Cituoju: „Akivaizdu, kad asmens, kurio atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę yra 6,4 ar juo labiau 5,6 balo, mokymasis neatitinka gero mokymosi sampratos, kylančios iš visuomenės socialinės patirties ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės.“
Taip pat vertėtų prisiminti ir ankstesnį KT sprendimą, kuris patvirtino, jog studentas, kurio semestro vidurkis yra lygus „aštuonetui“ ar aukštesnis gali būti laikomas gerai besimokančiu. LR KT: „gero mokymosi kriterijus – studijų dalykų įvertinimo vidurkis per semestrą, ne mažesnis kaip įvertinimas „aštuoni“ pagal dešimties balų vertinimo skalę, – tradiciškai reiškia gerą žinių ir gebėjimų lygį“.
„Aštuonetas“
Akivaizdu, kad Konstitucinio Teismo „gerai besimokančio piliečio“ samprata veda Lietuvos aukštojo mokslo bendruomenę prie tokios rotacijos ir studentų finansavimo sistemos, kurioje studentas turintis vidurkį lygų ar aukštesnį aštuoniems balams būtų laikomas gerai besimokančiu ir jam nereikėtų pačiam mokėti už studijas. Tuo pasirūpintų valstybė.
Konstitucinis Teismas nėra to pasakęs tiesiogiai, tačiau visi jų argumentai ir išaiškinimai veda akademinę sistemą prie būtent šios sampratos.
Visi žemiau 8 likę įvertinimai yra žemiau „gerai“ ribos, todėl tokius vidurkius turintys studentai ir neturėtų būti laikomi gerai besimokančiais, o tai reiškia, kad ir valstybės finansuojamais.
Šiai sistemai būtų labai lengva rasti atramą ir aukštųjų mokyklų vidiniuose dokumentuose, kurie reglamentuoja studentų vertinimą. Kiekviena aukštoji mokykla turi įsivardinusi, ką reiškia kiekvienas iš balų vertinimo sistemoje ir dažniausiai šios sistemos prasideda taip: 10 – puiku, 9 – labai gerai, 8 – gerai. Visi likę įvertinimai yra žemiau „gerai“ ribos, todėl tokius vidurkius turintys studentai ir neturėtų būti laikomi gerai besimokančiais, o tai reiškia, kad ir valstybės finansuojamais.
Ideologiškai ši sistema irgi būtų teisinga – tai būtų labai aiškus kriterijus, kuris būtų vienodai taikomas visose aukštosiose mokyklose, atitiktų žodžio „geras“ sampratą.
Tačiau, tam, kad ši sistema būtų teisinga, reiktų ištobulintų ir tolygių vertinimo sistemų ne tik kiekvienoje aukštojo mokslo institucijoje, bet ir visos valstybės mastu. Tenka pripažinti, kad Lietuvai iki to dar toli ir būtent dėl to per visus vykusius Mokslo ir studijų įstatymo svarstymus ši „gerai besimokančio studento“ samprata nebuvo siūloma kaip galimas finansavimo mechanizmas, buvo ieškoma kitų išeičių, kitų studijų finansavimo modelių. Vadinamos „aštuoneto“ sistemos nepalaikė ir Lietuvos studentų sąjunga, dabar būtų vertinga prisiminti – kodėl.
Studentų vertinimas Lietuvoje
Argumentai, prieštaraujantys tokios sistemos įvedimui, yra gana paprasti ir visi susiję su vienu žodžiu – vertinimas. Kiekvienas studentas, turintis kolegų ir draugų iš kitų studijų programų ar kitų aukštųjų mokyklų, žino, jog studentų vertinimas Lietuvoje nėra vienodas.
Ne veltui egzistuoja tokios sąvokos kaip „kirviai“ – dėstytojai, pas kuriuos sudėtinga gauti net ir teigiamą įvertinimą, ne veltui tarp studentų labai greitai ir efektyviai pasklinda gandai apie dėstytojus, kurie vertina juos ypatingai atlaidžiai. Dažni ir įtarimai, jog vertinimas nevyksta iš viso ar vyksta neatsakingai, t.y. dėstytojas vertina studento „prirašytą“ teksto kiekį, bet ne pagrindines mintis ir turinį. Pasitaiko atvejų, kai dėstytojų vertinimui didelę įtaką daro ir jo simpatijos ar antipatijos tam tikriems studentams.
