Taigi paskaičiuokime:
-
Žmogaus saugos bendroji programa;
-
Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programa;
-
Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa (socialinio ir emocinio ugdymo LIONS QUEST arba kita);
-
Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendroji programa;
-
Smurto ir patyčių prevencijos programa;
Dar yra Etninės kultūros bendroji programa, Nacionalinio saugumo ir krašto gynybos programa, Ugdymo karjerai programa ir t.t.. Taigi, jeigu aš, labai atsakingai reaguodama į visus visų buvusių ministrų įsakymus, ruošdamasi pamokoms integruosiu šitų nurodytų ir dar nenurodytų programų turinį, tai man lietuvių kalbai ir literatūrai laiko nelabai ir liks. Kaip ir kodėl mokykloje susidarė tokia, sakyčiau, paradoksali situacija? Toliau dėstysiu tik savo prielaidas ir įžvalgas, nes neturiu kitokio logiško paaiškinimo.
Bet papildomas darbo krūvis ir visa atsakomybė neturi būti užkrauta ant tų pačių mokytojų. Reikia ne imituoti sprendimus, o realiai ieškoti sprendimų.
Visų pirma, kai visuomenėje yra identifikuojama problema, jos sprendimo būdų ieškoma reguliuojant įstatyminę bazę ir mąstant apie prevenciją. O prevencija veiksmingiausia, kai jaunas žmogus dar tik formuojasi. Tai yra logiška ir nuoseklu. Bet kas atsitinka, kai nusprendžiama ieškoti išeičių iš susidariusios situacijos? Panašu, kad visos problemos sprendžiamos pagal schemą – ministerijoje sukuriama programa, parašomas ministro įsakymas ją vykdyti, organizuojami brangūs kursai visų dalykų mokytojams, tada pareikalaujama ataskaitų ir suformuluojamos išvados. ŠMSM pareikalauja savivaldybių švietimo skyrių, pastarieji parašo mokyklų administracijoms, šios kreipiasi į mokytojus, mokytojai vietoj to, kad ruoštųsi savo pamokoms, taisytų darbus, bendrautų su vaikais, turi raštu atsiskaityti, ką ir kaip integravo. Ir tada visa tai tokiu pat eiliškumu nukeliauja į ministeriją. Kaip sakoma, yra dokumentas, bus ir ataskaita. Ar tokios programos pasiteisina, ar jos racionalios ir paveikios, kaip jos dera su kitomis programomis, niekas neanalizuoja, netiria, į viešas diskusijas nesivelia. Apie kitokias darbo formas, alternatyvas išvis neužsimenama. O kam? Schema jau atidirbta, veikia praktiškai be trukdžių, dokumentai užpildomi tvarkingai (kartais net išradingai).
Jeigu kyla koks nors rezonansinis konfliktas, iškart randami ir kaltieji. Žinoma, tai mokytojai, kurie nesugebėjo, neįvykdė, neišugdė, neišmokė, neintegravo, nepastebėjo, ne... O kokiu laiku ta privalomai integruota veikla vyks, kokie specialistai bendraus, kokias veiksmingas priemones taikys, kaip bus sumokama žmonėms, kuriems atsiras papildomas darbo krūvis, kaip bus pamatuojamas programos paveikumas, kokio rezultato tikimasi, kaip/ar tos programos derės tarpusavyje ir su dalykinėmis programomis, jos tik dubliuos temas, jas papildys ar reikalaus atskiro laiko – apie visa tai nesvarstoma.
Ir dar atsiranda puiki niša brangiems mokymams. Čia jau atskira tema, bet galima įžvelgti labai įdomių paralelių tarp privalomoms programoms skirtų mokymų ir jų kainų. Kodėl mokyklose kartais nelieka lėšų kvalifikaciniams renginiams, skirtiems mokytojams dalykininkams? Nes yra privalomi daug kainuojantys mokymai tiems patiems mokytojams kaip lytiškumo ugdytojams, kaip prevencinių programų vykdytojams, kaip ekskursijų rengėjams, kaip visų įmanomų sričių specialistams... O kaip dalykininkams ir nelieka...
