Jie svarstė, kad į politiką gali žengti tik žmonės, turintys materialių asmeninių tikslų, arba, liaudiškai tariant, iš išskaičiavimo; kad eina vedami nepamatuotų ambicijų, kuriems trūksta įtakos ir dėmesio.
Aš pats ilgą laiką piktinausi politikais. Konkrečiai, Viktoru Uspaskichu, Rolandu Paksu, Petru Gražuliu, Valdemaru Tomaševskiu. Piktinausi, kad jie nesielgia kaip Lietuvos patriotai, kad jie skleidžia negatyvią atmosferą, kiršina žmones, kad jie nėra tikri, nuoširdūs, apsimetinėja.
Galbūt per dvidešimt nepriklausomybės metų mes jau įpratome gyventi tokiame politiniame lauke, kuriame žaidžiama tik iš išskaičiavimo.
Galbūt per dvidešimt nepriklausomybės metų mes jau įpratome gyventi tokiame politiniame lauke, kuriame žaidžiama tik iš išskaičiavimo. Kur nėra žmogaus, norinčio situaciją pakeisti, norinčio padėti, nesvarbu, ar mikro, ar makro lygmenyje.
O jeigu toks atsiranda – niekas juo nebetiki, sako – tokių Lietuvos politikoje nebūna. Net ir politikos apžvalgininkai įprato, matyt, mąstyti taip – jei kandidatuoji į Seimą, ar į Europos Parlamentą, tai turi asmeninių motyvų, ieškai šiltos vietos, tai mes tave už tai kritikuosim, bet suprasim, nes politikoje visi tokie.
O jeigu interesų nematyti – tai ne tik kritikuosim, bet dar ir menkinsim, nes, matyt, tu vis tiek turi interesų, tik jų neparodai.
Tai kodėl gi kandidatuoju į Europos Parlamentą? Supratau, kad turiu pasiklojęs pakankamą pagrindą po kojomis, kad galiu atsitraukti nuo verslo kūrimo ar valdymo, kad galiu uždirbti dar milijoną ar kelis, bet manęs tai nebemotyvuoja.
Neturiu noro kurti dar vieną iš sėkmingų verslų, kai matau daug neprotingų valdžios sprendimų. Nebenoriu būti tarp tų, kurie tik piktinasi politikais prie stalo ar televizoriaus. Noriu pats prisidėti prie savo šalies gerovės, prie sėkmingos valstybės kūrimo, noriu, kad galėtume kartu didžiuotis savo šalim. Toks yra mano motyvas.
Aš grįžau gyventi į Lietuvą iš užsienio, čia esu registruotas, čia moka mokesčius mano įmonės, sukūriau jau 300 darbo vietų. Sąžiningai deklaravau visą savo turtą, neperrašiau prieš rinkimus jo nei savo giminaičiams, kaip kai kurie konservatoriai, nei draugei, būsimai žmonai, kaip kai kurie darbiečiai ar socialdemokratai.
Aš atvirai deklaruoju ir tai, ką dirbau, ir tai, ką turiu. Viską, ką sukūriau savo protu ir rankomis. Nenoriu kritikuoti ir nieko nedaryti, kaip dauguma iš televizijos ekranų. Noriu eiti ir pakovoti, noriu, kad pasikeistų žmonės politikoje, kad pasikeistų žmonių požiūris į politiką, atsirastų pasitikėjimas savo šalimi.
Neturiu lietuviškos politinės patirties, bet turiu gyvenimišką, nes ne pažadais kalbu, o rodau, ką esu sukūręs, nuveikęs.
Ketinu pasiūlyti savo turimus verslo kontaktus su pažangiausiomis ir didžiausiomis pasaulio verslo kompanijomis, kaip „Google“ ir kitomis. Noriu pakviesti jas, jų vadovus, aktyviau veikti Lietuvoje, noriu kad europarlamentaro mandatas man suteiktų daugiau svertų tai padaryti.
To neįgyvendinsiu būdamas vien angliškai kalbančiu Lietuvos verslininku. Kandidatuoju Europos Parlamento rinkimuose, gerbiami komentatoriai, nes esu KITOKS. Nes neturiu lietuviškos politinės patirties, bet turiu gyvenimišką, nes ne pažadais kalbu, o rodau, ką esu sukūręs, nuveikęs.
Nes matau galą Uspaskicho, Pakso ir Graužinienės erai. Nes esu atviras ir lengvai pasiekiamas. Nes turiu idėją – pakviesti ir atvesti didžiausias pasaulio kompanijas į Lietuvą, kovoti už verslo, jaunimo, dirbančių žmonių interesus. Nes mūsų šalį matau iš Europos skrydžio, o ne iš vietinio politinio ekrano. Tam ir bus skirtas mano mandatas.
Antanas Guoga yra Liberalų sąjūdžio kandidatas į Europos Parlamentą
