Gitanas Nausėda (44,46 proc.). Rezultatas tikrai stiprus ir įrodantis, kad nukarūnuoti pareigas einantį Prezidentą – nelengva.
Visgi gerbiamam pirmūnui nereiktų užmigti ant laurų.
Antras turas yra labai įdomus ir mažai prognozuojamas žvėris.
Štai esame turėję 1997 m. Prezidento rinkimus, kuriuose Artūras Paulauskas pirmame ture surinko 44,73 proc. balsų ir jau matavosi Prezidentūros rūmus.
Valdas Adamkus tada pirmame ture surinko 27,56 proc. Antrojo turo baigtis favoritą šokiravo: Adamkus 49,96 proc. vs Paulauskas 49,22 proc.
Tačiau mane labiausiai neramina kitas faktorius: trečdalis rinkėjų balsavo už atvirai prorusiškus kandidatus.
Tai yra blogai tiek Lietuvai, tiek ir rinkimų favoritui, nes jam reikia šių balsų. Ir štai čia yra pavojus: ką tiems prorusiškiems balsuotojams pažadės Gitanas Nausėda, kad jie ateitų į rinkimus balsuoti už jį?
Bet koks apeliavimas į tą pusę, gali būti valstybiškai pavojingas.
Ingrida Šimonytė (19,86 proc.). Premjerės rezultatas kiek kuklesnis nei prieš penkerius metus, bet jis labai tiksliai sutampa su Tėvynės Sąjungos turimu palaikymu tiek Seimo, tiek savivaldos rinkimuose, tiek ir nacionalinėse apklausose.
Todėl galime teigti, kad TS-LKD stabiliai išlaiko 20 proc. balsų.
O tai Seimo rinkimams yra didžiulė jėga, rodanti, kad esame stipriausia jėga rudens finiše.
Antrajame ture Premjerė tikrai neapeliuos į prorusišką elektoratą, išliks toje vertybinėje pozicijoje, kurioje yra.
Antro turo aktyvumas šį kartą gali būti dramatiškai mažesnis, nes Vėgėlės, Žemaitaičio ir Vaitkaus elektoratai nebus labai motyvuoti į jį ateiti.
Ignas Vėgėlė (12,37 proc.). Laukia dramatiški pasirinkimai. Rezultatas palyginti su lūkesčiu yra labai prastas.
Iš vienos pusės sąjunga su Karbauskiu turėtų subraškėti, nes Vėgėlė plačiau, nei valstiečių elektoratas, neišjudėjo.
Jei ne Karbauskio parama, atitrauktas Veryga, Vėgėlė nebūtų aplenkęs Žemaitaičio.
Taigi, nelabai yra priežasčių, kodėl Karbauskis šią sąjungą turėtų tęsti.
Iš kitos pusės, Vėgėlei išleidus nemenkai asmeninių pinigų ir padarius šiokį tokį įdirbį, reikia tas investicijas kažkaip susigrąžinti.
Todėl jis dalyvaus Seimo rinkimuose. Jei Karbauskis mes per bortą, teks eiti į tuoktuves su Zuoko/Paulausko „Laisve ir teisingumu“ arba Dagio Krikščionių sąjunga. Abu pasirinkimai yra gana niūrūs, nes tai jau nebus net ir 10 proc.
Beje, kodėl Vėgėlei nepasisekė? Nuo pat kampanijos starto jis buvo silpnas.
Starto renginys ir jo kalba buvo silpni, be akcentų ir idėjų. Debatai – pasirodyta labai prastai.
Pirmiausiai todėl, kad be antivakserinių nesąmonių, jokio turinio nebuvo. Asmenybė be charizmos, be autentikos.
O ir rinkėjams, į kuriuos jis apeliavo (žemesnių pajamų, regionų kairysis elektoratas), įspūdžio nepadarė tai, kad jiems nori atstovauti turtingo oligarcho sūnelis milijonierius, kuris giriasi namie turintis kino teatrą.
Žmonės suprato, kad čia kažkas su juo ne taip. Todėl Vėgėlė buvo silpnas nuo pat pradžių.
