Ukrainos netektys dėl besitęsiančios Rusijos agresijos neįkainojamos. Tai 5 tūkstančiai gyvybių ir milijonas gyventojų, atskirtų nuo savo artimųjų ir priverstų palikti savo namus ir ieškoti laikino prieglobsčio. Europos Taryba 2015 m. sausio 29 d. pateikė išvadas, kad yra aiškūs įrodymai dėl Rusijos besitęsiančios ir augančios paramos separatistams ir kad tai įrodo Rusijos atsakomybę šiame konflikte.
Remsime agresorių savo pinigais?
Praėjusią savaitę ES nusprendė pratęsti ekonomines sankcijas Rusijai. Ilgės ir į Šengeno zoną neįleidžiamų asmenų sąrašas.
Rusijos veiksmai Mariupolyje rodo, kad dabartinės sankcijos Rusijos negąsdina. Neabejoju, kad turime jas griežtinti ir šiandien jau kalbėti apie pagrindinį Rusijos eksportą – žalią Uralo naftą. Turime atsakyti į klausimą, ar ir toliau pirksime bei vartosime agresoriaus į Europą tiekiamą naftą? Toliau savo piliečių pinigais finansuosime neskaidrų ir korumpuotą Kremliaus režimą? Ar leisime jam plėstis ir keroti Europoje ir už jos ribų?
Rusija vedžioja visą Europą už energetinio pavadėlio, susirenka didžiąją dalį už naftą iš ES šalių narių. Mūsų vežėjų, pramonės, pensininkų ar tarnautojų už degalus bei prekes (kurioms pagaminti naudoti naftos ištekliai) sumokami pinigai nukeliauja tiesiai į teroristinius judėjimus Ukrainoje finansuojančią Rusijos kišenę.
Turime atsakyti į klausimą, ar ir toliau pirksime bei vartosime agresoriaus į Europą tiekiamą naftą? Toliau savo piliečių pinigais finansuosime neskaidrų ir korumpuotą Kremliaus režimą?
Europai atėjo laikas nustoti trypčioti vietoje. Naftos embargas Rusijai būtų adekvatus atsakas į šios šalies agresiją Ukrainoje ir tarptautinių susitarimų nepaisymą.
Tik išdrįsę imtis ryžtingų veiksmų mes galėsime įrodyti, kad esame pajėgūs duoti atkirtį priešiškam kaimynui ir nepatikimam prekybos partneriui. Daugeliui juoką kėlusios ES ekonominės sankcijos turi galimybę transformuotis į galingą ginklą, smogsiantį Rusijos karines ambicijas palaikančiam režimui.
Pasiūliau Europos Komisijai tokiam scenarijui rengtis nedelsiant. Keliu šį klausimą Europos Parlamente. Pasiūlymą Europos Tarybai dėl naftos embargo Rusijai jau parėmė europarlamentarai iš daugelio politinių grupių, įskaitant liberalus, socialistus, konservatorius, euroskeptikus, taip pat europarlamentarai iš skirtingų ES šalių narių – Vokietijos, Slovakijos, Danijos, Rumunijos, Ispanijos, taip pat kaimynai latviai ir estai, kiti.
Geriausias metas!
Visiems skeptikams akcentuoju, jog dabar yra geriausias metas tokį pasiūlymą realizuoti. Pirmoji priežastis yra rekordiškai mažos naftos žaliavos kainos. Būtent dabar, kai bet kurios rūšies naftos barelio kaina siekia vos 50 dolerių, Lietuva ir visa ES gali sau leisti atsisakyti Rusijos naftos, neužsmaugdama savo piliečių ir verslo sektorių. Tai yra retai pasitaikanti galimybė.
Naftos šiuo metu pasaulyje pagaminama daugiau nei suvartojama. Besidomintys pasaulinėmis tendencijomis labai akivaizdžiai mato, kad naftos rinka yra perteklinė. Pasaulinės ekonomikos kritimas, amerikietiškų skalūnų dujų revoliucija, naujų tiekėjų pasirodymas rinkoje verčia daryti išvadas
Nepriklausomi energetikos rinkos analitikai („Energy aspects“) tai patvirtina – pasiūla yra per didelė, o paklausa mažėja. Prasidėjo arši konkurencija dėl rinkos dalies. Naftą eksportuojančių šalių kartelis OPEC išlaiko apsukas, Irake padidėjusi gavyba. Norvegijos strategija yra kuo daugiau išgauti naftos, kurios jie savo telkiniuose dar turi.
Gruodžio pabaigoje Saudo Arabijos naftos ministras teigė, kad karalystė sumažinti gamybos neketina, net jei kainos kris iki 20 JAV dolerių už barelį. O JAV tuo labiau neišleis iš rankų naftos eksportuotojo titulo. Akivaizdu, kad daugelis naftos eksportuotojų numato, jog dėl sparčiai tobulėjančių technologijų, augančių investicijų į elektra, vandeniliu varomų automobilių gamybą, naftos paklausa per kelis dešimtmečius apskritai labai sumažės pasaulyje.
Būtent dabar, kai bet kurios rūšies naftos barelio kaina siekia vos 50 dolerių, Lietuva ir visa ES gali sau leisti atsisakyti Rusijos naftos, neužsmaugdama savo piliečių ir verslo sektorių. Tai yra retai pasitaikanti galimybė.
Manoma, kad Rusija naftos kainų piko metu buvo stipri valstybė, tačiau tai tebuvo iliuzija. ES gali šią iliuziją demaskuoti, atsisakydama nepatikimo ir agresyvaus tiekėjo, iš kurio perka trečdalį žaliavinės naftos.
Tiesa, Rusija pagrindiniu naftos tiekėju nebuvo visą sąjungos veikimo laiką. Ja tapo tik 2006 m., perėmusi šią poziciją iš Pietų Afrikos, 2004 m. aplenkusi Australiją ir 2002 m. – Kolumbiją.
Naftos gavybos milžinės BP vadovas Bobas Dudley ekonomikos forume Davose teigė, kad tokios žemos, kokios yra dabar, naftos kainos gali išlikti dar ateinančius trejus metus. Todėl net įvedus embargą, yra realu, kad naftos kainos net nesugrįžtų į praėjusių metų lygį.
Konkurencinga ir saugi ES energetikos rinka
Antroji priežastis, kodėl reikėtų mano pasiūlymą įgyvendinti dabar, yra per lėtai judantis ES šalių narių darbas dėl vieningos energijos rinkos. Sukrėtimas, atsisakius trečdalio naftos importo iš Rusijos, padėtų paspartinti Komisijos prezidento C.Junckerio prie ES „top“ prioritetų priskirtą tikslą.
Priminsiu – ES buvo sukurta energetinių susitarimų pagrindu. Stebiuosi, kad ši sąjunga šiandien vis dar nėra vienas vienetas energetikos rinkoje. Mes vis dar atskirai deramės dėl kainų, vis dar neturime energetinių jungčių, sudarančių vieningą sistemą. Kitaip tariant, neturime energetinio dramblio, kuriam nebūtų baisi arogantiška, agresyvi ir imperinėmis ambicijomis apgirtusi meška. Nebegalime sau leisti būti energetiškai priklausomi, nes tai daro mus priklausomus politiškai.
ES šalims narėms susitarus dėl bendros energetinės rinkos ir jungčių, visos Europos ir Lietuvos priklausomybė nuo energetikos išteklių importo iš Rytų gerokai sumažėtų. Negalėtume ilgiau tempti gumos dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės, kurios dėka naftos importas iš JAV būtų reali galimybė ES šalims. Galėtume plačiau naudoti ir vystyti ES vidinius energijos išteklius. Plėstųsi galimybės rinktis energijos šaltinius ir tiekėjus, o konkurencija yra ekonominio augimo variklis. Tvirtėtų energetinis saugumas. Nebebūtume prikabinti prie to energetinio pavadėlio, kuris trukdo mums atvirai pasakyti „Agresijai – ne!“.
Be to, taip pagaliau įgyvendintumėme daug europines vertybes palaikančių tikslų. Augtų atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas. Tai kurtų ne tik sveikesnę aplinką, bet ir darbo vietas regionuose.
Todėl siūlau nebūti bestuburiais ir išjudinti visą ES koordinavimo mašiną. Nebijokime naftos embargo ir agresyvią mešką tramdančių priemonių, nes tas pavadėlis po kaklu didžiausiai demokratiškų valstybių bendrijai netinka ir pagarbos neužtarnauja.
Antanas Guoga yra Europos Parlamento narys, Liberalų sąjūdis
