Jei nesugalvojam patys, už mus tai padaro kiti
Metai iš metų valstybės valdymo klaidos, kaip tikros akiplėšos pasirodo šalies progreso vertinimo diagramose. Lietuvos rodikliai prasti. Europos Komisija pabrėžia, jog pagrindinės šalies problemos – žemas švietimo ir sveikatos apsaugos lygis, dideli šešėlinės ekonomikos mastai, nuo neefektyvios mokesčių sistemos skurstanti visuomenė. Šios problemos šalį smaugia tarsi kilpa po kaklu. Nebegalima delsti. Valdžia privalo imtis konkrečių veiksmų, o ne gėdingai timpčiodama lūpą kartoti „matai dar reikia apsvarstyti“.
Nuolat sakau, jog siekiant proveržio valstybė privalo turėti viziją. Nuosekli strategija ir konkretūs jos įgyvendinimo žingsniai – tai, dėl ko pirmiausia turi susitarti valdantieji. Deja, tačiau šiuo metu pavieniai šnypštelėjimai neprimena stiprios nuomonės. Na, ir nieko tokio. Jei jau nesugalvojame patys, tai bent Europos Semestro rekomendacijomis gebėkime pasinaudoti. Dabar yra metas, kai būtina pripažinti, jog turime rimtų problemų ir ryžtingai imtis jų sprendimo. Kitu atveju, problemų tik daugės, šalies ūkio žaizdos gilės, o gyventojų, deja, bet mažės.
Šešėly slėpkimės nuo karščio, o ne nuo mokesčių
Kad ir kiek kalbėtume, tačiau šešėlio tema, rodos, neišsemiama. Jei koks legalus saulės spindulys ir prasiskverbia pro šešėlinės ekonomikos debesį, tai tuojau susigūžęs neria atgal ir daugiau nebesirodo. Europos Komisijos ekspertų skaičiavimais net 15-26 proc. Lietuvos ekonomikos yra šešėlyje. Tai apima viską nuo atlyginimų vokeliuose iki prekių iš po prekystalio. Čia nėra ką daugiau kalbėti, svarbiausia užduotis – sutvarkyti mokesčių sistemą.
Dabartinė sistema neskatina verslo, o verčia jį slėpti mokesčius. Išsisukinėjimas nuo mokestinių prievolių tapo tokiu natūraliu reiškiniu, kaip rankos paspaudimas pasisveikinant. Europos Semestro rekomendacijos sufleruoja, jog mokesčius reikia protingai paskirstyti, o ne jais apkrauti sąžiningus verslininkus. To pavyzdys, maitinimo paslaugų sektorius. Iš lietuviškų kavinių valdžia reikalauja 3 kartus didesnio PVM nei ES vidurkis ir tikisi skaidrumo? Atleiskit už įžulumą, bet man čia trūksta logikos.
Iš skęstančio laivo bėga žiurkės, o iš valstybės – verslas
Verslas skatina ekonomikos augimą. Kitaip tariant, jei šalyje neturim verslo – neturim nieko. Lietuva ne Azerbaidžanas, kur nafta ir dujos liejasi laisvai. Lietuvoje laisvai liejasi talentas. Gaila, tik, kad nenutrūkstamai liejasi pro valstybės teritorijos kraštus, o ne jos viduje. Žmonės emigruoja, nes negali išgyventi. Valdžia nepasitiki verslu, todėl apkrauna jį mokesčių našta. Verslui tenka rinktis išlaikyti vertybes ar išvengti bankroto. Net ir spėlioti nereikia, ką jie renkasi. Europos Semestre konkrečiai įvardijama, jog Lietuva privalo gerinti mokestinių prievolių vykdymą ir subalansuoti mokesčių sistemą, mažinant apmokestinimą darbo jėgai ir didinant kapitalui.
Šalia to, būtinas šiuolaikiškas ir inovatyvus požiūris į verslą ir jo svarbą valstybei. To pagrindas – pasitikėjimas. Jei valdžia pasitikėtų verslu, šis imtų dirbti dėl bendro gerbūvio. Nustokim galvoti, kad kiekvienas verslininkas nori tik kuo greičiau ir paprasčiau pralobti. Dauguma iš jų – vizionieriai, degantys noru kurti naujus produktus ir pridėtinę vertę šaliai, kurios vizija tiki. Jei manote, kad vos tik gavę progą jie ims atleidinėti savo darbuotojus, klystate. Kvalifikuotų specialistų niekas neatleidžia, atvirkščiai, visais įmanomais būdais bando išlaikyti ir motyvuoti.
Tuo tarpu, dabartinė mokesčių našta jaunam verslui verčia sunerimti. Kol šie tik bando priprasti prie šalto rinkos vandens, valstybė juos gerokai aptalžo mokesčių cunamiais. Taip nevienas nuskęsta vien per bandomąjį plaukimą. Valdžia turi ne skandinti, o suteikti galimybes išmokti plaukti. Tokiu principu kuriasi progresyvios kompanijos ir sąmoninga visuomenė.
Kur šauti, kai nėra taikinio?
Europos Komisijos teigimu, Lietuva turi imtis priemonių našumui didinti: didinti viešųjų investicijų efektyvumą ir jas geriau susieti su šalies strateginiais tikslais. Deja, tačiau šiuo metu neįmanoma įžvelgti vyriausybės darbų tęstinumo – trūksta strategijos ir rimto veiksmų plano.
Asmeniškai aš, Lietuvą matau, kaip technologijų ir ekologijos pirmūnę pasaulio šalių klasėje. Tik tam, kad to pasiektume, reikia kryptingų sprendimų. Ir svarbiausia, greitų. Nebūtina iki idealumo dailinti reformų iečių, svarbu tik, kad pakankamai aštrios būtų. Vieną smeigiam į švietimą, kuriame dar tik skaičiuojame kiek universitetų ir mokyklų mums reikia turėti, kol tuo metu, kiti, pavyzdžiui Suomija, į savo pradinio ugdymo programas jau integruoja IT ir verslumo disciplinas.
Antrą ietį skraidinam į mokesčių sistemą, atlaisvinam mokesčių pančius jaunam verslui, leidžiam jam kvėpuoti, kurti ir bandyti. Sudarom sąlygas ir skatiname verslus bendradarbiauti su mokslininkais. Šalia to, tikslingais sprendimais imamės šešėlio prevencijos.
Na, o trečiuoju smaigu reikėtų pabaksnoti pačius save, kad sprendimų priėmimas būtų greitesnis ir ryžtingesnis. Jau atsibodo raudoniu išmuštais skruostais trypčioti prie lentos, metas Lietuvai atsistoti į pirmūnų gretas.
Antanas Guoga yra Europos Parlamento narys.
