Šiandien stebime rožinį mero paveikslą „Mano Druskininkai“ savaitraštyje ir realistinius fragmentus „Druskonyje“ ir „Druskininkų naujienose“. Ryškėja vis daugiau vienvaldystės faktų, nesuderinamų su civilizuotais demokratiniais valdžios ir visuomenės santykiais, todėl iškyla akivaizdi būtinybė pažvelgti į vienvaldystės sandarą, pažinti ir išsiaiškinti tikrąsias tokio Druskininkų užvaldymo priežastis.
Druskininkai dažnai apibūdinami kaip kurortas, turintis išskirtinius gamtos privalumus, išskirtinius objektus, bet pamirštama, kad turi ir išskirtinį valdymą. 14 metų valdymo laikotarpis (2000–2014 vadovaujant R.Malinauskui) neabejotinai vertas platesnės analizės ir vertinimo. Kaip bežvelgtume, dabartiniai Druskininkai ir autoritarinis Druskininkų valdymas – tam tikras fenomenas Lietuvoje. Šis žmogus per 14 metų sugebėjo į savo rankas paimti ne tik atstovaujamosios (tarybos), vykdomosios (administracijos), bet ir valstybinių institucijų, veikiančių savivaldybės teritorijoje, valdžios galias.
Kaip bežvelgtume, dabartiniai Druskininkai ir autoritarinis Druskininkų valdymas – tam tikras fenomenas Lietuvoje.
Neužtenka vien konstatuoti ir kaltinti, labai svarbu suprasti ir įvardyti šio fenomeno – Druskininkų ir mero „suklestėjimo“ – priežastis, išanalizuoti sąlygas, dėl kurių neribota valdžia gali atsidurti vieno žmogaus rankose.
Ne tik dėl to, kad šis valdymo modelis blogas iš esmės, nes nesuderinamas su demokratijos principais, bet ir dėl to, kad jis laikui bėgant neišvengiamai degraduoja užprogramuodamas negatyvias ilgalaikes pasekmes.
Toks valdymas dengiasi melu, suskaldo bendruomenę, iškreipia dalies bendruomenės narių sąmonę ir daugelio normalią vertybinę orientaciją, pasėja baimę, skatina konformizmą, faktiškai grąžina tarybinių laikų valdžios ir piliečio santykį gerokai aštresniu pavidalu.
Iškyla logiškas klausimas: jeigu jau neribota valdžia atsidūrė vieno žmogaus rankose, vadinasi, demokratine save vadinančioje valstybėje kažkas dėl to yra akivaizdžiai kaltas: įstatyminė bazė, teisinė sistema, pati bendruomenė, ES paramos pinigai. Negi tik šis valdžios žmogus?
Autoritarizmo metamorfozės
Bet kurio rango autokratas visuomet siekia ir sieks turėti daugiau galių – tai aksioma, tačiau ne kiekvienas autokratas virsta diktatoriumi, nors aiškių ribų tarp šių vienvaldystės stadijų tikriausiai nėra.
Aš turėjau galimybę 11 metų matyti (kaip sakoma, iš vidaus), kaip laikui bėgant augo ir stiprėjo mero vienvaldystė, kaip viena nuomonė, viena tiesa tapo valdymo efektyvumo garantu. Be abejo, ryškėjo šio valdingo žmogaus negatyviosios savybės, siaura vertybinė orientacija, arogancija, tolerancijos stoka, nepagarba eiliniam tarnautojui ir griežtos valdymo hierarchijos įtvirtinimas.
Greitai iš administracijos ir pavaldžių įstaigų buvo pašalinti, jo vertinimu, nepakankamai lojalūs. Tai buvo demonstratyvi pamoka kitiems, nes autokratui reikalinga ištikimų pavaldinių aplinka, ne kompetentinga komanda. Ją paprastai sudaro minkštos valios, ribotos savigarbos, be aukštesnės moralės nuostatų žmonės. Tokioje aplinkoje galioja daugybė nerašytų taisyklių.
