Juo labiau, kad Vijūnėlės parke yra ir daugiau eksponatų, kurių visuma, neabejotinai, bus patraukli tarptautiniam turizmui. Jau dabar dvaras traukia visų dėmesį. Visai neseniai teko išgirsti rusiškai kalbančios moters nuostabą pamačius šį gražumą: „kem že nado bytj, čtoby takoje v takom meste pastrojit“ (kuo gi reikia būti, kad tokį tokioje vietoje pastatytum)? Jeigu rusakalbiai stebisi – gal reikia išsaugoti. Čia pat ir narcizų slėnis, ir bronzinis paminklas avinams. Nors meninė vertė abejotina, bet avinai gerai iliustruoja Malinausko valstybės modelio svarbią dalį – piliečių paklusnumą.
Dažnokai iš vilniečių ar tolėliau nuo Druskininkų gyvenančių pažįstamų ir bičiulių tekdavo išgirsti teiginius: gerai jums ten Druskininkuose – gražu, Malinauskas viską sutvarkė, džiaugiatės.... Nepavykdavo trumpai paaiškinti, kas čia gerai ir kas blogai su tokiu valdymu Druskininkuose, juk gėlės žydi, fontanai trykšta, margaspalvė eisena kurorto šventės proga mojuoja didžiajam vadui ir jo svitai, įsitaisiusiems miesto muziejaus antro aukšto balkone. Tiesiog idilija.
Lietuvos politiniam elitui ir visai politinei sistemai Malinauskas įrodė, kad užvaldyti savivaldybės teritoriją, sukurti savo valstybėlę valstybėje nėra sudėtinga.
Dauguma druskininkiečių tiki, kad Malinauskas išgelbėjo kurortą nuo žlugimo ir atvedė į klestėjimą, kad yra nepakeičiamas Druskininkų gerovės garantas. Jo pirmuosius rūmus šalia M.K.Čiurlionio muziejaus pastatė ir padovanojo tėvas, meras už tai turėjo teisę tėvą paskelbti garbės piliečiu. Patys druskininkiečiai, merui nežinant ir nematant, rūmus ir didelę valstybės žemės teritoriją (negaila) aptvėrė tvora, iškasė tvenkinį, kad jis galėtų ramiai medituoti po sunkių darbų.
Kadangi labai užimtas, daug dirba Druskininkų valstybės liaudies labui, jo poilsiu pasirūpino jo a.a. močiutė – pastatė jam vasaros rezidenciją su visais valdovui reikalingais poilsio įrengimais ir aukšta aklina tvora Latežeryje. Pats meras labai rūpinasi, kad ir kiti turėtų panašius rūmus, todėl eiliniam žmogeliui suteikė teisę ant Vijūnėlės kranto statyti ištaigingą dvarą, pats statybas prižiūrėjo bei kukliai kartojo, kad gal ir pats norėtų čia gyventi, tačiau paprastam žmogui suteikta privilegija įrodė jo begalinį altruizmą. Pikti opozicionieriai apskundė tokį mero altruizmą ir Lietuvos valstybės teismas nusprendė nuostabaus grožio dvarą nugriauti. Negerai.
Lietuvos politiniam elitui ir visai politinei sistemai Malinauskas įrodė, kad užvaldyti savivaldybės teritoriją, sukurti savo valstybėlę valstybėje nėra sudėtinga. Savivaldybės valdymas supaprastėja – viskas vyksta pagal mero diktatą, o pakeisti situaciją demokratiniu keliu tampa nebeįmanoma, nes ilgainiui tiesiog nelieka politinės demokratinės alternatyvos.
Meras per 17 metų įgijo tokį arsenalą priemonių, kad nesunkiai susitvarkė ir su kritikais, ir su opozicija. Čia galioja Malinausko konstitucija, nors ir nerašyta, bet ją visi žino. Pagrindinis jos punktas – arba prisitaikai ir nuolankiai tarnauji vadui, arba lauk iš Malinausko valstybės. Tiesą sakant, neprisitaikiusių lieka vis mažiau – sistema veikia. Netgi pagarbos verti verslo atstovai, kurie bandė nepataikauti merui, šiandien remia jį ..., ir negali jų dėl to kaltinti.
Daugiau nei prieš dvejus metus apie Druskininkų valdymo ypatumus rašiau straipsnyje „Druskininkų suklestėjimo anatomija“, galvojau, kad privalau (11 metų valdant Malinauskui dirbau savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriuje) išdėstyti faktus ir savo nuogąstavimus dėl progresuojančio autoritarizmo, vyliausi, kad atskleidus malinauskinio valdymo ypatybes, kažkas keisis žmonių matyme ir vertinime, kad demokratija dar neišbraukta iš vertybių daugumos galvose.
