarbesnis aspektas yra tai, kad jei nuteistasis į teismą atvyksta asmeniškai arba yra atstovaujamas advokato (gynėjo) ir jei prieštaravimas yra priimtinas, jo veika yra nagrinėjama taip, lyg ji būtų padaryta Ukrainoje, o sprendimas, kuris priimtas Lietuvoje, yra laikomas negaliojančiu. Konvencijos 26 straipsnyje nustatyta ir tai, jog viso Lietuvoje atlikto ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys turėtų tokią pačią reikšmę Ukrainoje, tačiau jie negali turėti prejudicinės galios ir būtų vertinami pagal Ukrainos baudžiamojo proceso kodekso normose įtvirtintas taisykles.
Vertinant atitinkamas Konvencijos nuostatas ir turint omenyje, kad Sausio 13-osios klausimas yra ypatingai Lietuvai svarbus klausimas, neabejotina, kad Lietuvai pateikus Ukrainai prašymą įvykdyti nuosprendį, būtų pareikštas prieštaravimas ir jis būtų nagrinėjamas pagal Ukrainos teisę. Vargu, ar tokiu atveju galima tikėtis tokio paties rezultato, kokį turime šiai dienai nepaisant to, kad Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiai dar gali būti skundžiami kasacine tvarka ar net žmogaus teisių aspektu revizuojami Europos Žmogaus Teisių Teisme.
Žinoma, tuo atveju, jei Lietuva ryžtųsi kreiptis į Ukrainą dėl Sausio 13-osios bylos nuosprendžio pripažinimo ir tolimesnio jo vykdymo, tai mūsų valstybė vis vien išlaikytų galimybę šį nepaprastai svarbų Lietuvos teismo priimtą baigiamąjį aką įgyvendinti ir pati. Tačiau jei susiklostytų tokia situaciją, kad Lietuvos sprendimas yra vienoks, o Ukrainos (po prieštaravimo) būtų kitoks, tai tokia situacija tikrai taptų nepavydėtina. Akivaizdu, kad ji suteiktų priešiškai nusiteikusioms valstybėms (pirmiausiai Rusijai) manipuliuoti, diskredituoti mūsų teismų sprendimus ir dar labiau neigti 1991 m. sausio mėnesį įvykdytos agresijos, kurios režisieriaus atsakomybės klausimas vis dar yra neišspręstas, faktą. Taigi, sprendžiant Sausio 13-osios bylos nuosprendžio vykdymo klausimą, svarbu pasirinkti tinkamą kelią.
Dr. Andrius Nevera yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorius.
