Atminties ženklą po daugybės nežinios ir paieškų metų pagaliau galės pastatyti ir Pietų Lietuvos partizanų vado, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio artimieji. Pernai rudenį Leipalingyje buvusios NKVD būstinės kieme rasti legendinio partizanų vado palaikai šį šeštadienį pagaliau bus garbingai perlaidoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Prieš valstybines Kazimieraičio laidotuves vėl prisimename šią asmenybę, jo kovos už Lietuvos laisvę istoriją ir neįkainojamą auką – ant laisvės aukuro padėtą gyvybę.
Man kalbėti apie tai labai jautru ir asmeniškai. Apie šį nepalaužiamos dvasios laisvės kovotoją ir didelį partizanų autoritetą žinau ne iš rašytinių šaltinių. Juozą Vitkų-Kazimieraitį pažinojo ir jam dirbo mano šviesaus atminimo tėtis, partizanas Juozas Jakavonis-Tigras. Kazimieraičio vardas vaikystės namuose Kasčiūnų kaime ir vėliau skambėdavo dažnai, jį tėtis visada tardavo su didžiausia pagarba.
Mūsų sodyba ant srauniojo Merkio kranto dar mena tuos dramatiškus pokario laikus, kuomet aplinkiniuose miškuose gyveno ir už Lietuvos laisvę kovojo miško broliai – partizanai. Laisvės kovų istorija buvo rašoma ir mūsų sodyboje. Mano seneliai, partizanų rėmėjai Julius ir Karolina Jakavoniai Pietų Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui paprašius sutiko, kad sodyboje būtų įrengtas Dainavos apygardos partizanų štabo bunkeris.
Jį 1945 m. vasario mėnesį mano tėtis įrengė kartu su kitais partizanais. Į bunkerį po 1945 m. birželio 14 d. vykusio Varčios mūšio buvo perkeltas A.Ramanausko-Vanago vadovaujamas Merkio rinktinės štabas, o vėliau, 1946 m. pradžioje, čia apsigyveno ir A apygardos vadas, pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis.
Partizanų vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas šiame bunkeryje gyveno ir dirbo 1945-1946 m. Vadavietėje buvo įrengta spaustuvėlė, spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, A apygardos štabo dokumentai, atsišaukimai prieš rinkimus į sovietų valdžią. Čia buvo suplanuotas plačiai nuskambėjęs Merkinės puolimas prieš miestelyje įsitvirtinusius NKVD, sovietinės armijos ir stribų būrius.
Partizano Juozo Jakavonio-Tigro prisiminimai apie Kazimieraitį neįkainojami. Apie tai jis pasakojo savo knygoje ,,Šalia mirties“ bei dokumentiniame filme ,,Juozas Jakavonis-Tigras“. „1945 m. atėjus žiemai, A.Ramanauskas-Vanagas ir aš paprašėme, kad mano tėvas mūsų sodyboje leistų išsikasti žieminę slėptuvę. Čia vėliau ateidavo ir gyveno ir Dainavos apygardos partizanų vadas Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo įsikūręs Dainavos apygardos štabas. Aš iš Druskininkų milicijos su draugu išvogėme spausdinimo mašinėlę, kurią pėsčiomis per miškus ant pečių parnešiau į tėvų sodyboje esantį bunkerį.
Mane Kazimieraitis net išbučiavo, nes mašinėlė buvo labai reikalinga atsišaukimams, dainoms, įvairiems tekstams spausdinti. Vėliau čia buvo spausdinamas laikraštėlis „Laisvės varpas“, kurio keletas egzempliorių aš išsaugojau iki šių dienų. Mano uždavinys buvo susisiekti su kitais vadais, perduoti slaptą informaciją ar dokumentus, visur lydėti Vanagą ir Kazimieraitį. Jis iki šiol man išliko partizanų vado idealas – protingas, drąsus ir tikintis žmogus“.
J.Jakavonis-Tigras buvo svarbus Merkio rinktinės štabo ryšininkas, lydėdavo partizanus po kaimus ir keldavo juos per šalia esančią Merkio upę, platino atsišaukimus ir partizaninę spaudą, teikė žinias apie sovietų represinių struktūrų darbuotojų judėjimą.
1946 m. gruodžio 8 d., nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą, buvo suimtas, kalinamas, tardomas, kankinamas ir nuteistas 10 metų kalėti lageryje ir 5 metus tremties. Jis buvo kalintas Kolymoje (Magadano sritis),Tremtyje buvo Krasnojarsko krašte, Tanzybejuje.
1997 m. Juozas Jakavonis su bendražygiais savo sodyboje buvusią vadavietę atstatė ir dažnai šioje sodyboje apsilankydavusiems žmonėms iš viso pasaulio, kurie apie pokario laisvės kovas trokšdavo išgirsti iš gyvo partizano lūpų, iki pat mirties nepailsdamas pasakodavo apie savo vadus Kazimieraitį ir Vanagą bei bendražygius, kokia sunki ir tuo pačiu kokia prasminga iš tiesų buvo partizanų kova už Lietuvos laisvę.