Tada retoriškai klausiau: ar turi demokratinėje valstybėje kažkam rūpėti, kad tam tikroje valstybės teritorijoje realizuojamas toks rytietiškas valdymo modelis, kad oponuojantys mero melui ir savivalei čia diskriminuojami, verčiami disidentais?
Dveji metai matomų pokyčių neatnešė, o tiesioginiai mero rinkimai netgi sustiprino autoritarizmo pagrindus. Regis, pasiektas toks valstybės valstybėje lygis, kad Druskininkai nebeturi grįžimo į demokratinį valdymą varianto. Argumentas – „tai ko gi renkate, jeigu jis blogas“ – labai silpnas argumentas. Malinausko Druskininkai, Lukašenkos Baltarusija, Putino Rusija: jie bus perrinkti tiek kartų kiek dar panorės. Valdymo standartai tie patys, skiriasi tik mastelis.
Gal nieko baisaus, juk daugiau nei pusę pasaulio valdo diktatoriai. Ar protinga dėl keleto disidentų sukti galvą – patys kalti? Verta prisiminti, kad diktatorystės pabaiga niekada nebūna sklandi ir visuomenei tenka sumokėti tam tikrą kainą, kartais labai didelę.
Druskininkų valstybėje jau ketveri metai kiekvienas pilietis nemokamai gauna gausiai iliustruotą savaitraštį, todėl žino, kas stengiasi ir dirba dėl Druskininkų gyventojų ir kam šie turi būti dėkingi, ir kas yra Druskininkų gerovės kenkėjai.
Nors laisvos žiniasklaidos gynėjai per dvejus metus teismuose įrodė, kad savivaldybės valdžia negali turėti savo propagandos ruporo, savaitraštis „Mano Druskininkai“ iki šiol, ketvirtadieniais sėkmingai pasiekia net ir atokiausiai gyvenančius Druskininkų valstybėje. Propaganda per „Mano Druskininkai“ remiasi „postulatais“: Druskininkus nuo žlugimo išgelbėjo Malinauskas; kol bus Malinauskas – klestėjimas garantuotas, kiti kurortą sužlugdys; meras Malinauskas ir Druskininkai neatskiriami; kritikuojantys merą pila purvą ant Druskininkų; opozicija – Druskininkų gerovės priešai, vykdantys ardomąją veiklą ir už tai atsakys.
Meras žino, kad šis galingas (nors ir neteisėtas) Druskininkų valstybės piliečių mulkinimo įrankis yra pagrindinis jo valstybės egzistavimo garantas, todėl laikysis įsikabinęs. Mero savaitraštyje nerasite bereikalingos informacijos: nei apie mero tvoras, nei užgrobtą valstybės žemę, nei apie dvarus, tik tai, ką privalo žinoti Druskininkų valstybės pilietis.
ES paramos pinigai leido ne tik pastatyti įspūdingus komercinių paslaugų objektus, bet ir juos panaudoti valdžios galių stiprinimui. Viešbučiai, vandens parkas, pirčių kompleksas, gydyklos, sniego arena, keltuvai ir kt. – faktiškai šiuo turtu ir jo kapitalu vienvaldiškai disponuoja Malinauskas. Formaliai taryba visą nekilnojamąjį turtą perdavė administracijai ir savivaldybės uab-ui AQUA. Padaryta tam, kad nieks nesikištų ir net nežinotų, kaip su šiuo turtu ir kapitalu tvarkomasi, atitinkamai jokia kontrolė būtų negalima.
Šis turtas – Druskininkų valstybės gyvavimo materialinis pagrindas. Nei biudžetas, nei įsisavinami ES pinigai nesuteikia tiek galimybių manipuliuoti, daryti įtaką, papirkti kaip komercinis savivaldybės turtas, kapitalas, pelnas.
Gal dėl sukaupto iš ES pinigų komercinių paslaugų turto druskininkiečiai gali pasigirti aukštesniu pragyvenimo lygiu? Nieko panašaus, atlyginimų vidurkis nesiekia Lietuvos vidurkio, o gyventojų mažėjimas, emigracija viršija bendrąjį Lietuvos rodiklį. 2010 m. Druskininkuose gyveno 16107, 2015 m. – 13568 gyventojai. Per 5 metus minus 8,4 procento.
Šiandien dėl Malinausko valstybės de facto labiausiai kaltinti reikėtų Lietuvos aukščiausio rango politikus (neišskiriant nė vienos partijos), teisėsaugos neįgalumą ir valstybinių institucijų vadovus, kurie nuolankiai pataikavo ir vykdė Malinausko valią, tiek dalindami ES pinigus, tiek dengdami, nematydami piktnaudžiavimo valdžia faktų. Kalbant apie VTPSI (statybos inspekciją), aplinkosaugą, VŽT (valstybės žemės tarnybą), policiją – jie tiesiog tapo Malinausko valstybės tarnais. Valstybinių institucijų valdininkėliai, išgyvendami dėl savo postų, greitai tapo nuolankia autoritarinės sistemos dalimi.
