15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti

Andrius Zalitis: Geriausio studentų ir dėstytojų skaičiaus santykio beieškant

Absoliutus masiškumas studijų procese kenkia studijų kokybei: vienas dėstytojas, net ir turėdamas asistentą, negali tinkamai šviesti keturių ar penkių šimtų studentų vienu metu.
Andrius Zalitis
Andrius Zalitis / Asmeninio archyvo nuotr.

Tokį studentų skaičių vien tik tinkamai egzaminuoti yra labai sudėtinga, ką bekalbėti apie individualias konsultacijas, grįžtamąjį ryšį sekantį paskui egzaminavimą ir galimybę dėstymui pasitelkti įvairius metodus. Masiškumas trukdys net ir pačiam geriausiam ir savarankiškiausiam studentui, nes jis praras vieną svarbiausių studijų kokybės garantų: ryšį su dėstytoju.

Pasaulio aukštosiose mokyklose sunkiai rastume prieštaraujančių tokiai masinio studijų proceso kritikai. Beveik visuotinai pripažinta, kad toks studentų ir dėstytojų skaičiaus santykis apsunkina studijų procesą ir kokybės siekį. Natūraliai peršasi mintis, kad būtent visiška priešingybė, t.y. kuo mažesnis studentų ir dėstytojų skaičiaus santykis, yra siekiamybė – kuo mažiau studentų tenka vienam dėstytojui tuo lengviau yra kurti kokybišką mokymosi procesą. Tačiau būtent čia akademinėse bendruomenėse nuomonės skyla.

Yra nemažai tikinčių masiškumo priešingybės nauda, tačiau netrūksta ir ieškančių balanso, auksinio viduriuko, kuriančio geriausią aplinką mokymosi procesui. Lietuvoje, atrodo, vieningos nuomonės šiuo klausimu irgi nėra, tačiau visai neseniai būtent mažiausiam studentų skaičiui tenkančiam vienam dėstytojui šalininkai buvo stipriai vokalūs. To vokalumo priežastis paprasta: švietimo ir mokslo ministrės išleistas įsakymas, nurodantis, kad nuo šių metų valstybės finansavimas bus skiriamas tik toms studijų programoms, kurios surinks nurodytą minimalų studentų skaičių: ne mažiau kaip 15 pirmakursių socialinių ir humanitarinių mokslų studijų programose, ne mažiau kaip 10 – biomedicinos, fizinių ir technologijos mokslų studijose ir ne mažiau kaip 4 – menų studijose.

Man, kaip asmeniui, tikinčiam, kad geriausias prielaidas studijų kokybei Lietuvos aukštosiose mokyklose galime sukurti būtent ieškodami to „aukso vidurio“, kritika nukreipta į šį įsakymą pasirodė nepelnyta ir netgi klaidinanti.

Kaip mokyti ir mokytis?

Šiuolaikinės aukštojo mokslo institucijos dėstytojai turėtų būti gebėti studijų procesą paįvairinti skirtingais dėstymo metodais. Paįvairinti ne dėl to, kad įvairovė savaime yra gėris (nors ir ji ir prabudina studentus) bet dėl to, kad siekiant skirtingų studijų tikslų geriausia pasitelkti su siekiais derančius dėstymo metodus. Būtų naivu tikėtis, kad dėstytojas, kuris prieš auditoriją skaito knygą kaip nors prisidės prie studentų komandinio darbo, žinių taikymo ar problemų sprendimo įgūdžių. Pastaruosius padėtų ugdyti seminarų metu organizuojamos problemų sprendimo užduotys, realių scenarijų analizavimai ir komandiniai projektai.

Būtent čia visiškai individualizuotas studijų procesas, dėstytojo ir studentų santykis 1:1 ir pralaimi aukso vidurio paieškoms. Turint ypatingai mažą studentų grupę, dalies mokymo metodų pasitelkti nėra. Tai reiškia, kad ne tik bus kur kas sunkiau ugdyti įvardintus „bendruosius įgūdžius“, bet ir bendrai susilpnės studijų procesas – bus vis mažiau momentų, kuriuose dėstytojas pasitelks metodus orientuotus į aukštesniuosius mąstymo įgūdžius: analizę, vertinimą, sintezę.

Neabejotiną reikšmę studijų sėkmei turi ir studentų bendruomeniškumas. Tokia studijų aplinka, kurioje gali susirasti panašų požiūrį į studijas turinčių bendraminčių ir su jais užsidarius skaitykloje esančiame darbo grupių kambaryje iki ketvirtos ryto spręsti savarankiškam darbui paliktas užduotis, diskutuoti ir mokytis kartu. Tokios situacijos, tokia aplinka yra didelė vertybė. Studijų programos, kuriose yra vos keletas studentų to pasiūlyti negali.

