Taivane nebuvo komunistų, bet buvo autoritarizmas, kuris vykdė taip vadinamą baltojo teroro politiką.
Žmonės buvo persekiojami, buvo politiniai kaliniai, buvo specialūs kalėjimai.
Tačiau prieš tris dešimtmečius, panašiu metu kaip ir pas mus, visuomenė sukilo, įvyko demokratinė revoliucija.
Taivaniečiai visąlaik, kaip ir lietuviai, gyvena su didžiojo kaimyno grėsme. Skirtumas gal tik tas, jog Lietuva kurį laiką visai ignoravo realybę, grėsmes, ir tik šiandien pradeda rimčiau apie jas kalbėti.
-
Naujasis Taivano parlamentas pirmininku išsirinko opozicinės partijos atstovą
-
Tibeto vadovas tremtyje: Kinijos drakonas jau kandžioja Vakarus, kaip elgsitės toliau?
-
G.Landsbergis: Kinija prieš Lietuvą pradėjo diplomatinę prievartą
-
Premjerė apie įrangos tiekimą iš Taivano į Rusiją: sankcijų mechanizmas yra neišbaigtas
-
Beveik pusė šalies gyventojų mano, kad Lietuva neturėtų kritikuoti Kinijos
Tuo tarpu taivaniečiai tą grėsmės problemą jau senokai sprendžia.
Jie turi labai gerus ryšius su JAV politiniu elitu, turi senas saugumo garantijas ir nuolatinį pasirengimą galimai Kinijos agresijai.
Beje, Taivanas neatsitiktinai tapo pasauliniu puslaidininkių pramonės gigantu – tai buvo strateginis Taivano politikų sprendimas įtikinant amerikiečius, kad jie Taivanui perduotų puslaidininkių technologijas, kurtų fabrikus būtent mažutėje Ramiojo vandenyno saloje.
Tokiu būdu Taivanas vienu šūviu nušovė du zuikius – užsitikrino ekonominę gerovę ir iš esmės užkardė kelią Kinijos invazijai.
Kinams juos užpuolus, dėl puslaidininkių rinkos ypatumų, tai labai atsilieptų pasaulinei ekonomikai, tame tarpe ir kinų technologinei pažangai.
Tokia politinė-ekonominė strategija susaistė Taivaną su JAV ir daugelį metų prilaikė Kiniją nuo agresyvių žingsnių.
Dar vienas aspektas – Taivano kariuomenė.
Kaip bebūtų keista, jų kariuomenė nėra pati stipriausia. Tikrai galėtų būti stipresnė.
Tačiau jų oro ir jūrų pajėgos yra pakankamai pasiruošusios kinams užkurti tikrą pragarą, jei tik anie pabandytų pulti.
Lietuvos santykis su Taivanu duoda ekonominę naudą jau dabar
Nors Ramūnas Karbauskis ir grasinasi po kitų Seimo rinkimų sugrąžinti į Lietuvą komunistinės Kinijos šviesą, bet realiame pasaulyje yra aišku, kad Lietuvos užsienio politikos kryptis, kuri šiuo metu koncentruojasi į Indijos-Ramiojo vandenyno regioną nepasikeis, net ir įvykus politiniams pokyčiams.
Pirmiausia nesikeis todėl, jog Lietuvos ryšiai su Kinija niekada nebuvo labai stiprūs.
Kai kalbama, jog Lietuva anksčiau gausiai prekiavo su Kinija, visuomet reikia prisiminti, kad Lietuva kinams vežė ne technologijomis paremtus produktus, o neaukštos pridėtinės vertės ir kokybės produkciją – daugiausiai maisto produktus, jų žaliavas, o neretai tiesiog elementarius gyvulių subproduktus: kiaulių žarnas, uodegas ir panašius produktus, kurių, nei mes patys, nei kitas civilizuotas pasaulis, maistui jau senai nebevartoja.
Prarasti tokias rinkas yra menka problema.
Lietuvos ir kinų ryšiai niekad nebuvo labai stiprus, o ir kompanijos, kurios ten prekiavo, prekiavo ir Rusijoje, ir kitose nedemokratinėse rinkose.