Siūlyčiau nebeleisti pinigų imitaciniams veiksmams, nekurti dokumentų vien tam, kad paskui būtų pateiktos ataskaitos visuomenei.
Kiek bekainuotų lytiškumo ugdymo kursai – 125 eurus (čia realiai siūloma kaina), 225 eurus ar 500 eurų, aš nesugebėsiu kalbėti apie tam tikras problemas su, pavyzdžiui, berniukais paaugliais, nes nežinau, nemoku ir turbūt negalėsiu, ir nesvarbu, kiek ir kokių kursų būsiu išklausiusi, nes yra temų, kurias reikia aptarti su profesionalais, kitaip daugiau bėdos nei naudos. O kai realiai ieškojau specialisto, galinčio su paaugliais aptarti brendimo klausimus, Klaipėdoje rasti buvo beveik neįmanoma. Štai ir visa programa ne dokumentuose.
Apmaudu turbūt tai, kad visoms toks programoms kurti, mokymams yra išleidžiamos tikrai nemažos sumos, tačiau vienkartinės akcijos „Savaitė be patyčių“, „šventė be vyno ir cigarečių“ ar „kelionė be traškučių ir energetinių gėrimų“ nėra tikrosios poveikio priemonės. Galima į temas įrašyti, kaip kalbėdami apie V.Krėvės „Skirgailą“ ar J.Kunčino „Tūlą“ mes integruosime temas apie alkoholio vartojimo žalą ar lytiškumo ugdymą, K.Donelaičio „Metai“ bus nagrinėjami sveikos gyvensenos aspektu, I.Šeiniaus „Kuprelį“ ar M.de Cervantes „Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos” aptarsime ir kaip patyčių prevencijai skirtus kūrinius, remdamiesi bibliniu pasakojimu apie Nojų išdėstysime saugaus elgesio prie vandens arba elgesio prasidėjus gamtos stichijoms instrukcijas, o mokydamiesi pusdalyvių ir padalyvių vartojimo kursime sakinius apie savivertę ir pasitikėjimą savimi, bet tai nebus nei integracija, nei realus problemų spendimų būdas. O kaip vieną ar kitą programą turėtų integruoti matematikos ar muzikos mokytojas, jau ir man sunku sufantazuoti...
Mokytojai apie daug ką kalba su vaikais per pamokas, klasės valandas, pertraukas, kelionėse, neformalaus ugdymo užsiėmimuose ir t.t. Bet tai ne sistema, tai tiesiog kasdienybė ir nenutrūkstantis procesas. Tačiau jeigu yra aiški identifikuota problema, žinoma, to neužtenka, reikia papildomų veiksmų. Bet papildomas darbo krūvis ir visa atsakomybė neturi būti užkrauta ant tų pačių mokytojų. Reikia ne imituoti sprendimus, o realiai ieškoti sprendimų.
Kokia išeitis? Siūlyčiau nebeleisti pinigų imitaciniams veiksmams, nekurti dokumentų vien tam, kad paskui būtų pateiktos ataskaitos visuomenei. Jeigu yra problema, reikia ją spręsti– tai susiję visų pirma su profesionalais specialistais (ne kažko/kažkaip apmokytais dalykininkais), su papildomomis lėšomis už jų darbus, su numatomu laiku, kada tai bus daroma, su tyrimais, kaip ir per kokį laikotarpį viena ar kita darbo forma (ne)turėjo poveikį. Ir reikėtų pagaliau išdrįsti viešai pripažinti neveiksnius dokumentus, padarytas klaidas, neteisingus sprendimus. Nes jeigu tik imituosime pokyčius ir problemų sprendimus, tai greitai apie XXI amžiaus dangoraižius deklaruosime žiūrėdami į griuvėsius.
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos narė, mokytoja.