Remigijus Žemaitaitis (9,25 proc.). Ne, antisemitizmo byla jam rinkimuose nepadėjo. Jei nebūtų buvę šio valstybei svarbaus proceso, šiandien Žemaitaitis būtų tikrai buvęs trečias.
Žemaitaitis jau kurį laiką reitinguose atrodė gana stipriai. Mano matytuose reitinguose jau daugiau nei metus jo partija yra virš 5 proc.
Reikia pripažinti, kad jis daug dirbo lakiodamas po Lietuvą ir burdamas savo partiją.
Reikia pripažinti, kad jau ir Lietuvoje turime TikTok’o efektą, kur socialiniai tinklai gali stipriai iškelti marginalinius kandidatus.
Tačiau Žemaitaitį labiausiai pakėlė jis pats. Politikoje autentika yra svarbus dalykas, o čia yra politikas, darantis šou.
Tokių kandidatų turėjome visados, jie greitai suspindi ir greitai užgęsta. Buvo Valinskas, buvo Drąsos kelio šutvė, buvo 2014 m. Puteikis. Be to, Žemaitaitis geriau nei Vėgėlė atrodė debatuose.
Klausimas ateičiai: ką su jo balsais reiks daryti? Partija yra, matyt iki Seimo rinkimų judės. Kas po to?
Ir klausimas čia socialdemokratams, ar jie tikrai norės kažką bendro daryti su antisemitu (Konstitucinis teismas tai patvirtino), atvirai prorusišku veikėju?
Atsakyti į tai turėtų socialdemokratai, nes be prorusiškos kraštutinės dešinės, jie Lietuvos valdyti nebeturi šansų.
Eduardas Vaitkus (7,33 proc.). Panašu, kad Lenkų rinkimų akcija rado sprendimą, kaip išlikti Lietuvos politikoje. Tomaszewskis pastatė ant Vaitkaus, nes be jo administracinės paramos surinkti lenkų ir rusų balsus būtų sunku.
Kartu su Tomaszewskiu ant Vaitkaus pastatė ir Kremlius (tiesa šį kartą jis statymus darė plačiai). Labai gaila dėl lenkakalbių mūsų piliečių.
Turime visi susimąstyti, kodėl juos pritraukia tokie sovietiniai balvonai kaip Vaitkus.
Dainius Žalimas (3,55 proc.). Dainius su komanda padarė tikrai neblogą kampaniją, tačiau jėgų pritrūko.
Pakenkė ir dalyvavimas EP rinkimuose. Visgi svarbu, kad Dainius Žalimas išliktų politikoje, nes tokių žmonių kaip jis, Lietuvos politikai reikia.
Andrius Mazuronis ir Giedrimas Jeglinskas yra verti paminėjimo, abu neblogai atrodė debatuose, nenusišnekėjo, o kartais ir šį tą prasmingo pasakė.
Visgi, Prezidento rinkimai yra ne jų kova. Jų laukia ruduo ir toje kovoje linkiu sulaukti didesnės sėkmės.
Kas šiuose rinkimuose labiausiai nudžiugino ir kas nuliūdino?
Nudžiugino aktyvumas. Beveik pasiekėme 60 proc. ir šiuo skaičiumi judame arčiau Vakarų.
Nuliūdino referendumo rezultatas. Nesutinku su kritikais, kad formuluotė buvo bloga (niekas geresnės nepasiūlė).
Nesutinku, kad informavimo apie referendumą kampanija buvo bloga. Jos buvo daug, ji buvo ilga ir jai buvo skirta dvigubai daugiau resursų, nei prieš penkerius metus.
Referendumas nepavyko, nes aktyvumas vis dar per mažas. Matant tendenciją, po poros rinkimų ciklų galime sulaukti jau ir 70 proc. aktyvumo, kaip ir kitose išsivysčiusiose demokratijose.
Iki tol reikia ieškoti kitų konstitucinių kelių dvigubos pilietybės plėtimui. Tą ir darysime.
