Bet klausimas kaip niekad aktualus: kas tas viešasis interesas, kodėl jis toks aktualus šiandien ir kaip jį atskirti nuo lobistinių ar institucinių interesų, kuriuos dažnai mėgstama pridengti tuo pačiu viešuoju interesu.
Nuo senovės Antikos laikų filosofai, žinomi švietėjai diskutavo ir yra pasisakę, kad egzistuoja bendrosios gėrybės, vertybes dėl kurių visuomenė susitelkia, jas puoselėja ir įpareigoja valstybę jomis rūpintis. Šiandien tokias bendrąsias vertybes mes trakuojame kaip visuomenės ar valstybės interesus, viešąjį interesą.
Sutarus dėl konkrečių vertybių turėtų būti ugdomas ir gebėjimas šnekėtis – kartu ieškant sprendimo, kaip tas vertybes puoselėti, saugoti ir bendrai ginti.
Taigi iš esmės viešasis interesas – tai visuomenei, visiems valstybės piliečiams svarbi vertybė, dėl kurios visuotinai yra sutarta, kad tai yra vertybė. Jos užtikrinimu turi rūpintis valdžios institucijos (leidžiamoji, vykdomoji, teismai) ir į kurią neatsižvelgus būtų pažeistos ne vieno, o daugelio žmonių teisės ir teisėti interesai.
Atrodytų, kad paprasta, tačiau dėl ko tuomet kyla tiek daug aštrių diskusijų ir konfliktų, kad šis viešasis interesas būtų užtikrintas? Akivaizdu, kad dažniausiai diskutuojama, kaip žinoti, kad tai yra ta vertybė, dėl kurios galime visi sutarti ir traktuoti ją kaip viešąją, o ne kaip konkrečios visuomenės grupės? Kaip ją nustatyti? Ir ką daryti, jei tokios kelios vertybės konkuruoja tarpusavyje ar viena kitai prieštarauja?
Pagrindines vertybes, kurias turėtume puoselėti, įvardina Konstitucija, įstatymai, kiti svarbūs teisės dokumentai. Jei dėl vienų vertybių galime lengviau sutarti, pavyzdžiui, asmens gyvybė, sveikata, tai dėl kitų, tokių kaip teisė į privatinę nuosavybę pasistačius dvarą ir kultūrinis paveldas, viešųjų erdvių atnaujinimas, parkai, miškai kyla nemažai ginčų. Taip nutinka, nes gyvenimas nestovi vietoje, tos pačios vertybės skirtingu laikotarpiu gali būti interpretuojamos pagal kintantį kontekstą, aiškinamos skirtingai, priklausomai nuo laikmečio ir kitų aplinkybių. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, viešasis interesas yra dinamiškas ir įvairus, todėl teismai kiekvienoje byloje aiškinasi, ar ginami interesai gali būti pripažinti viešaisiais.
Pagrindines vertybes, kurias turėtume puoselėti, įvardina Konstitucija, įstatymai, kiti svarbūs teisės dokumentai.
Taigi viešojo intereso gynimas tampa sudėtingu procesu, oponentai kovoja teismuose, savo pozicijas aktyviai dėsto žiniasklaidoje, vyksta ir visuomenės susipriešinimas Ką daryti, kad nereikėtų tiek kovoti ir būtų lengviau randamas sutarimas? Tenka pripažinti, kad ko gero dažniausiai viešojo intereso gynimas iš esmės, yra tam tikro požiūrių nesuderinamumo ir nesusišnekėjimo pasekmė. Vertybės, ar tiksliau, vertybinė orientacija yra ugdomas dalykas. Jei piliečiai turi susiformavę bendras, aiškiai apibrėžtas vertybines orientacijas, ir tarp piliečių atsiranda bendras supratimas, kokiomis vertybėmis privalu vadovautis, ko gero diskusijų dėl viešojo intereso kiltų mažiau. O sutarus dėl konkrečių vertybių turėtų būti ugdomas ir gebėjimas šnekėtis – kartu ieškant sprendimo, kaip tas vertybes puoselėti, saugoti ir bendrai ginti. Taigi, panašu, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti supratimo, kas mums visiems yra tos vertybės, ir kaip jas visi galėtume puoselėti, ugdymui. Tuomet bus mažiau diskusijų, spekuliacijų ir dėl viešojo intereso.
Profesorius Andrius Stasiukynas yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto direktorius.