Normalios, šiuolaikiškos kompanijos visada vengdavo Kinijos, nes jos, kaip ir Rusijos rinka, buvo, yra ir bus politizuota. Tai verslui neparanku.
Svarbu paminėti, jog Lietuvos santykis su Taivanu duoda ekonominę naudą jau dabar.
Pavyzdys yra „Teltonika“ – ji jau šiuo metu gauna investicijas bei technologijas.
Yra statomas didelis technologijų ir pramonės parkas Liepkalnio gatvėje, Vilniuje, kuris generuos apie 5 proc. Lietuvos BVP.
Ten bus gaminami specialūs GPS įrenginiai automobilių pramonei, taip pat pramoniniai maršrutizatoriai, kurie naudojami pramonės robotizacijai, bei daug įvairių kitų komponentų, skirtų energetikai, medicinai ir kitoms sritims.
Kad galėtumėme gaminti aukščiausios kokybės technologinius produktus, Lietuvai reikia Taivano, kuris pagal technologinį išsivystymą yra vienas iš pasaulinių lyderių.
Artimiausiu metu bus paskelbta apie tikrai dideles naujas Taivano investicijas Lietuvoje. Sprendimai jau priimti, netrukus bus paskelbta ir viešai.
Galiausiai, ką supranta jau ir opozicija, sprendimas dėl Taivano Lietuvai atvėrė labai daug durų kitose Rytų Azijos ir Okeanijos valstybėse.
Kuomet parlamento nariai susitinka, kad ir su mažesnių to regiono valstybių parlamentų atstovais, kalba būna apie Taivaną.
Visiems rūpi Taivanas, visi mato Kinijos spaudimą, todėl Lietuvos patirtis jiems yra įdomi ir naudinga.
Per tai atsiveria įvairaus bendradarbiavimo galimybės. Apskritai, Lietuva žinoma ir įdomi tame regione būtent dėl mūsų pozicijos Taivano atžvilgiu.
Taivanas mums atvėrė vartus į galingą Indijos-Ramiojo vandenyno regioną ir tai yra sėkmingos vertybinės Lietuvos užsienio politikos pavyzdys.
Padaryti staigų suktuką nuo demokratinio Taivano prie komunistinės Kinijos būtų nei lengva, nei racionalu.
Matome, kad tą pamažu supranta ir Seimo opozicija. Todėl opozicija vyko kartu į Taivaną.
Padarė jie ir kitų teisingų simbolinių žingsnių.
Pavyzdžiui, neseniai Lietuvoje viešėjęs Taivano užsienio reikalų ministras Josephas Wu susitiko su Jonavos meru Mindaugu Sinkevičiumi.
Tai rodo, jog didžiausia opozicinė partija – socialdemokratai – supranta klausimo esmę ir irgi yra padarę išvadas dėl posūkio į Taivaną. Supranta ir kitos partijos.
Visgi, Lietuva laikosi vienos Kinijos principo.
Ką jis reiškia? Tai reiškia, jog mes kaip valstybė nepripažįstame Taivano nepriklausomybės, tačiau nekvestionuojame, jog tai yra de facto nepriklausoma šalis.
Taivanas turi savo pasus, kariuomenę, diplomatines atstovybes – neturi tik Jungtinių Tautų narystės statuso.
Lietuva neturi oficialių diplomatinių santykių su Taivanu dėl Jungtinių Tautų statuso nebuvimo, todėl Lietuvos diplomatijos vadovas negali oficialiai susitikti su jų atstovais.
Tačiau ryšiai palaikomi kitame lygyje. Lietuva turi oficialius ekonominius, akademinius, kultūrinius santykius su Taivanu, o Seimas mezga politinius ryšius.
Mes gerbiame kiekvienos tautos pasirinkimą, tame tarpe ir taivaniečių, todėl ir leidžiame taivaniečiams Lietuvoje vadintis taivaniečiais, o ne Kinijos Respublika ar žeminančiu Kinų Taipėjaus vardu.
