Konstitucijoje yra straipsnis, kuris skelbia, kad mokslas ir tyrinėjimai yra laisvi. Ar tai reiškia, kad auditorijoje galima šnekėti ką nori? O gal geriau būtų skelbti, kad Lietuvos akademinė bendruomenė privalo pareikšti savo nuomonę mokslo ir studijų klausimais? Prieš 2009 m. reformą Lietuvos mokslininkų sąjungos vardu buvo pateiktas siūlymas įtraukti tokį straipsnį, tačiau jis taip ir liko pageidavimų koncerto lygmenyje, nors buvo išsiųstas visiems Seimo nariams. Atrodo, lyg visiems tiesiog nusibodo apie tą reformą kalbėti, tai taip paskubom ir priėmė.
Kitas man kaip politologui ir istorikui absurdiškai atrodantis LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad gerai besimokantiems studentams valstybiniuose universitetuose yra garantuojamas nemokamas mokslas. Turint omenyje mūsų šalies sąlygas, gyventojų ekonomines galias, tai yra absurdiška, kaip ir tai, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, kas yra gerai besimokantis studentas – kitaip sakant, pedagogikos klausimas tapo konstitucinės jurisprudencijos klausimu.
Reforma reiškia viena – dar labiau apkarpyti universitetų biudžetus
Vis dėlto įdomiausia, jog kad ir kiek reformų svarstėme iki šiol nebuvo suformuluotas universiteto apibrėžimas – politologine, administracine ir finansavimo prasme.
Danijoje 1 pamoka trunka 45 min., tačiau priskiriamas 2 val. krūvis – įskaičiuojant pasiruošimą jai. O pas mus įskaičiuoja tik pačią pamoką, o ruošiesi jai ar ne, tai jau tavo reikalas. Kaip galima tikėtis kokybės?
Pagal organizacinę finansinę struktūrą, arba santykį tarp mokslo, tyrimų ir studijų, daugelis Lietuvos universitetų kaip buvo, taip ir išlieka, sovietinio tipo aukštosiomis mokyklomis. Tuo tarpu dauguma Vakarų universitetų dar nuo XIX a., remdamiesi Prūsijoje pradėta reforma, pamatine ar pirmine universitetą struktūruojančia veikla pasirinko mokslo tyrimus. Universitetas yra mokslo tyrimų įstaiga, rengianti aukštos humanitarinės kultūros, atitinkamų sričių kvalifikuotus specialistus – o ne skirtus konkrečiai darbo vietai, kaip norėtų Lietuvos verslininkai ar tam tikri politikai.
Sovietinė mokslo ir studijų sistema buvo instituciškai dvinarė – mokslo tyrimai koncentravosi ne universitetuose, o Mokslo akademijos ir žinybiniuose institutuose. Tokia sovietinių laikų struktūra Lietuvoje išliko iki šiol – universitetuose 70 proc. finansų, etatų ir darbo laiko skiriama studijoms, ugdomajam procesui, ir tik 30 proc. lieka mokslui. Tuo tarpu daugumoje Vakarų universitetų mokslui skiriama mažiausiai 50 procentų – net Lenkijos universitetuose, nors ten taip pat yra mokslo akademija su savo institutais.
Tarkime, Harvardo universitetas mokslo tyrimams skiria 36 mlrd. JAV dolerių – taigi, tris ketvirtadalius viso biudžeto, kuris 2015–2016 mokslo metais siekė apie 46 milijardus. Studentų Harvarde yra apie 20 tūkstančių, tad panašiai kaip Vilniaus universitete, tačiau biudžeto didžioji dalis skirta tyrimams – studentai ruošiami per mokslą. Kalifornijos Berklio universitetas, kurį „U.S. News & World Report“ reitingavo geriausiu valstybiniu universitetu JAV, turi dvigubai daugiau studentų, apie 40 tūkst., tuo tarpu biudžetas dvigubai mažesnis – apie 22 milijardai. Pagal pasiekimus gamtos mokslų srityje, šis universitetas pirmauja pasaulyje ir lenkia visus privačius universitetus.
Buvo kalbų, kad Lietuvos aukštosios mokyklos galėtų pasivyti šiuos universitetus reitinguose. Toks lenktyniavimas – tai tarsi Eurolygoje „Žalgiris“ žaistų su keturiais žaidėjais aikštelėje, o REAL, „Barcelona“ ir kiti – su penkiais. Kai pas mus ruošiasi „reformuoti“, tai reiškia, kad ruošiasi taupyti pinigus, nors ir sako, kad neva dėl kokybės. Kai Gintaro Steponavičiaus valdomoje ministerijoje buvo pradėta reforma „dėl kokybės“, maždaug triskart padaugėjo abiturientų, išvažiuojančių iš Lietuvos.