Sakyčiau, labai lengvai ir greitai buvo „įteisinti“ vienvaldystės principai: vadas visada teisus, vadas viską išmano, vadas neklysta ir pan.
Sakyčiau, labai lengvai ir greitai buvo „įteisinti“ vienvaldystės principai: vadas visada teisus, vadas viską išmano, vadas neklysta ir pan.
Greitai atsirado artimosios aplinkos pataikavimas, vado liaupsinimas, šimtaprocentinis pritarimas bet kuriam jo teiginiui, idėjai. Administracijos direktoriai, patarėjai, skyrių vedėjai greitai suprato, kaip svarbu merui pritarti, priprato prie tiesioginių (žodinių, dažniausiai telefonu) nurodymų vykdymo, prie galimybės būti apšauktiems, prie komandų pakeltu tonu.
Visada stebino tokių žmonių savigarbos ir orumo stoka. Pasirodo, laisvas, savarankiškas mąstymas – dalykai per sudėtingi, painūs ir reikalaujantys atsakomybės. Turėti neklystantį ir visose srityse kompetentingą vadą – paprasčiau, tuo labiau, kad lojalumas ir nuolankumas buvo skatinamas suteikiant aukštesnes tarnybos kategorijas, priedus. Tokioje situacijoje vieni jautėsi gudriais konformistais, kiti save laikė tiesiog pragmatikais.
Pasirodo, realizuoti vienvaldystę nedidelėje valstybės teritorijoje visai nesudėtinga. Kietos rankos (sprando) vado ir tarno (baudžiauninko) sindromai – žmogaus ypatybės reikalingos viena kitai. Ši abipusė priklausomybė iškreipia valdžios ir bendruomenės santykį: valdžia (meras) įgyja neklystančio ir nekritikuojamojo statusą, bendruomenei suteikiamas pritarančiųjų ir besidžiaugiančiųjų tokia valdžia vaidmuo.
Nesutinkantys su tokiu vaidmeniu paskelbiami kenkėjais, kovai su jais metami administraciniai, turimos įtakos jėgos struktūrose resursai. Šis procesas greitai sukuria baimės atmosferą bendruomenėje, nes nepritariantys vienvaldystei vienaip ar kitaip yra valdžios baudžiami, ignoruojami, naudojami nors ir primityvūs, bet demonstratyvūs būdai daryti jiems poveikį, kad kiti matytų ir bijotų panašių pasekmių. Žmogaus baimė dėl galimybės vienaip ar kitaip nukentėti, deja, yra autoritarinio valdžios veikimo pagrindas.
Ar turi demokratinėje valstybėje kažkam rūpėti, kad tam tikroje valstybės teritorijoje realizuojamas toks rytietiškas valdymo modelis, kad oponuojantys valdžios melui ir savivalei, čia diskriminuojami, verčiami disidentais? Klausimas šiandien, matyt, iš retorinių kategorijos.
Galima nesunkiai įžvelgti siekiančių absoliučios valdžios veikimo dėsningumus, bendrus bruožus. Autokratams svarbiausia matomi jų vadovavimo rezultatai, išorinis fasadas, patikimi ir galingi propagandos instrumentai, įtaka jėgos struktūroms (jų vadovams).
Reikalingi mitai, kurie padėtų užvaldyti didžiosios bendruomenės dalies sąmonę. Dėl to statomi išskirtiniai, dideli, jo valdžios galią demonstruojantys objektai, kuriais pabrėžtinai didžiuojamasi. Tokiems objektams reikalingi dideli pinigai. ES paramos lėšos – kaip tik tas aruodas. Autokratai statosi rūmus, mėgsta prabangą, galingus automobilius, taip pabrėždami savo išskirtinumą ir visagalybę.
Reikalingi mitai, kurie padėtų užvaldyti didžiosios bendruomenės dalies sąmonę. Dėl to statomi išskirtiniai, dideli, jo valdžios galią demonstruojantys objektai.
