Tačiau blogiausia šioje situacijoje yra tai, kad girdime per mažai racionalių balsų, kurie pasakytų susidariusios problemos priežastis ir pasiūlytų sprendimus. Balsų, kurie nuramintų mus, Lietuvos piliečius, ir leistų susitelkti laukiančiam iššūkiui. Negirdime ramaus ir protingo šalies vadovų, o ypač Vyriausybės, balso.
Girdime tik dvi visiškai skirtingas, radikalias pozicijas: griežtą NE, palydimą keiksmų ir rasistinių epitetų, bei iki saldumo koktų TAIP, vainikuojamą spalvotų balionėlių ir šūkio „Mūsų namai – Jūsų namai!“. Taip ir nebežinai tu, paprastas žmogau, kuo tikėti. Vieną širdies dalį skauda, matant nuo karo bėgančių žmonių kančias, prisimenant, kad ir mes kažkada bėgome. Kitą dalį sopa, nes savų, taip sunkiai ir ilgai puoselėtų, namų nesinori užleisti kažkam, ko visiškai nepažįsti.
Girdime tik dvi visiškai skirtingas, radikalias pozicijas: griežtą NE, palydimą keiksmų ir rasistinių epitetų, bei iki saldumo koktų TAIP, vainikuojamą spalvotų balionėlių ir šūkio „Mūsų namai – Jūsų namai!“.
Štai keletas dalykų, kuriuos aš norėčiau išgirsti iš mūsų šalies politikos vyrų ir moterų lūpų sudėtingos krizės akivaizdoje.
1. Negąsdinkite žmonių, kad pabėgėlių banga plūstels ir į jų namus
Asmenys, kurie vos ne įsakmiu, moralizuojančiu balsu liepia visiems Lietuvos žmonėms atverti savo namų duris pabėgėliams, daro labai blogą darbą.
Jie kenkia patiems pabėgėliams, nes nuteikia mūsų visuomenę prieš juos. Taip pat šie asmenys išsako itin nehumanišką poziciją, nes ragina mus visus priimti žmones, su kurių bėdomis mes pavieniui nesugebėsime susitvarkyti.
Užbėgdamas už akių šių mano surašytų eilučių kritikams patikslinu: popiežius Pranciškus paragino ne kiekvieną šeimą, o kiekvieną Europos katalikų parapiją priimti po vieną pabėgėlių šeimą. O tarp šeimos (namų ūkio) ir parapijos skirtumas yra didžiulis.
Sakantys, kad kiekviena Lietuvos šeima turi priimti po pabėgėlių šeimą, daro didelę žalią požiūriui į pabėgėlius. Tokia radikalia pozicija visuomenė yra bauginama, nes kiekvienas žmogus išgirdęs šį, dažnai netgi piktai ištariamą, raginimą pirmiausiai pagalvoja apie savo šeimą, savo namus ir tą nežinomybę, kurią su savimi į jo namus gali atsinešti pabėgėlis. Todėl bijo.
Ne tiek pačių pabėgėlių, o nežinomybės dėl šių vargšų žmonių kalbos, religijos, karo patirties ar netgi požiūrio į tuos pačius namus, jų tvarką ar tradicijas. Tokia baimė yra natūrali, todėl ją skatinantys arba nesupranta, ką daro, arba tai atlieka piktos valios vedami.
Išdalinti pabėgėlius tam nepasiruošusioms šeimoms ar savivaldybėms būtų itin nehumaniškas mūsų šalies Vyriausybės žingsnis.
Išdalinti pabėgėlius tam nepasiruošusioms šeimoms ar savivaldybėms būtų itin nehumaniškas mūsų šalies Vyriausybės žingsnis.