Atlyginimai pas mus skaičiuojami priklausomai nuo studentų skaičiaus. Noriu priminti, kad tarpukario laikų Vytauto Didžiojo universitete tai buvo nesusieti dalykai – kaip ir Vilniaus universitete Rusijos imperijos laikais. Kitaip tariant, profesoriai ir adjunktai buvo mokslininkai, kurie pirmiausia tyrė kažką ir po to ruošė studentus tų tyrimų pagrindu. Tarpukario VDU bazinis atlyginimas profesoriams buvo mokamas net tuo atveju, jei jie nieko nedėstė, tačiau dirbo mokslinį darbą, o už paskaitas buvo mokami priedai.
Panašiai ir su mokytojo krūviu – pavyzdžiui, Danijoje 1 pamoka trunka 45 min., tačiau priskiriamas 2 val. krūvis – įskaičiuojant pasiruošimą jai. O pas mus įskaičiuoja tik pačią pamoką, o ruošiesi jai ar ne, tai jau tavo reikalas. Kaip galima tikėtis kokybės?
Nevadiname dalykų savais vardais
Didžiausia problema, kaip pastebėjo Nobelio premijos laureatas ir VDU garbės daktaras Česlovas Milošas – kad mes daiktų ir reiškinių nevadiname savais vardais. Sakome, kad nuo sovietmečio Lietuvoje padaugėjo universitetų – tačiau iš tiesų padaugėjo tik pavadinimų. Nuo SSRS žlugimo mūsų šalyje atsirado tik vienas naujas valstybinis universitetas – buvo atkurtas tarpukariu veikęs Vytauto Didžiojo universitetas. Visi kiti buvo pervadinti, prijungti arba pakeitė statusą.
Ir vėl grįžtame prie fakto, jog neturime tikslaus universiteto apibrėžimo. Tarkim, Lenkijoje 2011 m. vykdant reformą buvo išskirti konkretūs universitetų tipai: klasikinis, technikos, profilinis, politechnikos ir akademija.
Klasikiniais apibrėžti universitetai, turintys teisę teikti daktaro laipsnius bent dešimtyje mokslo sričių, iš kurių bent du turėtų būti iš humanitarinių ir socialinių mokslų, matematikos, negyvosios gamtos (angl. inanimate nature) ir technologijų arba gyvosios gamtos ir technologijų. Technikos universitetai turi teisę teikti daktaro laipsnius bent dešimtyje sričių, iš kurių bent 6 yra technikos mokslų. Profiliniai universitetai, kaip ir politechnikos, turi siūlyti doktorantūrą bent šešiose srityse, iš kurių 4 – pagal atitinkamą profilį (pavyzdžiui, sporto universitete – keturi sporto srities daktaro laipsniai). Na, o akademijos gali vykdyti doktorantūros studijas bent dviejose srityse.
Tuo tarpu Lietuvoje visi universitetai reitinguojami pagal vieną šabloną, vienodai, nesvarbu, ar vykdo doktorantūros studijas vienoje srityje, ar 20. Juokingi žaidimai – bet nuo savos kvailybės vaistų nėra.
Reforma didina ne visuomenės, o valdžios ir verslo įtaką
Kitas dalykas – sakoma, kad reformos siekis yra mažinti universitetų autonomiją ir didinti visuomenės įtaką. Iš tiesų, siekiama didinti visuomenėje turinčiųjų galią arba, paprasčiau tariant, stambaus verslo ir valdžios įtaką.
Sudarant universitetų tarybas 2009 metais, Lietuva nusižiūrėjo Danijos modelį, tačiau pritaikė jį atbulai – mūsų tarybose, kurios priima strateginius sprendimus, dalyvauja universiteto partneriai. Bet partneriai Lietuvoje yra paskiriami lyg pagal Munistų vedybų principą – ministrui nutarus. O kaip tas partneris su universitetu partneriauja? Ateina į posėdį, pasiklauso, išgeria vyno su rektoriumi ir išeina?
Priešingai nei pas mus, Danijos įstatymuose yra aiškus partnerio apibrėžimas: tai verslo ir kitokios visuomeninės organizacijos, kurios yra su universitetu pasirašiusios abipusiais įsipareigojimais pagrįstą sutartį. Tuo tarpu Lietuvoje universitetams tiesiog paskiriamas atstovas, kuris turi pageidavimų, tačiau niekuo tau neįsipareigoja – tai pageidavimų koncertas, ir tiek.
Lietuvos aukštasis mokslas vis dar krizėje, tačiau valdžia nesistengia jos įveikti. Įstatymuose turi būti įtvirtinta, ko konkrečiai reikia, kad būtų įgyvendinti Konstitucijoje įrašyti esminiai principai – bet pirma reikia nutarti, kokio švietimo Lietuvoje mes norime. Kol kas apie tai apskritai nėra svarstoma diskusijose apie mūsų šalies ateitį – na, teoriškai, matyt, galima gyventi ir visai be universitetų.
Antanas Kulakauskas yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