Europos Sąjungos paramos pinigų galia
Nebandysiu įrodinėti ar neigti, kad ES paramos lėšos svarbios tvarkant infrastruktūros, visuomeninius objektus, viešąsias erdves.
Vis dėlto svarbiausia kitas rodiklis – kiek ES lėšos investicijų pavidalu gerina daugumos gyventojų socialinius, ekonominius rodiklius, kelia pragyvenimo lygį.
Kadangi valdžia ir pinigai neatsiejami, dėl jų skirstymo vyksta rimti žaidimai.
Kalbant apie ES lėšas neatsitiktinai naudojamas terminas „įsisavinimas“. Kai teigiama, kad savivaldybė parengė krūvas nuostabių projektų, daugeliui gavo, kitiems dar gaus finansavimą, toks pateikimas vertintinas kaip noras gerokai pagražinti ES lėšų dalybų procesą. Iš tikrųjų ne tiek svarbu parengti projektą, kiek svarbu „prastumti“.
Šiame veiksme svarbūs politikų ryšiai ministerijose, jų politinis svoris, partiniai (grupiniai) interesai ir santykiai, derybinės galios, patikimos korupcinės schemos. Kai sprendžiasi dešimčių milijonų litų skyrimai, labai svarbu, kad visi proceso dalyviai būtų suinteresuoti asmeniškai, tada stūmimas sprendimo (skirti finansavimą) link gerokai stipresnis ir sklandesnis, nes už didelius pinigus statomi dideli objektai, o dideli objektai duoda reikšmingus politinius dividendus ir asmeninę naudą.
Druskininkų valdžia turi du tokius komercinius objektus, kurie visada pateikiami kaip išskirtiniai pasiekimai, kai teigiama apie Druskininkų suklestėjimą ir ypatingus mero nuopelnus.
Vandens parko idėja ir pirmieji projektiniai variantai buvo parengti dar 1998 m., tačiau tik sulaukus didelių ES paramos lėšų (2005 m.) prasidėjo statybos. Dėl objekto reikalingumo ir naudos abejoti neverta, verta prisiminti ES lėšų skyrimo Vandens parko statybai peripetijas ir kai kuriuos sutapimus.
Tuometinis ukio ministras Viktoras Uspaskichas buvo viešai suabejojęs tokio objekto statybos tikslingumu už ES pinigus, bet įvyko konfidencialios derybos tarp keturių akių Druskininkuose, politikai suderino visus įsisavinimo niuansus ir ledai pajudėjo. Pajudėjo ir mero pirmųjų rūmų statyba, pajudėjo daugiabučių gyvenamųjų kvartalo Liepų g. statyba.
Tokie sutapimai ir nematoma ES lėšų įsisavinimo proceso tamsioji pusė. Veikimo logika paprasta: išpūtus didžiojo objekto sąmatą (juk pinigai ne mūsų, o ES), atsiranda galimybė pastatyti papildomą nekilnojamąjį turtą ir apsidovanoti juo. Šis įsisavinimo būdas gerokai saugesnis negu piniginiai dividendai (procentai).
Sniego arenos atveju jau visiškai aiškiai svarbiausiu tikslu tapo 40 mln. litų ES lėšų įsisavinimo galimybė. Objekto rentabilumas, naudos vertinimas, išlaikymo kaštai buvo antraeiliai ir tarsi nereikšmingi, nors valdžia žinojo Vokietijos, Olandijos sniego arenų rentabilumą ir problemas. Ne kartą meras ir jo artimoji aplinka važiavo slidinėti, semtis sniego arenų eksploatavimo patirties. Jau dabar aišku, kad objekto išlaikymui vienokia ar kitokia forma teks kasmet aukoti solidžias biudžeto lėšas, o po 20 metų liks metalo laužo krūva.
Paradoksalu ir tai, kad abejotinų perspektyvų objektui 2009 m. buvo skirti tokie ES paramos pinigai, o štai biokuro katilui (pigesnės šilumos tiekimui) tuo laiku neatsirado, nors šilumos kainos sumažėjimą realiai būtų pajutę dauguma druskininkiečių. Bet valdžia žinojo, kad druskininkiečiams visų pirma reikalingas išskirtinis objektas ir labai stengėsi.