Pasikartojant galima pasakyti, kad skirtingai yra vertinami studentai netgi toje pačioje studijų programoje, jei viename kurse yra formuojamos kelios studentų grupės, kurioms priskiriami skirtingi dėstytojai. Tuo labiau, studentų vertinimas skiriasi priklausomai nuo aukštosios mokyklos ir studento studijų srities. Paklausus technologijų srities studento ar jam yra taip pat lengva gauti minėtą „aštuonetą“ kaip ir jo kolegoms besimokantiems socialinių studijų srityje atsakymas bus neigiamas.
Nemažą kiekį kritikos Lietuvoje egzistuojančioms vertinimo sistemoms pažeria ir aukštojo mokslo ekspertai, kuriuos į studijų programų bei aukštųjų mokyklų vertinimus pasitelkia Studijų kokybės vertinimo centras. Peržiūrėjus jų kritiką dažniausiai pasitaikančios pastabos būna tai, jog vertinimas yra „išpūstas“, studentams rašomi pažymiai kur kas geresni nei studentai iš ties yra verti, toje pačioje studijų programoje tarp skirtingų dėstytojų pasitaiko didžiulių reiklumo skirtumų ir dėl to atsiranda vertinimo netolygumai.
Taip pat dažnai kritikuojama tai, kad aukštosios mokyklos pačiam vertinimui neteikia pakankamai dėmesio t.y. nesukuria taisyklių ir sistemų, kuriuos garantuotų kuo tolygesnį, tais pačiais principais paremtą vertinimą.
Dažnai užsienyje studentą vertina du dėstytojai, kiekvienas individualiai, o jei tarp jų įvertinimų atsiranda didelis skirtumas, pasitelkiamas trečiasis dėstytojas kuris palaiko vieną ar kitą kolegą.
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje yra įprasta, kad prie kolektyvo prisijungus naujam dėstytojui jam yra priskiriamas mentorius – dėstytojas, kuris toje aukštojoje mokykloje dirba jau ne vienerius metus.
Per mentorystės procesą didelis dėmesys yra skiriamas studentų vertinimui, mentorius peržiūri kiekvieną naujojo kolegos įvertinimą ir prižiūri, kad jo studentams rašomi rezultatai atitiktų aukštosios mokyklos standartus, pristato kolegai principus ir kriterijus.
Dažnai užsienyje studentą vertina du dėstytojai, kiekvienas individualiai, o jei tarp jų įvertinimų atsiranda didelis skirtumas, pasitelkiamas trečiasis dėstytojas kuris palaiko vieną ar kitą kolegą. Tokios sistemos rodo studentų vertinimo svarbą, rodo tai, kad aukštosios mokyklos skiria daug dėmesio ir išteklių užtikrinti tam, kad vertinimas būtų sistemingas ir vienodas visoje aukštojoje mokykloje. Būtų melas sakyti, kad tokios praktikos yra plačiai paplitusios Lietuvoje ir taikomos daugelyje aukštųjų mokyklų.
Pažėrus šitiek kritikos vertinimo sistemoms Lietuvoje vertėtų pasakyti, tai, kad situacija visgi gerėja, tačiau pernelyg lėtai ir labiau dėl to, kad į Lietuvą atėjo samprata, jog studentą reikia vertinti pagal jo demonstruojamus studijų dalyko iš anksto numatytus siekius ir kompetencijas, o ne dėl to, kad vertinimas pripažįstamas kaip visuotinė problema ir tam yra skiriama daug dėmesio.
Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad „aštuoneto“ modelis pritaikytas dabartiniame Lietuvos aukštajame moksle į klausimo sprendimą, kuris kiekvienam studentui yra labai svarbus (jo studijų finansavimas) įtrauktų su teisingumu nesusijusį kriterijų – sėkmę. Nenorėdama tokio svarbaus klausimo atiduoti sėkmės faktoriui Lietuvos studentų sąjunga „aštuoneto“ modelio nepalaikė ir nepalaikys.
