Jau pusė metų, kaip dirba ši naujai išrinkta (8-ojo šaukimo) Marijampolės savivaldybės taryba. Joje pirmą kartą miesto istorijoje vyrauja viena politinė jėga.
Todėl norėčiau apžvelgti, kaip jai sekasi ir ką galiausiai savivaldos rinkimų rezultatai davė Sūduvos sostinei. Nesileisiu į smulkmenas, o pažvelgsiu truputėlį platesniu kampu, kuris skaitytojui gali pasirodyti kiek aiškesnis ir įdomesnis.
Kaip pasikinkėme buldozerį
Iškart po savivaldos rinkimų, viešai analizuojant jų rezultatus pakviečiau Marijampolės miesto bendruomenę į diskusiją, kurioje susirinkusiems uždaviau klausimą: ar Marijampolėje įsivyravus vienvaldystei išsaugosime demokratiją? Šiandien į šį klausimą jau galima pateikti bent dalinį atsakymą: išsaugoti bus sunkiau, nei manėme. Prasidėjo nuoseklus mūsų vietinės demokratijos erozijos procesas. Ir ši erozija plinta labai sparčiai.
Jei dar pavasarį galėjome kalbėti apie teorinius dalykus, tai ruduo jau atneša labai konkrečius demokratijos erozijos ženklus. Rugsėjo mėnesį miestas virė nuo netikėtos žinios – valdžia nusprendė likviduoti vienintelį šalyje municipalinį botanikos centrą.
Socialdemokratų buldozeris pervažiavo per muzikos ir dailės mokyklas. Jos sujungtos ir perkeltos.
Spalį miestas vėl užkaito, nes valdžia nusprendė sujungti muzikos ir dailės mokyklas, perkelti jas iš miesto centro į buvusius kolegijos pastatus miesto pakraštyje. Atkreipti dėmesį norėčiau ne į pačius sprendimus, o į būdus, kuriais jie buvo stumiami.
Botanikos centras likviduotas skubos tvarka. Visiškai neatsižvelgiant nei į to centro darbuotojų nuomonę, nei į gyventojų poziciją, kuri buvo labai ryškiai pademonstruota.
Jei dar pavasarį svarstydami šio botanikos centro pavadinimo keitimo klausimus ir veiklą jį vertinome labai gerai, tai per vasarą viskas apsivertė 360 laipsnių kampu. Ne todėl, kad ta veikla staiga pablogėjo, bet todėl, kad įstaigos vadovas nebeapsikentęs miesto valdžios patyčių (nes šalia kitų darbų užsiėmė ir moksline veikla) tiesiai šviesiai išsakė, ką galvoja apie merą ir jo komandą.
Po šio tiesaus nuomonės pareiškimo sprendimas dėl viso botanikos centro – kuris skaičiuoja jau 18 savo veiklos metus, kuris buvo sukaupęs vieną didžiausių herbariumo kolekcijų šalyje, kuris miestiečius kasmet džiugino puikiomis edukacinėmis programomis ir kuris visą šalį garsino savo moksliniais pasiekimais – likvidavimo buvo priimtas vienasmeniškai, mero kabinete ir su didele skuba.
Tarybai beliko tik pritarti ir nors turėjome labai aštrius, argumentuotus debatus, bet valdančiųjų buldozeris riedėjo su niekuo nesitaikstydamas. Parodykite man prašau kitą tokį atvejį, kai dėl nesutarimo su vadovu yra panaikinama visa institucija!
Šiomis dienomis priimtas dar vienas sprendimas, kuris savo brutalumu nenusileidžia botanikos centro likvidacijai, – socialdemokratų buldozeris pervažiavo per muzikos ir dailės mokyklas. Jos sujungtos ir perkeltos. Šiam sprendimui priešinosi abiejų mokyklų bendruomenės (tėvai, mokiniai ir mokytojai) suvokdami, kad „taisyti” tai, kas nesugedo, nėra reikalo. Kaip tik tokiais „pataisymais” galima daug sugriauti, juo labiau, kad abi mokyklos veikia puikiai ir teikia geras paslaugas.
Po sprendimo sujungti muzikos ir dailės mokyklas Marijampolė tapo didžiausia savivaldybe Lietuvoje, kuri turi tokią sujungtą meno mokyklą ir, kaip sakė penktadienį 60-metį atšventusios muzikos mokyklos direktorius, pirmąja, kurioje meno mokykla atsiranda ne organiškai, o dirbtinai, per prievartą. Tokias sujungtas muzikos ir dailės mokyklas turi tik maži Lietuvos miesteliai, kur pradžioje buvo tik muzikos mokyklos ir jose pamažu, augant iš vidaus, atsirado dailės skyriai.