Pateikiamas viešas valdžios argumentas: šiandien yra ES paramos pinigų ir juos reikia paimti. Niekam labai nerūpi, kas bus su tais objektais po 20–30 metų.
Taigi, Sniego arena – vasiukinis projektas, tenkinantis valdžios ambicijas nustebinti Lietuvą, gerinti savo reputaciją, bet, deja, turintis blogas perspektyvas. Pateikiamas viešas valdžios argumentas: šiandien yra ES paramos pinigų ir juos reikia paimti. Niekam labai nerūpi, kas bus su tais objektais po 20–30 metų (kaip su „Nemuno“ sanatorijos pastatais), nes visokios kadencijos bus jau pasibaigę. Nerūpi valdžiai, nerūpi ir bendruomenei, nes šitie pinigai tarsi ir ne mūsų.
Naujausias objektas – keltuvai – dar aiškiau demonstruoja valdžios „gebėjimus“ panaudoti „niekieno“ pinigus. Tai nei verslo, nei aplinkosaugos projektas, o tam naudojamos aplinkosaugai skirtos lėšos, nors taršos mažinimu čia net nekvepia. Kažkodėl niekas net nebandė suabejoti, ar 13 mln. litų vienam kilometrui (toks trasos ilgis) ne per dideli pinigai? O gal realioji sąmata ir yra tie 6 mln., tai reikštų, kad kompanija gauna objektą už dyką, tereikės atsidėkoti geradariams „aukštosios“ politikos verslo atstovams?
Juk už 13 mln. galima visą pramogų parką su daugybe pramogų įrengti arba solidžią kultūros renginių salę pastatyti, sutaisyti per 20 km apgailėtinos būklės dviračių takų. Valdžia paaiškina: čia, žinote, ne tie pinigai (ne iš tos kišenės), už kuriuos tokie objektai statomi, nors realiai bus viena, užtat „išskirtinė“ pramoga – 1 km pravažiuoti virš pušų viršūnių ir galimybė pasipuikuoti.
Žinoma, dar unikali ir tuo, kad pastatyta tarp objektų, kurie ir žeme puikiausiai pasiekiami. Mąstančiam žmogui tokie dalykai nesuprantami, bet tie, kuriems galima uždėti rožinius akinius, galės šaukti „valio“, žavėtis 8,5 m aukščio „Like“ ženklu už 230 tūkst. ES paramos litų.
Visi nauji ar rekonstruoti objektai įgyvendinti ES paramos lėšų dėka, todėl teiginys, virtęs mitu, kad meras prikėlė Druskininkus, skamba aiškiai perdėtai. Atsakant paprastai – prikėlė ES paramos pinigai. Ne visi objektai blogi, ne visi turi ir korupcijos šleifą. Juk ES paramos lėšomis (ir imdamas paskolas) susitvarkė, renovavo savo pastatus buvusios sanatorijos („Eglė“, „Lietuva“, „Vilnius“, „Draugystė“, „Dainava“) ir tai nemaža dalimi prisidėjo gerinant kurorto išorinį vaizdą. Patogu politikui, pataikiusiam vadovauti šiuo periodu, prisirašyti sau nuopelnus, bet pakankamai aišku – be ES paramos ir Druskininkai atrodytų kitaip, ir mero nuopelnai būtų kitokie.
Paradoksali ES paramos pinigų galia ir rezultatas: politinis kapitalas tiesiogiai proporcingas ES paramos įsisavinimo dydžiui.
Paradoksali ES paramos pinigų galia ir rezultatas: politinis kapitalas tiesiogiai proporcingas ES paramos įsisavinimo dydžiui.
