O komercine veikla turėtų užsiimti verslas, nes dažniausiai jis tai daro sėkmingai, o jei daro nesėkmingai, tada patiriamus nuostolius finansuoja akcininkų pinigais arba ieško veiklos efektyvumo gerinimo būdų, leidžiančių įmonės veiklą padaryti nenuostolinga.
Tuo tarpu, jei savivaldybės vykdo komercinę veiklą nesėkmingai, tokiu atveju nesėkmę apmokame mes, tai yra, mokesčių mokėtojai, dažniausiai subsidijų ar dotacijų forma.
Bet ne merai, savivaldybių administracijų vadovai ar savivaldybių įmonių direktoriai, kurie taip mėgsta įdarbinti savo giminaičius ir bendrapartiečius, tiek savivaldybėse, tiek jų įmonėse, pasak Specialiųjų tyrimų tarnybos 2018 metų veiklos analizės.
Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas ir Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius aistringai bando ginti savivaldybių teisę vykdyti vidaus sandorius, kuriuos Seimas uždraudė valstybės įmonėms dar 2017 metais. Kodėl uždraudė? Nes taip, valstybinių įmonių milijoniniai sandoriai su savo pačių dukterinėmis įmonėmis, perkant iš jų tokias paslaugas, kurias be vargo galėtų įsigyti rinkoje, yra netinkamas viešųjų pinigų naudojimas, neskatinantis konkurencijos ir bloginantis verslo įmonių veiklos sąlygas.
Ar savivaldybės įmonės yra ženkliai kokybiškai geresnės už valstybines? Daugelį metų atliekamos STT, Valstybės kontrolės ir kitų valstybės institucijų savivaldybių veiklos analizės teigia, jog savivaldybių įmonės dažnai neužtikrina efektyvaus valstybės ar savivaldybės turto valdymo, taip pat tokios įmonės vis įvardijamos kaip padidintos korupcijos rizikos vietos.
Na bet gerai, yra normalu, kai Lietuvos savivaldybės teikia specifines viešąsias paslaugas, kurių pasiūlos gal nėra laisvoje rinkoje, pvz., šilumos tiekimas, susisiekimo vietiniais reguliariais maršrutais organizavimas, vandens tiekimas ir kitose.
Tačiau pasirodo to savivaldybėms yra mažai. Savivaldybės mano, kad pasiplaukiojimai baseine, pasigarinimas pirtyje, populiarių melodijų atlikėjo koncertas ar cirko pasirodymas, yra tos viešos paslaugos, kurių teikėju norėtų būti pačios savivaldybės.
Tačiau viešojo sektoriaus, taip pat ir savivaldybių siekis teikti ir kitas, komercines paslaugas, kurioms yra pasiūla rinkoje, yra grįžimas atgal. Yra šalių, kur viešosios infrastruktūros visus objektus projektuoja savivaldybių ar valstybės įmonės, daugiabučius stato taip pat savivaldybės rangos įmonės, turtą administruoja išimtinai tik valstybinės ar savivaldybių įmonės, t.y. į rinką neįsileidžiami privatūs paslaugų ir prekių tiekėjai ir formuojami monopoliai, kurie neturi konkurencijos ir neskatinami optimizuotis. Juk mes nenorime lygiuotis į tokias valstybes?
Komercinių, pajamas generuojančių veiklų, efektyvumą ir geriausios kokybės bei kainos vartotojams, t.y. mums paprastiems piliečiams, skatinantis šaltinis yra konkurencija, t.y. suteikimas teisės konkuruoti dėl paslaugų teikimo rinkai, taip pat ir privatiems rinkos dalyviams. To akivaizdžiausias įrodymas yra telekomunikacijų rinka, aviacija ir kitos sritys, kur reguliavimas paskatino konkurenciją, t.y. pašalino barjerus konkurencijai, to pasekmė – geresnės kokybės ir pigesnės paslaugos vartotojams.
Tiesa, kai kuriems baseinams pavyksta pasiūlyti itin mažas kainas, kaip, pavyzdžiui, Alytaus miesto baseinui.
Jei savivaldybės mano, kad baseinų, pirčių paslaugų ar kitų panašaus tipo komercinių paslaugų teikimas yra tos paslaugos, kurių teikėju norėtų būti tik pačios savivaldybės, t.y., savivaldybės nori atsikratyti prievolės skelbti atvirus konkursus sporto ir kultūros infrastruktūros objektams ir nori išimtinai pačios būti tokių objektų operatoriais nesuteikiant konkurencijai galimybės pasirinkti geriausią sprendimą, tai ne ta kryptis, kuri skatina paslaugų kokybės gerinimą piliečiams.
2019 m. liepos mėnesį trys valstybinės institucijos, Konkurencijos taryba, Centrinė projektų valdymo agentūra, Viešųjų pirkimų tarnyba, savo rašte Lietuvos savivaldybėms nedviprasmiškai priminė, jog perduodamos savo įmonėms valdyti infrastruktūrą savivaldybės privalo paisyti iš įstatymų reikalavimų kylančių prievolių, įskaitant ir pareigą užtikrinti sąžiningą konkurenciją, įgyvendinti koncesiją, laikytis viešųjų pirkimų taisyklių.
Be to, institucijos apgailestavo, jog praktika rodo, kad savivaldybės dažnai yra linkusios nepaisyti minėtų nuostatų ir tokiu būdu vienu metu galimai nesilaiko net kelių įstatymų reikalavimų.
Po to, kai šią vasarą Konkurencijos taryba skyrė baudą Vilniaus miesto savivaldybei, kuri Fabijoniškėse pastatytą baseiną be jokio konkurso perdavė valdyti savo viešajai įstaigai, savivaldybės siekia apginti savo teises pačioms spręsti, kaip organizuoti viešų paslaugų teikimą ir valdyti tam skirtą infrastruktūrą.