Lietuviškosios aplinkybės

Labiausiai šypseną sukėlė tai, kad viešumoje šalia kritikos šiam įsakymui pasirodė ir stipriausių bei garsiausių pasaulio universitetų paminėjimai, teigiant, kad būtent Oksforde, Kembridže ir panašiose institucijose studentų ir dėstytojų skaičiaus santykis yra ypatingai mažas ir palankus studentams.

Nepuolu abejoti, kad studentų skaičius tenkantis vienam dėstytojui elitiniuose universitetuose yra mažesnis nei yra įprastai kitose institucijose. Tačiau noriu paminėti, kad aplinkybės kuriomis veikia Lietuvos ir JK ar JAV. stipriausios institucijos yra labai skirtingos: finansavimas, studentų konkurencingumas, orientacija į mokslinę veiklą, reputacija, socialinė studentų aplinka kuria aplinkybes, kurios padaro mažą studentų skaičių turinčias studijų programas labai kokybiškomis.

Lietuvoje, studentas studijuojantis studijų programoje, kurią dabar galime drąsiai vadinti nerentabilia dažniausiai patiria ne studijų kokybės šuolius, bet nuosmukius. Kiekviena aukštoji mokykla vertina savo studijų programų rentabilumą ir siekia stabilizuoti savo biudžetus. Tad matematika paprasta: mažą studentų skaičių surinkusios studijų programos įprastai tampa pirmomis, kuriose studentai pajunta lėšų taupymą ir taupymo įtaką studijų kokybei.

Pavyzdžiui, nunyksta studijų programoje siūlomi pasirinkimai – studentai nebegali rinktis specializacijos, kuri buvo žadėta stojant, nes išlaikyti dvi specializacijas aukštajai mokyklai yra tiesiog per brangu, nori studentai to ar ne – visi yra „užrašomi“ į vieną ir tą patį pasirinkimą. Antrasis taupant žengiamas žingsnis dažnai būna kontaktinių valandų skaičiaus sumažinimas. Studentui tai reiškia mažesnį paskaitų ir seminarų skaičių. Savaime toks pokytis nebūtų visiškai neigiamas, jei jį lydėtų didesnė akademinė parama studentams savarankiško mokymosi metu, didesnis dėstytojų konsultacijų skaičius ar bent suintensyvėjusi komunikacija tarp pastarųjų ir studentų. Tačiau šie teigiami pokyčiai mažinamą kontaktinių valandų skaičių palydi labai retai. Dažniausiai taupymas lemia prastėjančią kokybę.

Būtų galima vardinti ir daugiau nerentabilios programos studentų „džiaugsmų“: mažesnę galimybę, kad aukštoji mokykla turi tvirtą tarptautiškumo partnerystę priderintą prie studijuojamos studijų programos, mažesnį nei įprasta studijų programos vadybos dėmesį ir netgi retai pasitaikantį mokymosi išteklių trūkumą.

Studento pasirinkimas

Būtų keista nepaminėti ir anksčiau neblogai veikusių studentų „žvejybos tinklų“: vienoje aukštojoje mokykloje esančių studijų programų, labai panašių tarpusavyje, grupių. Studentai įstoję į tokias studijų programas, kurios kelerius metus iš eilės surenka labai nežymų stojančiųjų skaičių, iš aukštosios mokyklos rugsėjo mėnesio pradžioje gauna ultimatumą: „pereik į kitą, bendresnio pobūdžio ar giminingą, programą arba teks nutraukti studijų sutartį, nes programa, į kurią tu įstojai, nėra rentabili, mes jos nevykdysime“. Tokią pačią naujieną kartais išgirsta net kelių smulkių tos pačios aukštosios mokyklos studijų programų pirmakursiai ir būna priversti pereiti į platesnę, populiaresnę programą, kuri išsilaiko puikiai. Studentas lieka pakliuvęs ne ten, kur iš tiesų norėjo pakliūti.

Kritikuojantys naująjį „rentabilumo įsakymą“ kaip vieną pagrindinių jo blogybių ir pamini sumažėjusį studentų pasirinkimą. Pasirodė ir pora straipsnių pasakojamų anoniminių moksleivių lūpomis, teigiančių, kad jie dėl tokio pokyčio nepakliuvo į taip išsvajotą studijų programą. Prieš metus, net ir įstojus į tą programą, galėjo tekti studijuoti ką kitą.

Neteigiu, kad visos aukštosios mokyklos ir būtinai apgalvotai tokius „žvejybos tinklus“ metai iš metų turėjo, tačiau tokių atvejų kai studentas Rugsėjo pradžioje ar prieš pat rugsėjį sužinodavo, kad jo studijų programa nebus vykdoma būdavo bent keletas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad toks įsakymas, orientuotas į optimalų studentų ir dėstytojų skaičių, jau šiais metais buvo naudingas stojantiesiems. Mažiau žvejybos tinklų, mažiau prastai aprūpintų, vos išsilaikančių studijų programų ir daugiau kolegų, pasirinkimo bei įvairovės studijų procese.

Andrius Zalitis yra buvęs Lietuvos studentų sąjungos viceprezidentas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais