Kai tik grįžęs į Lietuvą nusprendžiau ieškoti vietos, kur įkurti viešbutį, atvykau apžiūrėti Anupriškių. Ir likau sužavėtas. Ne, ne ežero ir ne pastatų komplekso, kuris ten jau stovėjo. Likau sužavėtas miško. Iki dabar man geriausia dalis Anupriškėse – miškas. Turime specialistų, kurie nuolat prižiūri, puoselėja ir padaro šį mišką pasiekiamą ir prieinamą visiems gamtos pasiilgusiems. Pats geriausiai atsipalaiduoju ir galvą išsivalau, vaikščiodamas po mišką. Pripažinkim, mus, lietuvius miško romantika veikia kažkaip labai pozityviai. Bet... miškas yra ne tik romantika, o ir dideli pinigai. O ten kur pinigai, romantika baigiasi.
Verslas, kur reikalinga protinga grąža
Miškai yra verslas. Valstybės verslas. Naudos gavėjas esame mes visi, Lietuvos piliečiai, todėl tai, kokią grąžą mums visiems duoda mūsų turtas – miškas, yra bendras visų mūsų interesas. Interesas iš to, ką turime, uždirbti kiek įmanoma daugiau.
Kur esame dabar? Situacija neatrodo labai romantiškai. Lietuviškus 0,77 milijonus hektarų miško prižiūri 42 urėdijos. 42 atskiros įmonės! Su savo vadovais, buhalteriais, teisininkais, viešųjų ryšių specialistais ir kitais su miško darbais „žiauriai susijusiais“ etatais.
Latvijoje – beveik dvigubas miškų plotas, Estijoje labai panašus į mūsiškį, Švedijoje – tris kartus didesnis, Suomijoje – beveik keturis. Visose šiose mūsų regiono valstybėse veikia po vieną valstybinę įmonę, kur rūpinasi miškais. Darbuotojų skaičius: Estija – 726 darbuotojai, Švedija – 851, Latvija – 1233, Suomija – 1549. Ir štai Lietuva – 4013 darbuotojų, dirbančių urėdijose!
Įdomiausia, kad dirbančiųjų efektyvumas taip pat nespindi, nes pelningumas tikrai ne kažką... Lietuva – 16%, Latvija – 23,8%, Estija – 22,5, Suomija – 30,9%, Švedija – 33,2%. Ar jums čia viskas atrodo tvarkoj? Man nelabai. Tai kur čia šuo pakastas?
Iš kur čia bus to pelno, kai reikia išlaikyti 42 įmonių administracinį aparatą. Administracinės reformos, leidusios gerokai suefektyvinti miškų sistemą, Latvijoje ir Estijoje buvo įvykdytos dar 1999 metais. O mes vis dar tąsomės su tomis legendomis apie korupciją, urėdų dvarais, giminių įdarbinimais, medžioklėmis išrinktiesiems ir t.t.
Susidaro toks įspūdis, kad urėdijos dirba tam, kad dirbtų, o ne tam, kad duotų pelną savo šeimininkui, t. y. valstybei. Beje, nedidelis skirtumas nuo visų kitų valstybinių įmonių supratimo apie jų misiją šiame pasaulyje. Kažkokiu iškreiptu būdu mūsų valstybinės įmonės, nesupranta, kad jų pagrindinė užduotis - šeimininkui, t. y. valstybei, uždirbti kuo daugiau iš jos turimo turo, t. y. miškų, kurį valstybė toms įmonėms yra patikėjusi valdyti.
Schemos schemutės
Valstybei vieną dieną ėmė ir atsibodo betvarkė, todėl ji nusprendė imti ir susitvarkyti. Juk kiek galima nuolaidžiauti? Jau prie Kubiliaus „Saulėlydžio“ komisija bandė nuleisti urėdijas iš padangių į realų gyvenimą – nepavyko. Apie socdemus jau net nekalbu – jie apskritai laikomi urėdų „biznio schemučių“ varovais. Tai kur jau ten, nei plaukelis nekrito nuo kunigaikščių urėdijose galvų.
Tai iš kur ta urėdijų galia? Kodėl už laimėtą urėdo „sostą“ duodamas 100 tūkstančių kyšis? Kodėl net Prezidentė atviru tekstu urėdijas vadina nomenklatūrinio valdymo ir korupcijos simboliu. Juk iš pirmo žvilgsnio, tik grybai ir uogos, o tokie „bizniai“ vyksta. Variantų schemutėms yra gausybė. Pažiūrėkim tik į vieną hipotetinę schemą.
Įsivaizduokit, kad Lietuvoje gyvuoja viena didelė ir įtakinga bendrovė, beveik turinti biokuro tiekimo monopolį. Kas yra biokuras? Mediena. Iš kur ta milžinė biokuro gamintoja gauna medieną? Iš urėdijų. Nereikia net verslo pradžiamokslio perkąsti, kad suprastume – milžinės biokuro gamintojos sėkmė, tai yra uždirbami pinigai, priklauso nuo to, kaip pigiai jie įsigyja medieną ir kaip brangiai parduoda paruoštą biokurą. Lietuva - šalis, neturinti didelės perkamosios galios, tai antkainius produkcijai gamintojas turi prisižiūrėti.
Bet visada yra galimybių pasiderėti dėl žaliavos, t. y. medienos, kainos. Tai ta milžinė įmonė ir derasi. Derasi nuoširdžiai su puikiaisiais mūsų visų interesus atstovaujančiais urėdais. Tik bėdelė gali būti tame, kad kainą suderėti galima labai mažą, nes nėra jokios kontrolės. Kad derybos tikrai įvyktų, skirtumą galima pasidalinti neoficialiai. Be to, kas ten pamatuos, kokį kiekį medienos už suderėtą kainą iš tiesų gavo pirkėjas. Juk gali dosnus pardavėjas, t. y. urėdas, užmesti šiek tiek „magaryčių“. Tai va taip ir kala pelnus mūsų įsivaizduojama hipotetinė biokuro monopolininkė. Tai va taip ir auga urėdų dvarai gražiausiose Lietuvos vietose.
Prie hipotezės pridėkime faktą. Kai buvo paskelbti ketinimai, kad bus imtasi urėdijų reformos ir tos, kurios dirba nepelningai ar mažai pelningai, bus jungiamos su geriau besitvarkančiomis, tos nepelningosios sukruto. Ėmė dirbti! O gal tiesiog apskaitas pakoregavo. Ir stebuklas įvyko – pelningumas išaugo. Pasirodo, yra galimybių. Pasirodo, gal čia tik kontrolės ir apskaitos problema. Ar tiesiog labai didelis nenoras ką nors keisti?
Bet ką noriu labai griežtai pabrėžti – žuvis pūva nuo galvos. Paprasti miškų sistemos darbuotojai su tokiomis schemutėmis neturi nieko bendro. Čia viršūnių problema, tad ją ir reikia spręsti.
Ne kirviu, o žodžiu
Sveikinu premjero ir jo Vyriausybės užsidegimą imti jautį už ragų ir iš pagrindų pertvarkyti Lietuvos miškų sistemą. Tik bėda ta, kad mes nesame policinė valstybė. Čia įsakymai iš viršaus netinkami. Pakomandavus neįvyksta neginčytinas įsakymo įgyvendinimas. Čia reikia su žmonėmis kalbėtis.
Įsivaizduokit, 4 tūkstančiai sistemoje dirbančių žmonių, jų šeimos, giminės, visi pakabinti nežinomybėje. Žmonės, regionų šviesuliai, ilgus metus praleidę miške, dabar nežino, nei kaip bus, nei kas bus. Jie neturi kitų profesijos galimybių. Jie yra miškininkai. Ir visi šie žmonės dabar jaučiasi valstybės apšmeižti, apjuodinti. Miškininkai jaučia, kad pagarba, kuri amžių amžiais lydėjo Lietuvos miškininkus, yra sutrypta. Kaip galima šią problemą spręsti? Pradėti kalbėtis su žmonėmis, o ne buldozeriu stumti skubotus sprendimus. Jei jau taip numatyta, tai gal ir pasakykite žmonėms, kad miškininko profesija svarbi, kad jie yra neatsiejama miškų ekosistemos dalis. Visi supranta, kad korupcinės schemutės ne tų žmonių, kurie miške realų darbą atlieka, sumąstytos ir įgyvendintos.
Pasikalbėjau su savo bičiuliu girininku, kuris šį darbą dirba 15 metų. Miškininkai, net tie, kurie ne administracijose dirba, ir nebūtų pirmi atleidimo linijoje, reformos atveju, visi yra išsigandę. Sako, kur dėsis profesinį miškininko išsilavinimą turintis žmogus, kai į jo vietą ateis iš administracijos atleistas miškininkas su aukštuoju? Nors valdžia tikina priešingai, miškininkai bijo, kad planuojamą reformą skaudžiausiai pajaus socialiai jautriausios miškininkų grupės. Ir į tai, ką galvoja miškų sistemoje dirbantys žmonės, negali numoti ranka. Miškininkas – ne darbas, tai gyvenimo būdas. Miškininkai neskaičiuoja darbo valandų. Jie nuolat miške, cituoju savo bičiulį: su medžiais, paukščiai pasikalba, mišką ateinančioms kartoms augina. Negalima į tai numoti ranka.
Susumuojant, reformos visuomet yra labai gerai. Tai progresas, kuris veda mus į priekį. Bet niekada negalima pamiršti, kad už kiekvienos reformos stovi gyvi žmonės ir tradicijos, kurių negalima nepaisyti. Šiek tiek daugiau jautrumo – štai ko norėčiau palinkėti mūsų Vyriausybei. Dar turit laiko visoms numatytoms permainoms įgyvendinti. O su žmonėmis niekada nepamaišys pasikalbėti. Labai norėtųsi, kad nepaisant pinigų, kurie „auga“ mūsų miškuose, romantika ir tradicija taip pat būtų išlaikyta.