Ir vėl sprendimas buvo priimtas skubos tvarka, beveik nederinus su pačių mokyklų bendruomenėmis, negebant joms paaiškinti, kodėl perkeliant į naujas patalpas reikia dar ir atlikti juridinį įstaigų sujungimą.
Tiesiog buvo nuspręsta ir buldozeriui darant manevrą į kairę – pervažiuota per žmonių nuomones, lūkesčius ir iki šiol kurtus planus. Visos šios „reformos” aiškiausias rezultatas bus tik vienas – nauja, sujungta įstaiga turės naują vadovą. Kas juo taps, pamatysime ateityje.
Kodėl valdžios buldozeris yra demokratijos erozijos įrodymas?
Todėl, kad žmonės pradeda bijoti. Bijoti išsakyti savo nuomonę ar išviso ją turėti. Jeigu esi biudžetinės įstaigos vadovas ar darbuotojas – tavo lojalumas valdžiai turi būti absoliutus ir neginčijamas.
Jeigu atsiveria – papasakoja, kokį pažeminimą ar kuriozines situacijas patiria, kai reikia bendrauti su sėdinčiais aukštuose savivaldybės postuose.
Jei ne – pervažiuos buldozeriu ir skrisi lauk, o gal net ir visą įstaigą su tavimi kartu likviduos. Jeigu esi verslininkas, kuriam reikia bent kokių viešųjų paslaugų (o reikia beveik visiems), turi nusilenkti vienintelei teisingai partijai (o per rinkimus paremti ir finansiškai).
Kitu atveju – pervažiuos buldozeriu ir tavo įmonė bus apkrauta papildoma našta, o viešąsias paslaugas gausi tik atstatęs savo lojalumą. Jeigu ir toliau triukšmausi – sulauksi dar ir viešo pažeminimo. Visa tai jau tampa įprastine praktika.
Nuolatos susitinku su įvairių įstaigų ir įmonių darbuotojais. Tiesiog pasikalbėti, paklausti, kaip gyvena ir kaip jaučiasi. Matau jų akyse pyktį, neviltį ir apatiją. Kai paklausiu, kas yra – dažniausiai išgirstu skaudų atsakymą: „Ai, gal geriau nepasakosiu, nes jei jie sužinos… bus blogai…”. Tada dažniausiai tenka pašnekovą guosti, raginti nebijoti. Jeigu atsiveria – papasakoja, kokį pažeminimą ar kuriozines situacijas patiria, kai reikia bendrauti su sėdinčiais aukštuose savivaldybės postuose.
Bijo net ir žurnalistai. Paskleisti informaciją, kad kuris nors tarybos narys pažeidė įstatymą arba kad opozicija siūlo geresnį sprendimą kad ir tuo pačiu mokyklų jungimo klausimu, darosi ypatingai sudėtinga. Visi tau sako: „Mes suprantam, mes girdim, mes matom, mes palaikom, bet... Jei nori, kad parašytumėm, eikit pas vadovą, tarkitės, mokėk, gal tada…”.
Kodėl taip yra? Kodėl baimė kausto mūsų miestą?
Baimė Marijampolėje prasidėjo jau kovo 2 dieną. Kai daugelis pabudo ir pamatė, ką padarė. Pirmą kartą mieste viena partija (socialdemokratai) gavo absoliučią daugumą taryboje.
Baimė Marijampolėje pasklido, kai tie, kurie laimėjo, pajuto, kokią galią jie iš tikrųjų įgijo. Kai suprato, jog gali manipuliuoti ir priimti sprendimus buldozeriu.
Absoliuti valdžia žmones apakina, priverčia juos užsidaryti savo krištolo bokštuose. Saldžių valdžios vaisių paragavę, jie praranda prievolę eiti į derybas su kitomis partijomis, nebejunta būtinybės diskutuoti su miesto bendruomene. Susilpnėja ir kontrolės galimybės.
Šį kontrolės silpnėjimą puikiai iliustruoja dar vienas atvejis toje pačioje Marijampolės taryboje. Iki šios savaitės Lietuvoje buvo tik dvi savivaldybės, kurios nepaisė Vietos savivaldos įstatymo ir nebuvo suformavusios antikorupcijos komisijų – tai Druskininkai ir Marijampolė. Opozicijos spaudimo dėka šį pirmadienį komisija buvo pradėta formuoti. Tačiau valdantieji dar kartą atliko ėjimą žirgu.
