Atitinkamai žemesnio lygmens strateginiai dokumentai skirti minėtos Lietuvos vizijos įgyvendinimui ir plėtojami atskirose srityse (energetikoje, sveikatoje ir t.t.) bei valdymo lygiuose (regionai, savivaldybės).
Prieš kurį laiką Vyriausybė pateikė svarstymams Strateginio valdymo įstatymo projektą. Įstatymo idėja paprasta – modernizuoti esamą strateginį planavimą, suintegruoti esamus skirtingus strateginius planus į visumą. Tai mažintų planavimo dokumentų skaičių (nuo maždaug 290 iki 100; Seimo ir Vyriausybės tvirtinamų – nuo maždaug 100 iki 30), o nauji planavimo dokumentai turėtų aiškias tarpusavio sąsajas, suderintus tikslus, uždavinius, aiškesnį finansavimo ir įgyvendinimo mechanizmą.
Tikėtina, kad visų strateginių planavimo dokumentų integravimas padėtų aiškiau, kryptingiau formuoti, o tuo pačiu ir įgyvendinti užsibrėžtus viešosios valstybės politikos tikslus. Pavyzdžiui, jaunimo politika, jaunų žmonių gyvenimo reikalai yra išbarstyti per įvairius strateginius dokumentus, kuriais vadovaujasi skirtingos institucijos. Už švietimą, darbinį užimtumą, sveikatą ir kitas gyvenimo sritis yra atsakingos skirtingos ministerijos ir joms pavaldžios įstaigos, kurios tarpusavyje ne visada bendradarbiauja. Arba, tarkim, verslininkai, ypač iš užsienio taip pat ne visada orientuojasi nacionalinėje viešojo administravimo planų gausoje ir hierarchijoje, išmano biurokratinius ypatumus. Tad šios sistemos tvarus modernizavimas gali turėti apčiuopiamos naudos visai valstybei.
Belieka tikėtis, kad įstatymo autoriai yra numatę šių principų bei kitų įstatymo nuostatų įgyvendinimo detalizavimą poįstatyminiuose aktuose.
Kita vertus, įstatymo projekte didelis dėmesys skiriamas planavimo dokumentams, tačiau strateginio valdymo svarbioms dalims, tokioms kaip plano įgyvendinimas, stebėsena, vertinimas – vos... vienas straipsnis. Iki šiol viena pagrindinių problemų ir būdavo gražiai pateikti planai, kurių įgyvendinimas tapdavo formaliu, atitrūkusiu nuo gyvenimo, o jų stebėsena ir rodikliai ne visada matuodavo plano veiklų poveikį, nebūdavo naudingi planų koregavimui ir pan.
Atkreiptinas dėmesys į įstatymo šiuolaikiškumą – numatyti Strateginio valdymo sistemos darnumo ir integralumo bei atvirumo ir įtraukimo principai, kurie atspindi šiuolaikinio Vakarų šalių viešojo valdymo tendencijas. Tačiau, kitų valstybių patirtis rodo, jog šių principų įgyvendinimas dažnai tampa rimtu galvos skausmu. Todėl belieka tikėtis, kad įstatymo autoriai yra numatę šių principų bei kitų įstatymo nuostatų įgyvendinimo detalizavimą poįstatyminiuose aktuose.
Taigi, sveikintina iniciatyva modernizuoti strateginio planavimo sistemą, priartinti ją prie integralaus valdymo. Tai, ko gero, pirmas toks įstatymo lygmens dokumentas su sisteminiu požiūriu į strateginį planavimą. Pažymėtina, kad bet kokios reformos sėkmė priklauso nuo pokyčių valdymo, galimų rizikų numatymo, įsiklausymo į suinteresuotas šalis, taigi, ir tinkamo projekto įgyvendinimo. Tik taip galima tikėtis, kad pažangus viešasis valdymas duos norimą efektą ir apčiuopiamus rezultatus.
Andrius Stasiukynas yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo fakulteto Viešojo administravimo instituto docentas.