Dalis valstybės politinio elito atstovų mėgavosi mero dovanomis realiai nesuvokdami, kad tai Malinausko valstybės spąstai. Jie nesuvokė, kad pasinaudoję nemokamomis vandens parko ir viešbučių paslaugomis atėjus laikui privalės „atidirbti“, kad Malinauskas nesikuklins ir atėjus progai paprašys eilinės ES paramos porcijos ar kitų paslaugų. Nieko sudėtingo, tik reikia valdyti tai, ką galėtum pasiūlyti išskirtinio ir nemokamai.
Nieko nestebina ir ypatingas Malinausko požiūris į kultūros reikalus Druskininkuose. Kultūra jokio pelno negeneruoja, veikiau atvirkščiai. Mero nuopelnus šioje srityje geriausiai (netyčia) įvertino buvęs kultūros ministras Š.Birutis. „Situacija sena, jau 20 metų: vienintelis rajonas, kuris neturi jokio kultūros centro, yra Druskininkai. Kaip tai įvyko – sunku pasakyti. Jie turi lauko estradą, ir viskas“.
Malinausko valstybės pavyzdys įrodo, kad neribota valdžia ir godumas, nors ir ribotoje teritorijoje, – didelis iššūkis primityviai visuomenei ir valstybei.
Na, ministras šiek tiek suklydo nurodydamas metus. 2000 m. dar buvo ir kino teatras, ir kultūros centras jame. Malinausko valia jis buvo privatizuotas ir virto „Maxima“ miesto centre. Anot Malinausko, dabar mums reikia 15 mln. eurų – statysim ne šiaip kažkokį kultūros centrą, o valstybinės reikšmės kongresų rūmus. 16 metų buvo svarbesnių dalykų – dabar valstybinės reikšmės kongresų rūmai: duokit pinigų ir nesikiškit į mūsų reikalus.
Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl Vijūnėlės dvaro, nors ir sveikintinas, aiškiai pavėluotas. Dvaras visame gražume, pastatytas kaip tvirtovė, kaip paminklas. Jis kaip įrodymas, kad valstybėje kažkas veikia nusikalstamai, jeigu reikia griauti milijonus kainavusį pastatą.
Malinausko valstybės pavyzdys įrodo, kad neribota valdžia ir godumas, nors ir ribotoje teritorijoje, – didelis iššūkis primityviai visuomenei ir valstybei. Neguodžia faktai, kad panašių dalykų yra ir kitose Lietuvos savivaldybėse, gal tik priežastys šiek tiek kitos. Žinomi analitikai, žurnalistai labiau gilinasi į partijų, valstybės valdžios reikalus, todėl mažosios savivaldybės lieka už dėmesio zonos ribų arba apsiribojama paviršutiniškais, užsakomais vertinimais. O tai padeda užaugti valstybėlėms valstybėje.
Vilniečiams ar kauniečiams atvykusiems į Druskininkus, iš tiesų, svarbus kurorto fasadas ir paslaugos. Jiems visai neįdomu, ar čia tvarkomasi demokratiškai, ar diktatoriškai, juo labiau, kad jiems patiems tokios problemos neaktualios.
Malinauskas teismo sprendimą dėl Vijūnėlės dvaro vertina kaip susidorojimą, pabrėždamas, kad 100 proc. viskas buvo padaryta teisėtai. Teismo sprendimas jam ne įrodymas.
Savo ruožtu taip pat noriu pabrėžti, kad nebuvo net mažiausių teisėtų galimybių dvarą pastatyti. Dvaro skandalo metu Lietuva pamatė tikresnį mero portretą. Jo įžūlumas ir drąsa siekiant egoistinių tikslų bet kokiomis priemonėmis yra neįtikėtini. Jis niekada nepripažins jam nepalankių faktų, įžūliai meluos, privers pavaldinius tai daryti, keršys, griebsis visų įmanomų priemonių, kad nepralaimėtų.
Vijūnėlės skandalas apnuogino kai kurias Malinausko valstybės silpnas vietas. Jam sunku patikėti, kad darosi nepatikimi, ilgai tarnavę partiniai ir teisėsauginiai stogai. Ar tai bus lūžio taškas, nuo kurio pradės byrėti Malinausko valstybė, – sunku pasakyti. Būtų valstybės teisėsaugos sistemos garbės reikalas sudėti taškus įvardinant tikrąjį dvaro savininką.
Faktas, kad Malinauskui pavyko sukurti autoritarinę valdymo sistemą (jai tarnavo ir aukščiausio rango politikai ir valdininkai) bei tiek metų sėkmingai karaliauti, rodo, jog neturime realių demokratijos saugiklių, nes, regis, valdovas paslydo tik ant savo godumo.
Antanas Balkė yra skulptorius, pedagogas