Įstatymas aiškiai numato teisę būtent opozicijai pasirinkti ir komisijos pirmininku siūlyti savo deleguojamą atstovą. Tokia įstatymo nuostata leidžia užtikrinti geresnę antikorupcinę priežiūrą.
Tačiau jau svarstant Marijampolės tarybos reglamentą buvo įkalta nuostata, kad jeigu du kartus taryba nepatvirtina to paties opozicijos siūlomo kandidato į pirmininkus, trečią kartą opozicija turi teikti kitą kandidatą. Mano nuomone tokia nuostata prieštarauja įstatymams ir suteikia galimybę valdžiai pasirinkti sau parankesnį kandidatą.
Taip ir įvyko. Valdžia, deklaruodama krištolinį skaidrumą ir teisės viršenybę, du kartus atmetė opozicijos pasiūlytą kandidatą ir trečiuoju bandymu iš opozicijos pasirinko tą, kuris jai pasirodė priimtinesnis.
Buldozeriu per švietimo įstaigas ir jų bendruomenių nuomonę, buldozeriu per opozicijos ir paprastų miestelėnų teises, buldozeriu per įstatymus ir netgi STT rekomendacijas (vyriausiosios savivaldybės teisininkės žodžiais tariant, tas rekomendacijas tiesiog nurašant kaip nereikšmingas „špargalkes“). Tokia realybė, kurioje gyvename.
Ką daryti?
Nors nupieštas vaizdelis yra liūdnas, tačiau aš tikiu, kad prieš kiekvieną pagerėjimą būna tas tamsus momentas. Jame ir esame šiuo metu. Taigi netrukus turėtų ateiti ir pagerėjimas. Tereikia nenuleisti rankų.
Kuo labiau ir kuo daugiau valdžia spaus žmones, bandys iš jų atimti teises ir įsprausti į savo susigalvotas žaidimo taisykles – tuo tie patys žmonės jaus didesnę atmetimo reakciją. Todėl jau dabar, prabėgus vos pusmečiui Marijampolėje galime pajusti labai didelį nusivylimą sprendimu, kurį daugelis padarė kovo 1 d.
Vyksta ir kitas paralelinis procesas – vietos politikai demonstruoja galimybę atsinaujinti, nes kito kelio jau nebėra. Iškart po rinkimų supratome, kad nėra laiko verkšlenti dėl pralaimėtų rinkimų.
Atėjo laikas iš esmės atsinaujinti, kad kituose rinkimuose rimtai kibtumėme kairiesiems į atlapus. Mes, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, šį atsinaujinimą jau pradėjome. Pradėjo ir kai kurios kitos partijos, bet tikrai dar ne visos.
Einame į platų dialogą su miesto bendruomene ir siekiame gauti atsakymus, kokių sprendimų jie nori iš mūsų, kokių lyderių jie trokšta ir galiausiai, kviečiame pačius aktyviausius jungtis prie mūsų.
Visų šių procesų metu ketiname transformuoti Sūduvos sostinės politinį gyvenimą per savo turimas pozicijas suteikdami vietos žmonėms tribūną išsakyti nuomonę bei pasiūlydami konceptualiai naują politinę programą, kuri apims daug daugiau nei vien kasdienių savivaldos klausimų sprendimas.
Kuo labiau ir kuo daugiau valdžia spaus žmones, bandys iš jų atimti teises ir įsprausti į savo susigalvotas žaidimo taisykles – tuo tie patys žmonės jaus didesnę atmetimo reakciją.
Atėjo laikas aiškiai apibrėžti, koks yra mūsų miesto vaidmuo šių dienų Lietuvoje. Kokiu keliu einame, kokios vietinės ekonomikos trokštame ir ką turime padaryti, kad miestas po dešimtmetį trukusio susitraukimo pradėtų augti.
Aš nuoširdžiai tikiu savo mylima Marijampole. Tai yra nepaprastas miestas, turintis neapsakomai stiprią istorinę aurą ir reikšmę visai šaliai. Kviečiu visus marijampoliečius, ir čia tebegyvenančius, ir išvykusius svetur, telktis bendriems darbams, nes Marijampolei jūsų labai reikia.
Andrius Vyšniauskas yra Marijampolės savivaldybės tarybos narys, opozicijos atstovas