Tik labai nedidelis skaičius žmonių Lietuvoje turi gebėjimus priimti ir suteikti pagalbą pabėgėliams. Paprasti mūsų šalies gyventojai nemoka atvykstančiųjų kalbų, neišmano jų papročių, nežino, su kokiais karo baisumais jie susidūrė, todėl tiesiog negebės suteikti jiems reikiamos psichologinės ir socialinės paramos. Baikime kalbas apie pabėgėlių „išdalinimą“ kažkam ir pripažinkime, kad ne profesionalai jiems padėti negalės.
Tinkamą pagalbą suteikti galės tik specialiai tam pasirengusios institucijos. Priimdami pabėgėlius turime padėti jiems, o ne sukelti dar daugiau problemų. Todėl pabėgėliai turės atvykti į gerai parengtus pabėgėlių centrus, kur privalo dirbti specialistai, mokantys atvykėlių kalbas, gebantys išmokyti juos lietuvių kalbos. Psichologai, kurie gebėtų dirbti su karo traumų kamuojamais žmonėmis, ypač vaikais. Tokiuose centruose turi dirbti profesinio orientavimo ir integracijos į Lietuvos visuomenę specialistai, pedagogai.
Aš tikiu, kad tokių puikių specialistų Lietuvoje bent keletas yra. Keletas jų tikrai dirba Pabradės pabėgėlių registracijos centre, bet visai problemai spręsti tų kelių tikrai nepakaks. Todėl mūsų Vyriausybė daro didelę klaidą manydama, kad esame pasirengę net ir tiems 1105 pabėgėliams, kurie bus perkelti į Lietuvą.
Tikrai taip nėra. Mano nuomone, pasyvus premjero Algirdo Butkevičiaus požiūris ir labai silpna vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio pozicija aiškiai rodo, kad Lietuva yra ne tik kad nepasirengusi artėjančiam iššūkiui, bet jam net ir nebando ruoštis.
2. Solidarizuokimės su Vokietija, bet nepasiduokime psichozei
Nesvarbu, pritariame ar ne Angelos Merkel pozicijai, bet turime suprasti, kad migrantų krizės problema yra labai gili ir apima visą Europą. Krizę reikia spręsti, o sprendimai negalimi be solidarios visos Europos pozicijos.
Skaldymasis viduje, pasidalinimas į Vakarus, kurie priima, ir Rytus, kurie nepriima, nieko gero neduos. Galiausiai vis vien reikės šį atvykstančiųjų srautą kažkaip suvaldyti ir pasidalinti. Norime to ar ne, traukinys jau nuvažiavio (kad ir kaip tai paradoksaliai beskambėtų).
Lietuva privalo būti solidari su Vokietija, nes iš tikrųjų mums didžiausios Europos valstybės reikia labiau, nei jai mūsų.
Lietuva privalo būti solidari su Vokietija, nes iš tikrųjų mums didžiausios Europos valstybės reikia labiau, nei jai mūsų.
Mums reikia tvirtos Vokietijos, kuri gebėtų atsispirti Rusijai, kuri imtųsi padėti Ukrainai ir mums, jei kada nors, neduok Dieve, Lietuvą ištiktų Ukrainos likimas. Jeigu dėl 1105 pabėgėlių susipyksime, prarasime pasitikėjimą ir susigadinsime santykius su Vokietija – galiausiai patys dėl to gailėsimės. Neleiskime keliems pabėgėliams sugriauti tiltų su Vakarais ir atverti Rytų tiltą į Lietuvą.
Kažkada Lietuva norėjo būti regiono lydere ir drąsia šalimi. Europoje esame lygūs su visais, todėl matydami dabartinį Europos sumišimą ir ginčus, turėkime drąsos net ir būdami mažyčiais telkti visas kitas valstybes problemos sprendimui, o ne kivirčams.
Nepasiduokime tiems kivirčams patys ir neleiskime radikalioms nuotaikoms (tiek vienoms, tiek ir kitoms) reikštis mūsų gretose. Tokio požiūrio ir lyderystės aš labai noriu tikėtis iš Lietuvos Vyriausybės.
