Pirmieji mano gyvenimo mokytojai pirmiausia buvo mano brangūs ir mieli tėvai. Šeimoje susiformavo tikrosios vertybės, asmenybės pagrindai. Džiaugiuosi, kad turiu nuostabius mylinčius tėvus, kurie, neįveikti patirtų negandų ir represijų suteikė pirmąsias gyvenimo pamokas, kurios išliko visam gyvenimui.
Nors vaikystėje mes su sese Birute neturėjome brangių žaislų, gražių drabužių ar skanumynų, tačiau mes jautėme begalinę tėvų meilę, troškimą, kad tik mums viskas gerai sektųsi. Mano mama Zosė Jezukevičiūtė-Jakavonienė – tremtinė. Tėvelis – Juozas Jakavonis - partizanas, slapyvardžiu Tigras. Jis, nors ir kaimo vaikas, ūkininko sūnus, buvo guvus, išmintingas iš prigimties, labai geras ne tik artimiesiems, bet ir kaimynams ar bičiuliams. Be to, jis turėjo tikrą ir gyvą kovotojo dvasią.
Atėjus antrosios sovietų okupacijos bangai, jam buvo tik 20 metų, bet Tėvelis nedvejodamas įstojo į partizanus, su bendraamžiais savo tėvų namų kieme iškasė bunkerį. Šiame „namų“ bunkeryje dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadai A.Ramanauskas-Vanagas ir J.Vitkus-Kazimieraitis, čia buvo aptarinėjami partizaninių kovų maršrutai ir pasipriešinimo okupantams kovos metodai, spausdinami atsišaukimai, leidžiamas pogrindinis laikraštis „Laisvės varpas“.
Po to, kai enkavedistai suėmė tėvelį Juozą, ir visą šeimą ištrėmė, bunkeris buvo ilgiems dešimtmečiams užverstas žemėmis... Panašiai išdraskyta ir sutrypta buvo ir mūsų Lietuva.
Po to, kai enkavedistai suėmė tėvelį Juozą, ir visą šeimą ištrėmė, bunkeris buvo ilgiems dešimtmečiams užverstas žemėmis... Panašiai išdraskyta ir sutrypta buvo ir mūsų Lietuva. Gal septintoje klasėje iš tėvelių sužinojau apie „užkastą“ tikrąją istoriją gimtuosiuose namuose Kasčiūnų kaime, nuo tada po truputį tėvelių dėka gaudama darbštumo, sąžiningumo, Tėvynės meilės ir pagalbos žmogui pamokas, pradėjau naujai atpažinti ir suprasti giluminę Tėvynės ir artimo meilės prasmę.
Mano mama – Zosė Jezukevičiūtė-Jakavonienė, tremtyje susituokė su tėveliu prie Mongolijos sienos esančiame Tanzibėjuje. Nekaltos kančios ar pažeminimai, paradoksalu, tačiau dar labiau įžiebia gėrį - mama, nuo pat mažų dienų mane ir sesutę mokė dosnumo, gerumo, pavaišindavo visus, kas tik užklysdavo į mūsų namus Kasčiūnuose, nes ji buvo ir puiki kulinarė. Ir dabar kiekvieną kartą sugrįžus gimtus namus iš tėvelių gaunu darbštumo, sąžiningumo, Tėvynės meilės ir pagalbos žmogui pamokas. Gerumo, nuoširdumo, tikrosios istorijos pamokas tėvai perdavė ne tik mums dukroms, bet ir vaikaičiams Miglei, Arvydui ir Justui.
Iš tėvų gautos pirmosios gerumo ir atjautos kitiems, ypač vargo ar kitokių bėdų prispaustiems žmonėms, nenuėjo veltui. Jos padėjo pagrindus tolesniam mano gyvenimui, nusidriekiančiam per mokyklas – pradinę, vidurinę, universitetus...