Alternatyvus kelias
Dar prieš metus, svarstant galimus Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimus, naujus studijų finansavimo modelius buvo svarstomas ir vienas labai rimtas, drastiškas žingsnis – Konstitucijos keitimas.
Būtent to teiginio, prie kurio yra rišami visi KT išaiškinimai, išbraukimas arba pakeitimas. Šis variantas, sukritikavus dabartinius KT išaiškinimus, atrodytų gana racionalus, tačiau studentams palaikyti šį alternatyvų kelią irgi nėra lengva. Su tuo susiję daug baimių ir nemaža rizika.
Šią riziką lengviausia būtų išaiškinti per dabar ganėtinai akivaizdžią šios Konstitucinės normos teikiamą naudą, kuri yra dvilypė. Visų pirma, ši norma pripažįsta tai, kad aukštasis mokslas ir piliečių išsilavinimas yra valstybinis interesas ir būtent dėl to valstybė turėtų finansuoti geriausių piliečių studijas ir taip siekti, kad visuomenėje daugėtų kritiškai mąstančių, įvairias kompetencijas ir žinias turinčių asmenų.
Iš studentiškų perspektyvų antroji šios normos teikiama labai akivaizdi nauda yra būtent tai, kad pusei Lietuvos studentų už studijas nereikia mokėti patiems. Tai didina aukštojo mokslo prieinamumą ir patrauklumą, leidžia šiems asmenims lengviau siekti aukštojo išsilavinimo ir taip prisidėti prie savo ir valstybės gerovės.
Įžvelgiu ir trečią, kone svarbiausią šios normos teigiamą apsektą – tol, kol ji yra įtvirtina Konstitucijoje, Lietuvos aukštasis mokslas negali pasukti Jungtinių Amerikos Valstijų keliu ir taikyti tokio finansavimo modelio, koks yra taikomas už Atlanto.
Modelio, kuriame aukštasis mokslas nėra visų pirma visapusiškas asmenų ugdymas, o priešingai – verslas. Retas studentas JAV nemoka už studijas, o visi laimingieji yra finansuojami ne valstybės (su mažomis išimtimis susijusiomis su socialine asmenų padėtimi), o pačių aukštųjų mokyklų, kurios siekia prisitraukti geriausius abiturientus, sportininkus ir pan. arba įvairių fondų, nevyriausybinių organizacijų.
Šiuo metu 7 iš 10 JAV aukštąjį mokslą paliekančių asmenų išsineša ne tik aukštojo mokslo diplomą, bet ir didelę skolą. Bendra visų skolų už studijas suma JAV siekia vieną trilijoną Amerikos dolerių.
Visi kiti, kurie turi už studijas susimokėti, eikvoja savo tėvų sutaupytas lėšas arba skolinasi iš valstybės, bankų ar netgi pačių aukštųjų mokyklų. Šiuo metu 7 iš 10 JAV aukštąjį mokslą paliekančių asmenų išsineša ne tik aukštojo mokslo diplomą, bet ir didelę skolą.
Bendra visų skolų už studijas suma JAV siekia vieną trilijoną Amerikos dolerių. Ši skola daro ir didžiulę žalą pačiai valstybei – apstu mokslinių straipsnių, tyrimų, kurie įrodo, jog asmuo, paliekantis aukštąjį mokslą su skola, yra daug mažiau linkęs anksti kurti šeimą, rizikuoti finansiškai kuriant verslą, investuojant ar renkantis valstybės tarnautojo profesiją. Lietuvai turėtų būti aktualios tiek demografinės problemos, tiek verslų skaičiaus mažėjimas.
Būtent dėl šių argumentų Lietuvos studentijai būtų sunku atsisveikinti su dabar Konstitucijoje esančia norma, būtent todėl Lietuvos aukštojo mokslo bendruomenė yra ant didelio sprendimo slenksčio. Sprendimo, kurį reikia labai racionaliai apgalvoti, įsiklausyti į visų suinteresuotų pusių balsus ir įgyvendinti kokybiškai. Lietuvos studentų sąjunga siūlo artimiausiu metu laikyti rotacijos klausimą prioritetiniu ir bendromis jėgomis ieškoti kuo geresnės išeities iš susiklosčiusios situacijos.
Andrius Zalitis yra Lietuvos studentų sąjungos viceprezidentas