3. Užkirskime kelią nelegaliai migracijai
Dabartinė migrantų krizė aiškiai parodė, kokios silpnos yra ES sienų apsaugos ir imigracijos sistemos. Nevykdant pozityvių pokyčių mes nebūsime pajėgūs apsaugoti savo kontinento ir savo valstybės sienos. Ir Šengeno sutarties laikinas sustabdymas problemos neišspręs, o tik dar pagilins.
Rimta sienų apsauga reikalauja kovoti su problema ne prie pačios sienos, bet ten, kur ta problema prasideda. Ten, kur į sukiužusius laivelius sėda tūkstančiai pabėgėlių ir ekonominių migrantų.
Pradėkime nuo techninių galimybių. Yra sakančių, kad sunku matyti migrantų srautą, kol jis nepasiekė mūsų sienų. Netikiu tuo. Šiuolaikiniai palydovai geba beveik susekti adatą šieno kupetoje.
Todėl visiškai netikiu, kad jie bei modernios bepiločių orlaivių technologijos negebėtų pamatyti kiekvieno laivelio, kuris pajuda nuo Sirijos, Turkijos ar Libijos pakrančių. Juo labiau tūkstančių migrantų srauto. Sekant kiekvieną migrantų žingsnį Viduržemio jūros pietinėse pakrantėse būtų galima bent jau užkirsti kelią tragiškoms žūtims plaukiant sukiužusiais luotais per Viduržemį. Tai leistų sustabdyti nelegalius migrantus dar jų kelionės pradžioje ar saugiai juos nukreipti į tas Europos dalis, kuriose galimybės priimti srautą yra geresnės.
Turi būti kuo greičiau užbaigtas migrantų registracijos centrų įrengimas Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, o gal netgi ir Turkijoje. Juose karo pabėgėliai turi būti atskiriami nuo ekonominių migrantų.
Sekant visą srautą nuo pradžios iki pabaigos būtina jį riboti vos priartėjus prie Europos sienų. Todėl turi būti kuo greičiau užbaigtas migrantų registracijos centrų įrengimas Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, o gal netgi ir Turkijoje. Juose karo pabėgėliai turi būti atskiriami nuo ekonominių migrantų.
Tai labai svarbu, nes, pavyzdžiui, jau dabar aišku, kad ekonominų migrantų yra daugiau, nei karo pabėgėlių.
Nuo karo bėgantys sirai visame migrantų sraute sudaro tik 20-30 proc. Visa kita dalis yra ekonominiai migrantai iš Pakistano, Afganistano, Subsaharinės Afrikos valstybių. Bangai ritantis per Balkanus, tarp pabėgėlių įsimaišo ir didelė dalis albanų, kosovarų ar makedonų ekonominių migrantų, kurie pabėgėliais tik apsimeta.
Atskyrus šias dvi grupes atsirastų galimybė apriboti atvykimą į Europą. Pabėgėliams būtų suteikiamas pabėgėlio statusas ir jie keliautų į saugius pabėgėlių centrus visoje Europoje, o ekonominiai migrantai galėtų atvykti į Europą tik pasinaudodami jau galiojančia ekonominių migrantų atvykimo tvarka.
Trumpuoju laikotarpiu tai sudarytų didelių problemų atrankos centruose, nes susidarytų grūstys, tačiau tik taip būtų pasiųsta žinia visiems kitiems ekonominiams migrantams, kad apsimetimas pabėgėliu nėra išeitis.
Šalia visų šių priemonių ES privalo pagaliau aiškiai įvardinti šalis, kurias laiko karo zonomis, o kurias ne. Sirija ir Irakas yra aiškios karo zonos. Afganistanas ir Somalis irgi gali būti tokioms prilyginamos, tačiau šiame sąraše tikrai negali būti Pakistano, Eritrėjos ar juo labiau Balkanų. Suprantama, kad visose šiose valstybėse gyvenimas nėra lengvas, bet tai tikrai nėra karo zonos iš kurių bėgama nuo karinių veiksmų.