2021 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido unikalų partizanų laisvės kovų dokumentą – Merkio rinktinės štabo 1945–1946 metų dienoraštį, kurį rašė garsus Dzūkijos partizanų vadas A.Ramanauskas–Vanagas. Štabo dienoraštis pradėtas rašyti vykdant Dainavos krašto partizanų vienytojo, Dzūkų grupės vado plk. ltn. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 1945 m. gegužės 7 dienos įsakymą, kuriame nurodoma: „Kuopų ir batalionų vadai veda operacijų ir veiksmų dienoraštį, kuriame kiek galima suglaustai, bet pakankamai pilnai ir teisingai aprašomi visi partizaniniai veiksmai.
Dienoraščio tikslas: palikti teisingą kovų dėl laisvės vaizdą kaip medžiagą istorijai ir pagelbėti vėliau surasti tuos tyliuosius, mažai kam žinomus didvyrius.“
Merkio rinktinės štabo dienoraštyje A.Ramanauskas-Vanagas itin jautriai aprašė kratą, atliktą mano senelių Juliaus ir Karolinos Jakavonių sodyboje: „1947 m. vasara. Šiandien ypatingesnė diena, nes rusai čia pat. Girdėjosi štai prieš 40 min. jų žingsniai – taip arti jie buvo. Dabar jie vėl artinasi. Šiuo metu yra 14.00 val. Tokių valandų nedaug žmogaus amžiuje.
Šiuo metu sprendžiasi... gyventi ar mirti. Ir tai tuomet, kai žmogus jaunas, pilnas energijos, kūrybos, pasiaukojimo nenuilstamai dirbti mielos Lietuvos laimingesnei ateičiai. Mano, Kazimieraičio ir Strazdo gyvybės Dievo rankose. Jis jas mums yra suteikęs, jas turi teisę atimti, jeigu jau atėjo laikas. Šios minutės yra ilgos ir keistos.
Tuomet, kai žmogus esi visiškai sveikas, puikiai protauji ir šaltai svarstai, kas bus už kelių ar keliolikos minučių. Mintys šiuo metu su malda skrenda pas Aukščiausiąjį, kaip ir visuomet mūsų pavojų pilname gyvenime... Žinau ir net neabejoju, kad Kazimieraitis kovotų iki paskutiniųjų, nes yra šaltesnis negu kas galėtų pamanyti. Su juo neseniai buvau bemaž beviltiškoj padėty ir jį vien galimas įsivaizduoti šalčiausias laikymasis išgelbėjo. Dievas ir vėl panorėjo, kad jis dirbtų toliau, gal ir šiuo metu to panorės...“
O kas įvyko tomis akimirkomis virš žemės, partizanas Juozas Jakavonis-Tigras rašė savo prisiminimuose: „Būdamas gretimo kaimo pamiškėje pamačiau, kad po kaimą siaučia enkavedistai. Greitai parbėgau į namus ir apie tai pranešiau Kazimieraičiui ir Vanagui. Užmaskavo bunkerį, susitariau su sesute Vladze, kad ji duos ženklą, kai pasitrauks enkavedistai.
O pats nubėgau prie Merkio ir nubridau iki mažojo bunkerėlio, kuris buvo iškastas pačiame šlaite. Įlindau į jį, užsitaisiau šautuvą, pasidėjau granatą ir laukiau. Laikas slinko kankinančiai lėtai, per tas penkias valandas pergalvojau daug ką: galvojau, gal visi buvę bunkeryje jau aptikti, sušaudyti, o gal patys susisprogdino, nenorėdami pasiduoti priešui, o gal užduso nuo oro stokos. Kas atsitiko su mano namiškiais, kad neatbėga sesutė, gal juos jau išvežė, ar dar kas nors blogiau atsitiko?
Burna džiūvo, nervai buvo įtempti, tačiau padaryti nieko negalėjau. Viskas buvo Dievo valioje. Mano močiutė ir Kazimieraitis mane buvo išmokę maldų, todėl labiausiai nuramino malda. Kalbėjau Marijos litaniją, taip nors kiek nuslinkdavo iš galvos baisios mintys. Man atrodė, kad praėjo jau visa amžinybė, pradėjo jau ir temti, krėtė drebulys ir nuo šalčio, ir nuo įtampos....Su kiekviena valanda mintys darėsi vis slogesnės, ir vilties, kad viskas ten, viršuje gerai, mažėjo...
Pagaliau pamačiau raštelį ant medžio šakos. Išlindau iš bunkerio ir pasijutau lyg iš naujo užgimęs, apibėgau pamiškę – enkavedistų nėra. Tada pribėgau prie bunkerio, nuėmiau maskuotę – dėžę su smėliu, pamačiau pulkininką Kazimieraitį, kuriam trūko deguonies ir jis buvo prislinkęs arčiau išėjimo angos. Apsikabinome ir su ašaromis akyse džiaugėmės, kad likome gyvi“.
