Su kuo tenka pabendrauti iš abiejų barikadų pusių, padėtis lyg ir tokia – vienos barikadų pusės „pažangiečiai“ ir lenkų reikalo gynėjai lyg ir reikalauja pritarti, pabalsuoti, sutvarkyti jau daug metų tvyrančią netvarką, nors dėl šventos ramybės nutaria gal geriau ir patylėti (mat tuoj paskelbs tautos priešu), kita barikadų pusė „atžagareiviai“ nė kiek nepraradusi kovingumo ir aršumo, jau rikiuoja ir telkia gretas paskutiniam mūšiui ir nė akimirkos nė nežada pasiduoti, mat jaučia smarkų beraščių ir emigruojančių kalbos ir tėvynės mylėtojų minios besąlygišką palaikymą. Mokslo žinios, sveikas protas, žmogaus teisės ir paprasčiausias padorumas – visiems nusišvilpt.
Šia proga, sukaupęs visą man būdingą avantiūrizmo dvasią ir beblėstančio jaunatviško maksimalizmo likučius, pamėginsiu dar kartą priminti, kur gi ta qwx problema ir ko nenori girdėti nė viena kariaujanti pusė.
Tautiškumo korta šiuo atveju naudojame abiejose pusėse: lietuviai veda aiškias paraleles su cariniais spaudos draudimo laikais, kai iš tiesų buvo mėginimai pakeisti mūsų abėcėlę. Deja, niekas nieko su mūsų dabartine abėcėle iš tiesų nesiūlo daryti.
Lenkai, aišku, meta nutautėjimo kortą, jei praras savo autentiškus vardus. Bet juk iš tiesų jokių lenkų problemų nesprendžia tos trys raidės, nes jiems aktuali tik viena – w. Tiesa, po šiuo triukšmeliu galima ir apie likusias neformaliai pakalbėti, bet juk iš tiesų tam nėra jokio pagrindo. Kodėl.
Visa tai mitai ir apgavystės. Kaip yra iš tikrųjų? Pirmiausia – ką reiškia kalbėti apie tris raides qwx? Būtent šių raidžių lietuvių raidyne trūksta iki lotyniškos abėcėlės. Po teisybei, tai net jų netrūksta.
Vincas Kudirka „Statrašos ramščiuose“ (manoma, kad ir Jablonskis prie jų prisidėjo) aiškiai išvardija visą lietuvių kalbos abėcėlę. Prie jos pastaba – dėl svetimų žodžių ir tarmių dar vartojame f, h, ch, l perbrauktą, q, w, x. Ši pastaba, šis sakinys eina per visą 20 amžiaus Lietuvos rašto istoriją ir net įrašytas paskutinėje gramatikoje. Tiems laikams, pasielgta labai europietiškai – būtent taip iki šiol elgiasi visos Europos tautos (na gal išskyrus latvius) – išvardija savo abėcėlę, po to likusias lotyniškas raides svetimžodžiams užrašyti. Net kazachai, susigrąžindami savo raidyną, paminėjo jiems nebūtinas, bet svetimžodžiams užrašyti reikiamas raides. Pavyzdžiui, italų kalbos abėcėlėje nėra net penkių raidžių – J K W X Y. Bet jos vartojamos svetimžodžiams užrašyti. Tas pats vengrų, danų, čekų, prancūzų raidynuose.
Paradoksas – „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ būtent taip irgi parašyta. Yra lietuviškas raidynas, o greta jo raidės QWX, vartojamos svetimvardžiams užrašyti.
Su faktais (o ypač kai dar juos pripažįsta Valstybinė lietuvių kalbos komisija) kovoti labai sunku, todėl lietuvių demagogai metė naujausią kozirį – taip, galima svetimvardžius rašyti visomis lotyniškomis raidėmis, bet tik ne pasuose. Kodėl – logiškai niekas neaiškina, negalima ir tiek, tautiškumas neleidžia. Bet juk tai reiškia labai paprastą dalyką – visiems lietuviškiems tekstams taikomos vienokios rašybos taisyklės, o kai kuriems dokumentams, t.y. pasams, kitos taisyklės. Tokio absurdo niekur negirdėjau, na nebent japonų rašyboje, kur pagal mokslo cenzą išmokstamas skirtingas hieroglifų skaičius, todėl laikraščiai leidžiami skirtingais hieroglifais skirtingo išsilavinimo žmonėms. Kadangi pasuose siūloma rašybą paprastinti ir vartoti ne visą lotynišką raidyną, darau prielaidą, kad pasų skyriuose greičiausiai dirba menkesnio išsilavinimo tarnautojai.
Beje, niekaip net mintis nekyla manyti, kad lietuviški teismai kažkaip kėsinasi į lietuvybę, nors jau kelis kartus liepė dokumentuose įrašyti pavardes su tomis nelemtomis qwx. Nesigilinau į jų sprendimų motyvaciją, bet jau patys sprendimai patvirtina mano seniai teigiamą mintį, kad jokių teisinių kliūčių rašyti qwx lietuvių dokumentuose seniai nėra – ir istoriškai jos patvirtintos, ir gramatikose bei teisės dokumentuose surašytos, todėl belieka tvirtinti tik viena – kažkas sąmoningai ignoruoja jau esančius, veikiančius Lietuvos teisės aktus ir gramatikas (1993 metų AT nutarimas dėl pavardžių rašybos pasuose ir DLKG) ir net nereikia jokių papildomų nutarimų priiminėti, kad visas lotyniškas raidynas būtų vartojamas vardams užrašyti. Reikia tik priversti įstatymų laikytis pasų išrašytojus (ką ir daro dabar teismai).
Taigi, qwx ir tautiškumas – nieko bendra nei su lenkišku, nei su lietuviškumu tautiškumu neturi. Tiesa, šį bei tą bendro turi – kai kuriems ir lenkų, ir lietuvių politikieriams tai labai patogi politikavimo ir akių dūmimo priemonė. Todėl tiek metų ir tąsomasi, ir Seimas toliau greičiausiai tąsysis, kaip mano uošvienė sakydavo, kaip veln’s su negyva pimpe.
P.S. Siūlau qwx problemos sprendimą laikyti kompromisu, o raidžių karams palikime likusias lenkiškas raides – l perbrauktą, z su taškeliu, o su akūtu ir pan.
Šį pranešimą Antanas Smetona perskaitė konferencijoje „Tarpetninių įtampų prevencija ir valstybės formuojamos bei vykdomos tautybių politikos optimizavimas”.