Galiausiai, kovokime su tais, kurie organizuoja pabėgėlių ir ekonominių migrantų pervežimą. Tai yra nelegali veikla ir didžiulis mafijos grupuočių pasipelnymo šaltinis.
Jau dabar aišku, kad procese dalyvauja Rusijos mafija, įsikūrusi Kipre, albanų mafija ir kitos Balkanų organizuoto nusikalstamumo grupuotės. Jie valdo plukdymo per Viduržemio jūrą operacijas, jie perveda migrantus per sieną, gabena juos specialiu transportu iki Vengrijos ar Vokietijos sienos. Kaip matėme jau ne kartą, tai dažnai baigiasi tragiškai. Būtina kovoti su šiomis organizuotomis grupuotėmis ir netikiu, kad Europa, turėdama dešimtmečių kovos su organizuotu nusikalstamumu patirtį, negalėtų kovoti ir šį kartą.
Prie visų šių sprendimų tikrai galėtų prisidėti Lietuva. Mes turime gerų specialistų, kurie galėtų dar stipriau įsitraukti į ES sienų apsaugos misiją ar dirbti tuose pačiuose migrantų registracijos centruose. Tereikia Vyriausybės pasiryžimo. Ne laukti, kol mūsų kažkas kažko pareikalus, bet siūlyti savo pagalbą.
Ta pati Vyriausybė galėtų pasisakyti ir už reikiamus europinio lygmens sprendimus. Deja, kiek man žinoma, yra daroma visiškai kitaip. Mūsų šalies pareigūnai pasyviai dalyvauja ES ministrų susitikimuose, poziciją suformuoja tik po to, kai ją išsako kiti. Tik plaukia pasroviui. Tą puikiai iliustruoja bandymas priešintis paskirstymo mechanizmui, nors visiems jau kelios savaitės yra visiškai aišku, kad toks mechanizmas bus ir niekur nuo jo nepabėgsime.
4. Sutelkime Europą kovai su krizės pasekmėmis
Turime suvokti, kad migrantų problema yra ne vietinė, o tarptautinė. Europa ir visas pasaulis susiduria su tarptautine krize, todėl jos sprendimas reikalauja tarptautinių veiksmų.
Migrantai, tarsi netikėtai pakilusi Viduržemio jūros banga, plūstelėjo bėgdami nuo karo Sirijoje ir kitose Artimųjų Rytų šalyse. Ten vykstantys konfliktai nekilo nei vakar, nei prieš metus, nei prieš dešimtmetį. Jie rusena jau gerą pusę amžiaus, o pirmųjų kibirkščių reikėtų ieškoti dar šimtmečiu anksčiau.
Tiek Sirijos, tiek Irako konfliktai yra lemti mūsų, europiečių, kažkada senai neteisingai nubrėžtų regiono valstybių sienų ir kitų sprendimų. Todėl daugelis vykstančių konfliktų yra religinio arba etninio pobūdžio, kur kovojančios pusės dažniausiai siekia įtvirtinti savo grupės teritorinį išskirtunumą ir perbraižyti oficialiąsias valstybių sienas.
Taigi, Artimuosiuose Rytuose regime savotišką valstybių ribų perbraižymo procesą, kuris truks dar labai ilgai. Kadangi konfliktai užsitęsė ir kovojančios pusės yra išvargintos ilgų karinių veiksmų, todėl įtaką įgauna pačios radikaliausios visuomenės grupės.
Deja, tik jos vienos savo griežtomis, brutaliomis taisyklėmis šiame vyraujančiame chaose geba užtikrinti bent kažkokį stabilumą ir valdžią. Dėl šios priežasties iki šiol bene radikaliausia tokio masto teroristinė organizacija Islamo valstybė (arba ISIS) įgauna didelį pranašumą ne tik prieš kitas kovojančias grupes, bet ir oficialiąsias karines pajėgas. ISIS įgyja didelės teritorijos kontrolę ir tai reiškia jos ilgalaikį įsitvirtinimą.
