Visų pirma reikia pažymėti, jog viešajame sektoriuje (jis apima ir ministerijas, ir mokyklas, ir ligonines, ir t.t.) dirba per 370 000 darbuotojų, iš kurių apie 12 proc. (48 000) yra karjeros (dirba ministerijose, savivaldybių administracijose ir pan.) bei statutiniai (paprastai dirba saugumo srityse) valstybės tarnautojai.
Pastebėtina, kad Lietuvoje viešojo sektoriaus darbuotojų skaičiaus procentinė išraiška nuo darbingo amžiaus žmonių yra apie 28,6 proc. ir tai atitinka Europos valstybių vidurkį (pavyzdžiui, Norvegijoje – 32,8 proc., Danijoje – 31,1 proc.; Jungtinėje Karalystėje – 23,5 proc.). Kita vertus, Lietuvos gyventojų nepasitenkinimas viešųjų ir administracinių paslaugų kokybe rodo, kad viešojo valdymo tobulinimui erdvės yra.
Lietuvos gyventojų nepasitenkinimas viešųjų ir administracinių paslaugų kokybe rodo, kad viešojo valdymo tobulinimui erdvės yra.
Įvairios viešojo valdymo reformos šiuo metu vyksta daugelyje Europos valstybių – tobulinami veiklos principai, peržiūrimas vykdomų funkcijų reikalingumas, bandoma reguliuoti viešojo sektoriaus dydį ir valstybės tarnautojų skaičių. Ne išimtis ir Lietuva. Viešasis sektorius nuolat spaudžiamas, politikai ir toliau kelia uždavinius sumažinti darbuotojų skaičių, diegti „Atviros vyriausybės“ veiklos principus bei LEAN metodus.
Iš esmės valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimui taikomi du būdai mažinti: iš anksto nustačius pareigybių skaičių arba susiejus pareigybių skaičių su organizacijos atliekamomis funkcijomis ir jas reguliariai peržiūrint. Kontinentinės Europos šalyse, kuriose įdiegtas tradicinis viešojo administravimo modelis, yra labiau linkusios reguliuoti ir nustatyti išankstinius dydžius. Pavyzdžiui, Austrijoje sudaromi personalo planai vidutiniam keturių metų laikotarpiui ir ateinantiems finansiniams metams, ir nustatomas didžiausias leistinas federalinės valstybės tarnybos pareigybių skaičius.
Prancūzijoje kiekvienais metais įstatymu nustatoma kiek darbuotojų gali priimti kiekviena ministerija ir pan. Kitos valstybės, pavyzdžiui, Švedija, Suomija, Portugalija, Belgija, Estija, Ispanija, Slovakija, Vengrija, Airija, Rumunija, Malta, Kroatija pareigybių skaičiaus nereguliuoja, o jį sieja su planuojamais atlikti darbais bei turimu biudžetu.
Unikali Estijos ir Latvijos patirtis siekiant „surišti“ valstybės tarnautojų skaičių su šalies gyventojų skaičiumi. Estijoje siekiama, kad tarnautojų skaičius neviršytų 12 proc. darbingo amžiaus (15 – 74 metų) gyventojų, todėl 2015 – 2019 m. suplanuota darbuotojų skaičių mažinti 0,7 proc. kasmet. Latvijoje Viešojo administravimo tobulinimo 2014-2020 metų gairėse numatytos tokios centriniame lygmenyje dirbančių valstybės tarnautojų ir gyventojų proporcijos: 2017 m. – 8,6 proc., 2020 m.– 8 proc. (2013 m. buvo 9,1 proc.).
Prieš kelias savaites Viešojo valdymo kompetencijų tinklo iniciatyva apie įvairius tarnautojų mažinimo modelius ir kokios socialinės inovacijos geriausiai tiktų Lietuvoje, diskutavo valstybinių įstaigų atstovai, mokslininkai.
Prieš kelias savaites Viešojo valdymo kompetencijų tinklo iniciatyva apie įvairius tarnautojų mažinimo modelius ir kokios socialinės inovacijos geriausiai tiktų Lietuvoje, diskutavo valstybinių įstaigų atstovai, mokslininkai. Valstybės tarnybos atstovai, tiesiogiai susiduriantys su šiais viešojo sektoriaus efektyvinimo procesais turi išties gerų įžvalgų ir pasiūlymų. Jie pirmiausia atkreipia dėmesį, kad valstybės tarnautojų skaičius atskirose įstaigose net ir toms pačioms funkcijoms atlikti, gali būti skirtingas.
Pavyzdžiui, kai kuriose savivaldybėse vienam valstybės tarnautojui, dirbančiam savivaldybės administracijoje, tenka per 800 gyventojų, kitose – 400 arba mažiau. Tai tik viena iš priežasčių, kodėl centralizuotas ir automatinis tarnautojų skaičiaus nustatymas būtų ydingas. Kiekvienos įstaigos vadovas turėtų turėti laisvę apsispręsti pagal turimus išteklius, kokiais žmogiškaisiais resursais geriausiai pasiektų politikų suformuluotas užduotis. Jie taip pat atkreipia dėmesį, kad bet koks mažinimas turėtų vykti pagal veiklas, o ne pagal vykdytojus, lygiagrečiai peržiūrint, kokios veiklos yra aktualios, kokia apimtimi turi būti vykdomos.
Taigi centralizuotas ir „mechaniškas“ sprendimas mažinti visam viešajam sektoriui vienodai nereikš didesnio efektyvumo, kad ir kaip patraukliai ir netgi populistiškai tai gali skambėti. Per didelis „diržų veržimas“ gali turėti ir atvirkštinį efektą – skatinti viešųjų paslaugų kokybės prastėjimą. Lietuvos viešasis sektorius turėtų judėti sudėtingesniu, bet racionalesniu keliu – aiškiai suvokiant viešojo valdymo kontekstą ir tikslus, kritiškai peržiūrėti atliekamas funkcijas ir jas tinkamai įvertinti pagal šiandienos poreikius piliečiui.
Andrius Stasiukynas yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas, Lietuvos viešojo valdymo kompetencijų tinklo koordinacinės grupės pirmininkas