Neatsitiktinai valdžia taip mėgsta įkasinėti išskirtinių objektų kapsules, perkirpinėti jų atidarymo juosteles, fotografuotis ir gauti ordinus, bendruomenei tokiomis progomis „dovanoja“ galingus fejerverkus. Kuo daugiau savivaldybė turės savo UABų (o šie objektai suvokiami kaip asmeninis mero nuopelnas), tuo didesnis mero valdymo laukas ir įtaka. Materialūs resursai suteikia sąlygas valdyti ir žmogiškuosius resursus.
Dažnai viešai abejojama: ar apskritai pas mus įmanomi skaidrūs, nekorumpuoti didelių objektų įgyvendinimo atvejai? Galimai mūsų azijinio mentaliteto apraiškos stipresnės negu europinio. Jos pasireiškia per argumentą: nesvarbu, kiek valdžia pavogė, svarbu, kad padarė. Jeigu toks požiūris laikytinas teisingu, tada neturėtume stebėtis, kad turtinė diferenciacija, socialinė atskirtis didėja, pragyvenimo lygis nekyla, verslo kultūra žema, o politikos verslas klesti.
Moralinis degradavimas: melas tapo norma
Teigdamas, kad autoritarinis valdymas degraduoja, privalau pateikti įrodymus.
Sunkiai suvokiamas valdžios požiūris į bendruomenę, kada mero sklypo istorijoje Turistų 11, oficialiais administracijos dokumentais buvo skleidžiamas akivaizdus melas: neva mero sklypą su 25 arų valstybės žeme aptvėrė nauja tvora ir iškasė 6 arų tvenkinį nežinia kas (pagal skambią frazę: meras „ne prie ko“).
Teismai greičiausiai pripažins tvorą niekieno nuosavybe. Valstybės žemės užvaldymo faktas negaus nei teisinio, nei moralinio vertinimo, nes meras šį reikalą susitvarkė skubos tvarka ir be nuostolių. Paspaudė reikiamas valstybės institucijas ir ta pati tvora juosia jau 3 įteisintus sklypus.
Ne ką gražesnės ir mero rūmų bei tvoros Latežerio kaime istorijos aplinkybės bei akivaizdus melas, o statomi rūmai ant Vijūnėlės tvenkinio kranto – valdžios įžūlumo ir korumpuotumo įrodymas. Kaip rodo faktai, meluoti priversta visa mero artimoji aplinka, pavaldiniai šioje situacijoje virto marionetėmis, ginančiomis melą.
Rezultatas: dalis buvusių mano bendradarbių tapo mero savanaudiškų ir neteisėtų veiksmų įkaitais. Galima stebėtis, galima juos užjausti, bet faktai apgailėtini. Girdisi balsai, kad tokiam merui (kiek visko nuveikė) negaila ir 25 arų valstybės žemės, ir pakrantės. Valdžia (meras) negali meluoti, kvailinti bendruomenės. Paniekinę viešąjį pasitikėjimą, normalioje valstybėje tokie personažai atsidurtų valdžios ir pagarbos užribyje,
Laikas ir būtinybė paklausti savęs: gal Druskininkų bendruomenė neverta tiesos, pagarbos? Gal mes visiški kvaileliai, baudžiauninkai, mums galima, liaudiškai tariant, „kabinti makaronus“ ir tyčiotis? o gal R.Malinauskas gali elgtis, kaip nori, dėl to, kad „suklestėjo“ Druskininkai, sutvarkė viską ir visus?
Jeigu jau valdžia gali kvailinti bendruomenę, ji turi teisę žinoti gerokai daugiau, negu valdžia norėtų.
Vietos politikos ypatumai
Politinė situacija, kai viena partija turi absoliučią daugumą (kelias kadencijas) savivaldybės taryboje, yra labai grėsminga demokratijos pamatams, nes programuoja neribotų valdžios piktnaudžiavimų perspektyvą, nelieka jokių veikiančių jos kontrolės instrumentų. Savivaldybės kontrolierius, audito tarnyba, net Vyriausybės atstovas tampa priklausomais ir butaforiniais – tarytum žaidimas vyktų šachmatų lentoje tik vienos spalvos figūromis.