Mokytojai, kuriuos sutikau savo vaikystėje ir jaunystėje, yra mano dvasinės bendruomenės, lyg plačios šeimos dalis, man visam gyvenimui išlikę kaip šviesos ir gėrio nešėjai tamsiuoju tėvynės laikmečiu, per kurį išsaugojome ir užauginome mūsų laisvą dvasioje Lietuvos šiandieną. Ne tik sunkus, bet išskirtinai vertingas ir svarbus yra doras mokytojo darbas, kuris pripildo kiekvieną atviros širdies vaiką, ateityje kursiantį save, šeimą, mūsų Lietuvą...
Džiaugiuosi, jog aš per sutiktų Mokytojų asmenybes (rašau apie tokius kaip mokytojus iš Didžiosios raidės) galėjau atpažinti šeimoje įskiepytus tėvynės meilės, laisvės dvasios, gėrio daigus, nors jie, suprantama, buvo užspausti, užnešti žemėmis. Esu laiminga, kad teko sutikti Mokytojų, kurie buvo tikri ištikimi nepriklausomos Lietuvos patriotai, nors tuomet, o ypač mokytojus, sekė budrios KGB darbuotojų ir jų tarnų - skundikų akys. Buvo žinoma, kad esu partizano duktė, tačiau nė vienoje mokykloje dėl to iš Mokytojų nepatyriau patyčių.
Pirmoji mano mokykla buvo Puvočių kaime, iki kurio nuo mano tėvų vienkiemio Kasčiūnuose reikėdavo eiti keletą kilometrų. O pirmos klasės mokytojas buvo Antanas Arbačiauskas, prieš Antrąjį pasaulinį karą dėstęs Alytaus mokytojų seminarijoje. Toje pačioje, kurioje mokytoju dirbo ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Taigi Puvočių pradinę pradėjau lankyti 1967 metais, nors dar prieš tai kartu su sese Birute, kuri buvo jau trečiokė, mėgau kai kada nueiti į tą mokyklą. Mat, Birutė namuose pasakodavo, koks mokytojas yra geras ir kaip įdomu mokytis. Mokytojas A.Arbačiauskas pasodindavo mane paskutiniame suole ir duodavo man ką nors paskaityti, parašyti, nupiešti. Ir aš jausdavausi jau kaip mokinė. Klausydavausi, kaip mokytojas ramiu tėvišku balsu aiškindavo pamokas mokiniams, o jų buvo labai nedaug, klasė buvo mažutė.
Po metų ir aš, jau kaip pirmokė, atėjau į mokyklą. Iki šiol prisimenu mokytojo A. Arbačiausko pasakytus žodžius: „Mažieji mano mokinukai, linkiu, kad jūs visą gyvenimą daug skaitytumėte, nes iš knygučių sužinosite daug įdomių dalykų.“ Nežinau, ką mokytojas turėjo mintyse, bet gal jis mums norėjo pasakyti, kad sužinosime, kas atsitiko su mūsų Lietuva.
Mokytojas manęs paklausdavo, kaip laikosi mano tėvelis, ar turi darbą, prašydavo perduoti linkėjimus. Tik būdama vyresnėse klasėse sužinojau, kas iš tikrųjų buvo mano pirmos klasės mokytojas ir kodėl jis manęs taip klausinėdavo apie tėvelį. Mokytojas Antanas Arbačiauskas padėdavo partizanams, slėpė jų dokumentus. Kai buvo suimtas A. Ramanauskas-Vanagas, mano mokytoją tardė saugumas.
Po metų Puvočių pradinė buvo panaikinta, ir į antrą klasę ėjau jau į Puvočių aštuonmetę mokyklą. Ten mane pasitiko labai graži, ori ir dvasinga mokytoja Marytė Bajerčienė. Iki šiol prisimenu jos sodrų, ramų balsą ir gražią rašyseną. Ji buvo labai meniškos sielos ir kūrybinga. Ji stengėsi, kad mes visi išmoktume gražiai rašyti ir skaitytume daug knygų. Niekada nepakeldavo balso, jeigu kažko nemokėdavai, o apkabindavo, kaip mama, ir ramiu balsu paaiškindavo. Trejetą metų man mokytoja M. Bajerčienė diegė gerumo sąžiningumo, patriotizmo pamokas.