Lietuvai svarbu, kad kiekviena demokratinė valstybė būtų mūsų pusėje
Priminsiu, kad prieš kiek daugiau nei 3 metus įvyko Lietuvos užsienio politikos posūkis į Indijos-Ramiojo vandenynų regioną.
Taivanas buvo to sprendimo flagmanu, tačiau buvo atlikta daug kitų strategiškai svarbių veiksmų.
Atidaryta eilė naujų ambasadų – Australijoje, Singapūre, Pietų Korėjoje, Taivane, išplėstos ambasados Japonijoje ir Indijoje.
Kodėl taip buvo padaryta? Nes matėme, jog ekonomikos centras slenkasi iš Vakarų ir Europos į Indijos-Ramiojo vandenyno regioną. 60% pasaulio prekybos sukasi tarp Indijos, Japonijos ir Australijos.
Lietuvai ten neturėti savo verslo atstovavimo, politinių ryšių yra per didelė prabanga. Juo labiau, kad Lietuvos strateginiai partneriai, pirmiausiai JAV, kaip tik suka į šį regioną.
Kitas dalykas, šis regionas yra technologinės pažangos variklis ir jeigu Lietuva nori pasauliu tiekti ne grūdus, kiaulių žarnas, dešras ar raugintus agurkėlius, o aukštos pridėtinės vertės produktus – geriausia erdvė juos realizuoti yra būtent šis regionas.
Pavyzdžiui, jau vien Australijos rinka yra tokia, kaip visos skandinavų rinkos kartu sudėjus.
Ką jau bekalbėti apie Indiją, kur vienas vidutinio dydžio miestas turi tiek pat gyventojų, kiek visa Lietuva.
Per pastaruosius keletą metų intensyviausias bendradarbiavimas su Australija išsivystė kibernetinio saugumo srityje. Kadangi mes turime kibernetinio saugumo centrus, o jie turi kibernetinio saugumo grėsmių.
Be to, lietuviškos kompanijos ten aktyvios. Pavyzdžiui, „Tesonet“ produktas „Nord VPN“ yra žinomas visiems. Ta pati „Teltonika“ – jie Australijoje jau yra apie trejus metus, darbuotojų skaičius auga kiekvienais metais dvigubai, pajamos didėja taip pat.
Jie pardavinėja GPS įrenginius, kuriuos deda į didžiulius sunkvežimius, primenančius traukinius, kurie kursuoja per visą Australijos žemyną.
Taip pat pardavinėja komponentus pramonės robotams, elektromobilių pakrovimo stoteles ir kitą aukštos pridėtinės vertės produkciją. Tai yra Lietuvos ekonomikos ateitis.
Taip, atstumas iki Australijos yra tolimas, tačiau atstumas yra problema tada, kai nori ten nugabenti kokį konteinerį grūdų ar raugintų agurkų. Tokių produktų kelionė truktų visą mėnesį, bet kai yra prekiaujama kompaktiškais, aukštos pridėtinės vertės produktais, iš Lietuvos į Australiją jie atkeliauja per penketą dienų.
Panašiai tiek laiko užtrunka nusiųsti kažką paštu per visą Australiją, iš Sidnėjaus į Pertą. Kai prekiaujama intelektualiais produktais, ar teikiamos paslaugos – atstumas apskritai išnyksta. Į tai ir turime orientuotis.
Lietuvai svarbu, kad kiekviena demokratinė valstybė būtų mūsų pusėje. Jei pas mus įvyktų karas, tai Australija siųstų mums karinę ir humanitarinę paramą, kaip tai daro Ukrainoje.
Jungtinėse Tautose ir kituose tarptautiniuose formatuose jie taip pat gintų mūsų interesus, bet, kad tai vyktų sklandžiai, reikia turėti gerus santykius.
Mes turime egzistuoti australų politikų galvose ir strategų žemėlapiuose. Jie mąsto labai panašiai kaip mes Europoje, tik yra viena problema – jų žemėlapiuose Lietuva būna už žemėlapio krašto.
Tai pakeisti galime tik savo darbu ir pastangomis.