Įgyvendinant partizano Juozo Jakavonio-Tigro norą, 2022 m. pagal architekto, profesoriaus Gintaro Čaikausko projektą buvo rekonstruota ir įrengta Dainavos apygardos partizanų vadų A.Ramanausko – Vanago ir J.Vitkaus – Kazimieraičio vadavietė su autentiška įlindimo anga.
Šiuo metu šalia vadavietės pradėti rekonstrukcijos darbai muziejaus, kuriame bus saugomi svarbūs partizaninę kovą liudijantys dokumentai ir vadavietėje gyvenusių partizanų vadų J.Vitkaus – Kazimieraičio, Ramanausko – Vanago bei partizanų Juozo Jakavonio-Tigro Vinco Ivanausko-Gegučio, Broniaus Čapliko-Strazdo, Petro Treigio-Trečioko – daiktai.
Kazimieraičio vaikaitis, kunigas Gintaras Vitkus SJ labai jautriai pasakė: „Mūsų senelio palaikai iš laikino kapo, kur buvo užkasti, išnėrė tam, kad būtų palaidoti. Tas išnirimas į šviesą turi iškelti ir vertybes, kuriomis jis gyveno, jo idealus, kuriuos turėtume sau prisitaikyti, kad Kazimieraičio idealai veiktų ir mus“.
Kodėl yra svarbu vadovautis jo idealais mums, ketvirtą dešimtmetį gyvenantiems nepriklausomoje Lietuvoje? Nerami geopolitinė situacija kaskart verčia prisiminti tragiškus pokario metus, laisvės kovas, sovietų vykdytas represijas ir nusikaltimus žmoniškumui, kurie neturi senaties termino.
Kazimieraičio drąsa ir kovos istorija išties mus įkvepia, moko, verčia susimąstyti ir paklausti savęs – o mes ar išdrįstume? Ar galėtume ir ką galėtume paaukoti dėl Lietuvos laisvės? Grėsmės akivaizdoje ar išeitume į mišką? Turėtume drąsos palikti šeimą, atsisakyti įprasto gyvenimo?
Klausimai tikrai ne retoriniai. Karas Ukrainoje primena, kad okupantas tas pats ir jis labai grėsmingas. Todėl mūsų valstybei kylančios grėsmės akivaizdoje kiekvienas asmeniškai privalome surasti savo vietą krašto gynyboje.
Šie įvykiai kviečia permąstyti, ar mes, dabartinė karta, išdrįstume taip aukotis vardan Lietuvos, kaip aukojosi Juozas Kazimieraitis-Vitkus, kuris būdamas aukščiausio rango karininkas, galėjęs gyventi sotų gyvenimą su šeima, bet jis, palikęs žmoną ir penkis mažamečius vaikus, pasirinko žūtbūtinę kovą dėl Lietuvos laisvės. Pasirinko nepriteklius, nuolatinę grėsmę ir nežinią.
Ar išdrįstume taip aukotis kaip aukojosi Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Jonas Žematis-Vytautas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Juozas Jakavonis-Tigras, kaip aukojosi dešimtys tūkstančių drąsiausių mūsų tautos sūnų ir dukterų? Kiekvienas savo aplinkoje turime iš ko imti patriotizmo pavyzdį, nes jie buvo kažkieno iš mūsų seneliai, tėvai, motinos, broliai, seserys, artimieji, draugai, giminės, kaimynai, mokytojai, dvasininkai.
Grėsmė iš Rusijos pusės ragina būti pasirengusiems gintis ir ginti savo valstybę. Žinoma, tai būtų kiekvieno asmeniška pasirinkimo drama, bet ar verta aukoti taikią padangę vietoj asmeninės gerovės?
Kazimieraitis buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Tiksliau apibūdinti žmogų, kaip tai padarė kitas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, neįmanoma: „Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų. Be galo atsidavusių savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę, žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tęsėjo duotą priesaiką.
Kovotoją, kuris pelnytai buvo laikomas ir yra partizanų idealu. Kuris įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų. Turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės. Be galo pasišventęs Sąjūdžio reikalams. Nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…“.
„Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas“, – 1945 m. rašė jis pats.
J.Vitkaus-Kazimieraičio priesake iš tiesų užkoduotos laikui nepavaldžios gyvenimo vertybės. Jo artimieji sako, kad šis priesakas veikia visą giminę. Pagal jas turėtume gyventi ir mes visi.
Partizanų šūkis ,,Atiduok Tėvynei, ką privalai“ tegu būna kiekvieno mūsų Lietuvos piliečio priesaku. Nes saugoti laisvę – svarbiausia!