O ką darome mes, Vakarai? Matydami visa tai, kas vysta Artimuosiuose Rytuose, ir suprasdami, kad kažkada patys prie to savo veiksmais prisidėjome, mes, Vakarai, gebame tik postringauti ir aimanuoti, kad viskas taip blogai.
Atėjo laikas mums, Vakarams, imtis rimtų veiksmų ir suprasti, kad ginklą galima įveikti tik ginklu. Atėjo laikas įsitraukti į Sirijos karą tiesiogiai, paremti prodemokratines jėgas tikra savo karine galia.
Mes esame ištižę, nes nesiimame jokių realių veiksmų, kad spręstumėme prie mūsų sienų vykstantį žiaurų ir milijonus iš savo namų vejantį konfliktą. Nebūkime naivūs, sėdėti rankas sudėję jau nebegalime. Ir diplomatija ten nepadės, nes kovojančios pusės netiki diplomatija, o dažnai net ir nenori nutraukti paprastų sirų, irakiečių ir kurdų gyvenimus naikinačio karo.
Neužteks ir oro atakų ar žvalgybinių bepiločių lėktuvų, kuriuos dabar į Siriją siunčia Prancūzija. Atėjo laikas mums, Vakarams, imtis rimtų veiksmų ir suprasti, kad ginklą galima įveikti tik ginklu. Atėjo laikas įsitraukti į Sirijos karą tiesiogiai, paremti prodemokratines jėgas tikra savo karine galia, atskirti kovojančias puses ir tiems, kurie yra demokratijos pusėje, padėti sustabdyti šią nelemtą kraujo upę.
Aišku, įsivelsime į ilgą kovą, bet tik mūsų įsitraukimas padės suteikti atsvarą mažiau radikalioms grupėms, leis atverti kelią spręsti sienų persibraižymo procesą jau nebe karinėmis, o diplomatinėmis priemonėmis.
Žinau, kad daugelis nepritars mano pozicijai, bet bent jau kažką ta linkme kalbant ar bent jau mąstant norėčiau girdėti mūsų Vyriausybę. Juk esame NATO nariai, turime iniciatyvos teisę ir gal jau atėjo metas ta teise pasinaudoti sprendžiant šimtų tūkstančių nekaltų žmonių skerdynes Sirijoje? Juo labiau, kad dabar yra aiškus pretekstas imtis jėgos veiksmų – tai plūstantys pabėgėliai. Tik konfliktų nutraukimas Sirijoje ir Irake padės sustabdyti migrantų bangą į Europą.
Tikriausiai pasikartosiu sakydamas, kad radikali ortodoksiška pozicija tiek į vieną pusę (nepriimti nei vieno), tiek į kitą (priimti visus) visiškai nepadės spręsti problemos. Atvirkščiai, problema tik gilės, nes radikalizmas gimdo tik radikalizmą.
Jeigu versime visus priimti pabėgėlius per prievartą – sulauksime didelio pasipriešinimo. Jeigu stengsimės iki paskutiniųjų priešintis ES sprendimui, galiausiai liksime vieni, be Vokietijos ir Vakarų paramos, kai mums to reikės. Bet dar skaudžiau bus tada, kai besipriešindami nesiruošime karo išvargintų pabėgėlių priėmimui, o kai jie vis vien atvyks – tik skėsčiosime rankomis, nežinodami, ką daryti.
Lietuvai reikia tvirtos Vyriausybės ir tvirtos valstybinės pozicijos, kuri spręstų problemą, o ne ją tik laikinai marinuotų.
Andrius Vyšniauskas yra Marijampolės savivaldybės tarybos narys, TS-LKD narys
