Sausio mėnesį, trečiosios bangos pačiame įkarštyje, pradėjau savanoriauti Marijampolės ligoninės kovidiniame skyriuje. Pirmą kartą ten atėjus laukė daug instruktažo ir pasiruošimo. Kaip apsirengti, užsidėti respiratorių, pirštines, kombinezoną, antbačius, skydą. Kaip viską sandariai užsiklijuoti, kad nebūtų nė vienos skylutės. Kiek daug kartų visur ir visada dezinfekuoti rankas. Bet, svarbiausia, kaip tinkamai viską nusivilkti, nes tai yra pavojingiausia dalis, kurios metu ir pasitaikydavo daugiausiai užsikrėtimų.
Su tuo kostiumu po 10 minučių neišvengiamai būdavai šlapias nuo galvos iki kojų, nes jokio oro pralaidumo nėra ir negali būti. Skydas taip pat nuolat rasoja, todėl dirbti tokiomis sąlygomis yra itin sunku. Na, manau, apie tai visi girdėjote ir žinote iš medikų pasakojimų, todėl nesiplėtosiu.
Jeigu skiepas būtų pasiekęs tos močiutės ranką, didelė tikimybė, kad ji dar šiandien būtų gyva.
Pirmoji mano užduotis kovidiniame korpuse buvo pamatuoti pacientams temperatūrą. Atrodytų, kas čia tokio? Imi termometrą, dedi į pažastį, palaikai, išimi, užrašai skaičiukus. Pabandykite tai padaryti su mano minėta apranga ir daugeliui pacientų, kurie patys negali to termometro įsikišti į pažastį. Kai kurie yra be sąmonės, todėl net suspausti tinkamai negali. Aišku, sesutėms tai nėra sunkus darbas, nes jos įgudusios, bet žaliam savanoriui reikalas rimtas. O ypač tokioje stresinėje situacijoje.
Visgi viskas praėjo, rodos, neblogai. Užtrukau ilgiau nei įprasta sesutėms, bet šiaip ne taip viską suregistravau. Tiesa, su viena senyvo amžiaus ponia nesisekė. Ji kaip ir jos palatos draugės gulėjo su deguonies aparatu ir, kaip sakė sesutė, kartais būdavo sąmoninga, o kartais ne.
Ši močiutė ligoninėje jau leido antrą, o gal ir trečią savaitę. Jos rankos ir kūnas buvo tokie išdžiūvę, kad man niekaip nepavykdavo tinkamai to termometro prispausti. Vis rodydavo per žemą temperatūrą, todėl maniau, kad niekaip nesugebu tinkamai to įrenginio įtaisyti pažastyje.
Pasikviečiau mane instruktavusią sesutę:
– Niekaip nepavyksta pamatuoti. Vis labai žema temperatūra. Manau, kad nesugebu tinkamai prispausti termometro, – sakau aš jai.
Sesutė pasižiūri į termometrą, tada į močiutę, patikrina pulsą, kitus aparatų rodmenis. Atsisuka į mane ir klausia:
– Lavonų nebijai?
– Mhhhmmm... Na kaip ir ne... – sutrikęs atsakau jai.
– Gerai. Tada imk už kojų ir padėk paversti. Turim nurengti, o tada, kol aš čia tvarkysiu, tu nueik pakviesk kitas seseles. Tegul paima maišą ir žvakutę. Trumpai pasimelsim ir tada reiks iškart išvežti į morgą, nes priimamajame yra laukiančių laisvos lovos...
---
Trumpas šios istorijos, kurios liudininku buvau, moralas: tuo metu skiepų turėjome dar tik medikams, o senukai buvo pradėti skiepyti tik po kelių dienų. Jeigu skiepas būtų pasiekęs tos močiutės ranką, didelė tikimybė, kad ji dar šiandien būtų gyva. Ji dar būtų turėjusi galimybę bent kartą pamatyti savo vaikus ir anūkus, o šie pasidžiaugti savo ilgaamžės meile ir šiluma. Tačiau skiepų dar trūko. Tūkstančiai mirė. Žmonės vis dar miršta, nors skiepų jau yra. Penktadienį, rodos, 8.
Ligoninės vėl pildosi, kančių vis daugiau. Skirtumas nuo metų pradžios tik toks, kad šiandien ligoninėse 89 proc. gulinčių yra nesiskiepiję. Iš likusių 11 proc. dauguma nėra paskiepyti abiem vakcinos dozėmis arba turi gretutinių ligų, kurios slopina imuniteto susiformavimą. Todėl šiandien jau turime nepasiskiepijusių bangą.