Nuo penktos klasės savo mokslus tęsiau jau Merkinės R.Mizaros vidurinėje mokykloje, o mokytoja M.Bajerčienė išsikėlė iš Puvočių. Koks buvo netikėtumas, kai po 30 metų man paskambino mokytoja M. Bajerčienė ir paklausė, ar aš pažįstanti su kuo kalbu. Balsas labai malonus ir girdėtas, bet negalėjau prisiminti. Mokytoja pradėjo juoktis ir klausė, ar dar prisimenu savo pradinės mokyklos mokytoją. Kurgi neprisiminsi! Po keleto savaičių parsivežiau ją į savo tėvų namus, ir mes visi ilgai kalbėjomės apie baisiuosius pokario metus. Kai mano tėvas, partizanas Juozas Jakavonis-Tigras buvo suimtas, partizanai užkasė mūsų sodyboje buvusį bunkerį ir persikėlė į kitas vietas. M.Bajerčienės namuose slėpėsi A.Ramanauskas-Vanagas su žmona ir dukra.
Nuo penktos klasės pradėjau lankyti Merkinės R.Mizaros vidurinę mokyklą. Mano auklėtoja iki pat vienuoliktos klasės buvo istorijos mokytoja Bronė Sviklienė. Ji mus, savo auklėtinius, vadino – mano vaikai. Net ir didžiausius išdykėlius bardavo su humoru, o išdaigų prikrėsdavome, kaip ir visi vaikai. Auklėtoja mums dėstė istoriją ne paraidžiui pagal vadovėlį, o labai atsargiai pasakydama tiesą apie Lietuvos istoriją. Ji mums buvo kaip antroji mama, kuriai galima pasiguosti, su kuria galima pasidžiaugti savo laimėjimais. Aš iš auklėtojos jaučiau ypatingą šilumą ir nuoširdumą, tik nelabai supratau kodėl. Galvojau, gal, kad mokausi gera. Tik vienuoliktoje klasėje iš tėvų ir iš jos pačios sužinojau, kad auklėtoja B. Sviklienė nepabijojo rašyti laiškų ir siųsti maisto siuntinėlių į kalėjimą mano mamos dėdei Kęstučiui Valentukevičiui. Jis buvo lietuvių kalbos mokytojas ir padėjo partizanams, tiekdamas jiems popierių.
Visuomet prisimenu su didele pagarbą savo mieluosius Mokytojus, kurie suteikė man labai svarbias gyvenimo pamokas, mylėti Tėvynę, Dievą, artimą, pagelbėti šalia esančiam žmogui.
Šiandienos Mokytojas turi būti visapusiška asmenybė (režisierius, psichologas, istorijos žinovas ir t.t. ), jis turi gebėti jaunus žmones sudominti, tačiau ir jis pats privalo mokytis, kad būtų profesionalus, įdomus mokiniams, atrasti įvairių įdomių būdų, kaip išdėstyti savo dėstomą dalyką, kad mokiniams tai būtų įdomu. Mokytojai dirba ir dideli auklėjamąjį darbą, kad mūsų vaikai išaugtų Lietuvos patriotais. Ar bus daug ateityje tokių Mokytojų, kurie aukos savo laisvalaikį, energiją, kad jų mokiniai išaugtų protingais, dorais žmonėmis ir Lietuvą mylinčiais žmonėmis. Labai tikiuosi, kad Mokytojo specialybė kada nors pats taps prestižine specialybe...
Angelė Jakavonytė yra Lietuvos partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra.