Pažiūrėkime įdėmiau į kelis savivaldybių argumentus.
Savivaldybės neretai teigia, kad joms rūpi viešasis interesas ir paslaugų prieinamumas gyventojams, net, jeigu tai yra komercinės paslaugos, už kurias moka naudotojai. Jos tiki, kad gali šias paslaugas teikti už minimalias kainas, tuo tarpu verslas (privatus operatorius) orientuojasi tik į maksimalų pelną, todėl didžiajai daliai visuomenės jų valdomi baseinai yra tiesiog per brangūs.
Tačiau iš viešai skelbiamų baseinų paslaugų kainų matyti, kad savivaldybių įmonių ir privačių operatorių valdomuose baseinuose kainos yra labai panašios, o tos socialiai jautrios grupės (moksleiviai, vaikai, senjorai, neįgalieji) paslaugas gauna už tikrai žemas kainas, tiek savivaldybių įmonių ir privačių operatorių valdomuose baseinuose.
Pavyzdžiui, Palangos baseine, kurį administruoja savivaldybės įmonė, savaitgalis su šeima kainuoja 24 eurus, Klaipėdos baseine, kurį valdo privatus operatorius, - irgi 24 eurus, o vienkartinis apsilankymas darbo dienomis – net pigesnis ir kainuoja 7 eurus (3 val., baseinas, sporto salė) bei 9 eurus (baseinas, sporto salė, pirtys), palyginus su savivaldybės kontroliuojamos įmonės valdomu Palangos baseinu, kur 2 val. vienkartinis apsilankymas kainuoja 10 eurų (baseinas, pirtis).
Tiesa, kai kuriems baseinams pavyksta pasiūlyti itin mažas kainas, kaip, pavyzdžiui, Alytaus miesto baseinui. Bet viešai pateikta finansinė ataskaita rodo, kad 2018 metais savivaldybė baseinui ir dar kai kurioms veikloms kaip dotaciją skyrė milijoną eurų. Kitaip sakant, už paslaugas sumokame mes, piliečiai tik ne tiesiogiai, o iš biudžeto, kuris yra taip pat mūsų, mokesčių mokėtojų pinigai.
Lyginami ne obuoliai su obuoliais, o obuoliai lyginami su kriaušėmis. Jei savivaldybės prioritetas yra gauti kuo mažesnes kainas vartotojams, lygiai taip pat galima dotuoti ir privatų subjektą, siekiant minimizuoti paslaugų kainas, kuris gaudamas dotaciją gali lygiai taip pat teikti paslaugas žemiau rinkos kainos, nes jo investicijas ar tiesiog eksploatacinius kaštus tuomet dengs ne tik pajamos iš vartotojų, bet ir savivaldybės.
Kitaip sakant, už paslaugas sumokame mes, piliečiai tik ne tiesiogiai, o iš biudžeto, kuris yra taip pat mūsų, mokesčių mokėtojų pinigai.
Tokiu būdu subliūkšta argumentai, jog tik savivaldybių valdomuose baseinuose visiems kainos žemos, o ypač socialiai jautrioms grupėms. Taip, gali apsilankymai būti ir visai nemokami tokiose ir panašiuose objektuose, tačiau už tai netiesiogiai vis tiek susimokės visi savivaldybės gyventojai, tame tarpe ir tie, kurie baseinuose nesilanko. Nes objektą be pajamų reikia dotuoti. Taip, iš mūsų kišenės, bet ne politikų, kaip praktika rodo.
Savivaldybės kartais teigia, jog jos investuoja, o verslas ateina pasiimti pelno. Tai yra netiesa. Privatus operatorius visada investuoja į objektą, pagal atliktas investicijas apskaičiuojama Koncesijos sutarties trukmė (Koncesijų įstatymo 17 str.), to reikalauja viešo konkurso sąlygos ir sutartis.
Privatus operatorius į objektus investuoja ženklias lėšas, pvz., į Girstučio sporto kompleksą privatus operatorius investavo 450 tūkst. EUR, prisiimamos visos su objekto valdymu susijusios rizikos, ir nuo 4-ų veiklos metų savivaldybei mokamas 20 tūkst. EUR koncesijos mokestis; į Klaipėdos baseiną privatus operatorius investavo 400 tūkst. EUR, Palangos koncertų salę 450 tūkst. EUR ir nuo trečių veiklos metų mokės miestui 154 tūkst. EUR koncesijos mokestį, Klaipėdos arenoje per visą sutarties laikotarpį investicijos sieks ~3 mln. EUR. Žalgirio arenos privatus operatorius investavo apie 8 mln. EUR.
Taip, investavus tokias lėšas operatorius norės, grąžos, nes toks privataus verslo tikslas – pelno siekimas. Bet čia ir esmė – grąžą jis turės užsidirbti laisvoje rinkoje konkuruodamas, tai yra teikdamas patrauklias paslaugas už patrauklias kainas. Kitų sektorių praktika jau daug kartų patvirtino, kad būtent konkurencija sukuria geriausias paslaugas ir inovacijas, dėl to laimi vartotojai, tad kodėl mes norime gręžiotis atgal ir vėl valstybės ar savivaldybių rankomis vykdyti veiklas, kurias galima pirkti rinkoje.
Vadinasi laimės visi – savivaldybės, turėdamos gerai prižiūrimus objektus, vartotojai gaudami geras paslaugas ir savivaldybių bei nacionalinis biudžetas, į kurį rečiau bus kišamos rankos viešų pinigų pasemti.
Andrius Šiaudinis yra Viešojo ir privataus sektorių partnerystės asociacijos direktorius.