Nepaisant gausybės mūsų žmonių kančių, šiandien vis dar yra daug postringaujančių apie neva pažeidžiamas žmogaus teises. Vieni garsiai šaukia, kad ribojamos žmogaus teisės, nes yra raginami ir visomis išgalėmis skatinami skiepytis. Matai, jiems sudaromi pertekliniai nepatogumai, jeigu tie, kurie saugo save ir aplinkinius, turi galimybę kiek lengviau atsikvėpti. Neva ribojamos jų žmogaus teisės, neva vyksta segregacija ir kitokie baisūs dalykai.
Tų, kurie taip sakote, norėčiau paklausti vieno paprasto klausimo: ar žinote, kuri žmogaus teisė yra pati svarbiausia? Atsakau: teisė į gyvybę. Ji yra pamatinė ir šventa, nes be jos – visos kitos teisės yra beprasmės.
Tačiau supraskite mane teisingai – aš kalbu ne vien apie JŪSŲ teisę į gyvybę. Kalbu apie visų tų, kurie šiandien yra suvilioti melo propagandos apie skiepų žalą bei pavojus, gyvybes. Visi, skleidžiantys tuos melus ir lemiantys, kad žmonės užsisklendžia nuo tikros informacijos, abejoja ar bijo. Taip pat kėsinasi į tų apgaudinėjamų žmonių gyvybes. Vien tai reiškia, kad jūs peržengiate savo teisių ribas ir kėsinatės į kito žmogaus svarbiausią teisę – galimybę gyventi. Čia net nekalbu apie viruso platinimą ir visus kitus dalykus. Todėl kviečiu atsitokėti ir bent jau netaukšti niekų apie pažeidžiamas teises. Nes tai yra elementarus melas.
Tiems, kurie sakote, kad skiepijimas vyksta per greitai, kad perlenkta lazda ar reikia stabdyti arklius, norėčiau atsakyti, kad jūs tiesiog elementariai nu-si-šne-ka-te. Kodėl? Todėl, kad bent 1000 per šiandien nepaskiepytų asmenų yra papildomos gyvybės, kurių galime netekti jau po savaitės ar dviejų. Šiandien reikia surėmus pečius daryti viską, kad dabartinius statistiškai gerus skaičius papildytų dar ne vienas tūkstantis abejojančių.
Deja, šiandien neturime prabangos žaisti politinius žaidimus ir flirtuoti su antivakserių judėjimais, siekiant lengvų, trumpalaikių politinių tikslų. Tam laiko bus užtektinai po pandemijos. Galėsit flirtuoti kiek tinkami. O šiandien visiems, kurie turi tokių politinių pagundų, verta prisiminti seną posakį apie puotą maro metu.
Galiausiai visiems kovotojams su valstybės utilitarizmu; įsivaizduojantiems, kad turi natūralų imunitetą nuo visų ligų, nes kartais išsimaudo po šaltu dušu; šaukiantiems, kad pažeidžiama jų konstitucinė kūno integralumo teisė, autonomija ar galimybė pasirinkti medicininį gydymą, primenu, kad:
– jums neteko klausyti vos kvėpuojančio kunigo maldos, kurioje jis meldė jau ne už parapijiečius, o už savo gyvybę, prašydamas Dievo suteikti malonę ir leisti dar bent kartą pakilti iš ligos patalo;
– jums neteko kalbėtis su penkių vaikų mama, kuri kiekvieną rytą skambina keturiems iš jų, nes vienas nuo koronaviruso jau mirė, kad apraudotų jaunėlį ir atsisveikintų su vaikais, jei, neduok Dieve, pašauktų ir ją;
– jums neteko savo akimis matyti jauno vyruko su intubuotais plaučiais, kuris būdamas jaunas ir stiprus buvo pakirstas taip, kad po šios ligos visą likusį gyvenimą greičiausiai praleis su liekamaisiais reiškiniais. Ir, patikėkite manimi, to deguonį paduodančio vamzdelio įvedimas į trachėją yra dešimtis kartų baisesnis, skausmingesnis ir nemalonesnis nei skiepo vietoje skaudanti ranka;
– jums neteko nešti nuo koronaviruso mirusių žmonių lavonų.
Jūs turite galimybę viso to nepatirti savo kailiu, turite galimybę nebūti to kunigo, mamos, jaunuolio ar močiutės vietoje, nes šiandien turite saugius, efektyvius ir nemokamus skiepus, kuriais pasiskiepijo jau daugiau nei 2 500 000 000 pasaulio žmonių. Skiepus, kuriuos sukūrė patys protingiausi mūsų planetos žmonės ir kurie jau išgelbėjo milijonus gyvybių.
Prašau, jei dar nesiskiepijote – ramiai atsisėskite, išjunkite feisbuką, pasverkite visus už ir prieš. Jeigu abejojate, paskaitykite ne antivakserių grupes, o tikrą, oficialią informaciją, kurios yra tikrai pakankamai. O tada, būdami protingi žmonės, imkite ir pasiskiepykite jau rytoj.