Politinė situacija, kai viena partija turi absoliučią daugumą (kelias kadencijas) savivaldybės taryboje, yra labai grėsminga demokratijos pamatams.
Visiškai juokingos ir komiškos kontrolieriaus ar auditoriaus ataskaitos (visai neseniai publikuotos) skamba taip: „Druskininkų savivaldybėje tinkamai užtikrinama korupcijos prevencija“ (nes meras – Antikorupcinės komisijos pirmininkas).
Parodija ir Audito tarnyba ir jos ataskaitos. Iš esmės tarnyba reikalinga tik kaip mero sarginis šuo – ji ne kartą buvo panaudota pašalinant iš pareigų „netinkamus“. Visa tai rodo dar vieną išskirtinį autokrato bruožą – represinės sąmonės diktuojamus keršto veiksmus santykiuose su neįtikusiais pavaldiniais ir oponentais.
Pavyzdys: jeigu Švietimo centro direktorius V.Gintutis bandytų išvengti prievolės leisti savaitraštį „Mano Druskininkai“ (pirmos instancijos teismas pripažino laikraštį neteisėtu), jį patikrintų auditorius A.Petrauskas ir surastų tai, už ką būtų atleistas iš pareigų be teisės gauti darbą kunigaikštystės teritorijoje. Todėl ir stengiasi V.Gintutis šviesti druskininkiečius reikalinga politine šviesa. Jeigu Vandens parko direktorius E.Antanaitis suabejotų savaitraščio leidybos finansavimo teisėtumu ir tikslingumu, jį patikrintų savivaldybės kontrolierius V.Valentukevičius ir valdyba nubalsuotų.
Tikėtina, kad visi paminėtieji bent jau supranta, kad virto reikšmingais vienvaldystės įrankiais, kaip ir visas propagandos aparatas, nes išskirtinis dėmesys oponentams „Mano Druskininkuose“ neslūgsta. Straipsniai apie didžiuosius mero nuopelnus ir straipsniai su išnarstytomis oponentų biografijomis bei „nustatytais“ faktais piliečių pasąmonei diktuoja: Druskininkus nusipelnė valdyti vienas, nepakeičiamas vadas. Štai kaip valdžios kontrolės instrumentai virto paprastais ir veiksmingais mero valdymo instrumentais, ir niekam dėl to valstybėje neskauda galvos.
Dažnai girdime iš valdžios ruporo, kad valdžia nepolitikuoja, o tik sklandžiai dirba. Iš tikrųjų tarybai (absoliučiai daugumai) meras paliko tik mechaninio balsuotojo vaidmenį. Iš tarybos merui realiai reikia visai nedaug – drausmingo pritarimo ir balsavimo, t.y. atlikti tik formalumus įtvirtinant savo tiesos monopolį. Visa kita – jau politikos verslo dalykai. Kol byrės ES paramos pinigai, didžiuotis bus kuo.
Keli opozicijos atstovų balsai čia atvirai ignoruojami, traktuojami kaip nepageidautini, nereikšmingi, erzinantys, nors objektyviai opozicija neturi jokių galimybių net minimaliai daryti įtaką tarybos sprendimams.
Pats meras niekada nebuvo opozicijoje, jam tai nepažįstama ir nesuvokiama būsena. Logiška ir sveika būtų išbandyti ir kitą (opozicijos) galimybę – pabūti ne valdžioje ir jau už savo pinigus padaryti kažką gero (verslo prasme) Druskininkams, koreguoti iškreiptą savo galių vertinimą.
Nesistebiu, kad toks rytietiškas valdymo modelis, nemažai bendruomenės daliai yra priimtinas. Deja, turime pripažinti, kad per 24 nepriklausomybės metus daugelio mentalitetas esmingai nepasikeitė, tačiau faktas yra ir tas, kad vienvaldystė priimtina iki tol, kol ji nepaliečia asmeniškai.
Antanas Balkė yra skulptorius, TS-LKD Druskininkų skyriaus narys
