Diskutuoja patys mokytojai, mokyklų vadovai, tikrieji ar tariamieji švietimo ekspertai, politikai. Visi turi tvirtą nuomonę, kaip bus.
Vieni tvirtina, kad bus geriau, kiti įnirtingai įrodinėja būsiant dar blogiau. Nors pats esu labiau pirmųjų pusėje, visgi bandau į mokytojų darbo sąlygų ir atlyginimų nustatymo problemą (o etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimas ir yra mokytojų atlyginimų mokėjimo reforma, keisianti jų darbo organizavimo tvarką!) pažvelgti plačiau.
Mokytojų dabartinė situacija netenkina
Visų pirma, ar reikalingi pokyčiai šioje srityje? Kas bent kiek susipažinęs su mokytojų gyvenimo kasdienybe, pritars – blogesnės situacijos būti nebegali. Kai mokytojų atlyginimas tiesiogiai priklauso ne nuo to, kokius darbus jis realiai dirba mokykloje, o tik nuo turimų pamokų skaičiaus, jiems tikėtis didesnio atlyginimo praktiškai nėra šansų.
Keičiantis pamokų skaičiui, kis tik jo atliekamų darbų pobūdis ir jų kiekis, tačiau atlyginimas bus tas pats. Tai suteiks mokytojui daugiau socialinio saugumo, kas savo ruožtu didins profesijos patrauklumą.
Mokinių skaičius kasmet mažėja, todėl mažėja ir pamokų skaičius. Dėl to mažta ir mokytojų atlyginimai. Ir kai šie nepatenkinti ima niurzgėti, bet kokio plauko švietimo valdininkas ar politikas atšauna: „Mes nieko padaryti negalime, nes mokinių daugiau neprigimdysime“. Ir jie yra teisūs – jie vaikų neprigimdys.
Tačiau mokytojus smaugia ir kita bėda – mokyklų vadovai, skatinami įstatymdavių, Švietimo ir mokslo ministerijos, savivaldybių ir savo iniciatyva apkrovė mokytojus daugybe darbų ir popierių pildymu, atsiskaitant už šiuos darbus. Ir problema yra ne tiek darbų kiekis, o tai, kad didžioji dalis jų yra neapmokami. Taip pat, kyla didžiulės abejonės dėl ženklios dalies darbų priskyrimo mokytojui tiek teisės aktų, tiek sveiko proto požiūriu.
Taigi turime nepavydėtiną situaciją, iš kurios išeities niekas negali rasti (prisiminkime mažėjantį vaikų skaičių). Etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimas iš esmės ir yra skirtas spręsti šias problemas.
Tiesa, projekto priešininkai siūlo jų akimis daug paprastesnę išeitį – tiesiog padidinti mokytojų vedamos pamokos įkainį, taip didinant jų atlygius, ir sumažinti mokinių skaičių klasėje, taip pagausinant pamokų skaičių. Visgi šis sumanymas turi daug silpnų vietų. 2009 m. buvo ženkliai padidinti pamokų įkainiai ir tąkart, metams kitiems, mokytojai galėjo pasijusti geriau apmokamais darbuotojais. Deja, mokinių mažėjimas ir su tuo susijęs pamokų trūkumas, greit nustūmė mokytojus į prastai uždirbančių gretas.
Mokinių skaičiaus klasėje mažinimas irgi nėra panacėja. Visų pirma, jis pagerintų situaciją tik dalyje didžiųjų miestų mokyklų, kurių klasėse mokosi maksimalus (o kartais ir didesnis) leistinas mokinių skaičius. Likusiose tiek miestų, tiek kaimų mokyklose niekas nesikeistų, nes jų klasėse ir dabar mokosi mažiau mokinių, nei tai leidžia teisės aktai.
Naujasis darbo apmokėjimo modelis leis mokytojams pajusti darbo prasmę
Tuo tarpu etatinis mokytojų darbo apmokėjimas ir su tuo susiję pokyčiai organizuojant jų darbą, gali iš esmės pradėti spręsti aukščiau išvardintas problemas.
Visų pirma, mokytojų atlyginimai nebus tiesiogiai priklausomi nuo besikeičiančio pamokų skaičiaus. Mokytojo etate gali būti nuo 12 iki 24 savaitinių arba 504 iki 1008 metinių pamokų ir bet kuriuo atveju jo atlygis nesikeis.
Keičiantis pamokų skaičiui, kis tik jo atliekamų darbų pobūdis ir jų kiekis, tačiau atlyginimas bus tas pats. Tai suteiks mokytojui daugiau socialinio saugumo, kas savo ruožtu didins profesijos patrauklumą. Didelė galimo pamokų kiekio amplitudė leis lanksčiau formuoti pilnus etatus mažesnių mokyklų mokytojams, mokytojams, kurių dėstomam dalykui yra skirta mažiau pamokų ar mokytojui, kuris savo profesinį potencialą geriau galės realizuoti ne tik vesdamas pamokas.
Keičiasi ir požiūris į etate esančias pamokas. Jomis vadinamos ne tik mokomajam dalykui skirtos pamokos, bet ir neformaliojo ugdymo valandos, taip laikas skirtas mokinių konsultacijoms ir pagalba ruošiant brandos darbą. Tokių pamokų etate turėtų būti ne mažiau kaip 15 procentų. Ir tik tada bus sukurtos realios prielaidos individualizuoti ugdymą, atsižvelgiant į kiekvieno mokinio poreikius.
Mokytojo etate neužmirštas ir laikas, skirtas pasiruošti pamokoms. Jei dabar, esant palankiausioms sąlygoms, mokytojui pasiruošti pamokoms (įskaitant ir rašto darbų tikrinimą) skiriama 30 procentų laiko, skaičiuojant nuo jo vedamų pamokų, tai įvedus etatinį apmokėjimą, toks procentas bus minimalus. Tiems mokytojams, kuriems reikia daugiau laiko skirti pasiruošimui, bus numatyta iki 50 procentų.
Kartu reikia pabrėžti, kad jokių naujų ar papildomų funkcijų besiruošiantiems pamokoms mokytojams nėra numatyta. Į pasiruošimą pamokoms įtrauktas mokytojo kvalifikacijos kėlimas, tai įvairi neinstitucinė veikla, kurią ir šiandien mokytojai vykdo, norėdami pasiruošę ateiti į klasę.
Dideli lūkesčiai siejami su trečiąja mokytojo veiklos dalimi – darbu mokyklos bendruomenėje, bendradarbiaujant su kolegomis, mokinių tėvais ir mokyklos partneriais. Šie lūkesčiai siejami ne tiek su tuo, kad mokytojams bus įvardinti darbai, kuriuos jis turi atlikti ir pasvertas tų darbų mastas, neperžengiant 36 valandų trukmės darbo savaitės ribos.
Didžiausias lūkestis, kad galų gale prasidės diskusija, ar visi iš mokytojo reikalaujami ir dabar dirbami darbai yra susiję su ugdymu ir apskritai dirbtini mokykloje. Diskusija neišvengiamai kils, nes už tuos darbus valstybė turės mokėti pinigus. O pinigų už nereikalingas veiklas niekas neskubės mokėti.
Tikėdamas mokyklų vadovų ir mokytojų sveiku protu, esu optimistas – per kelis metus būsime išgryninę tuos darbus, kurie yra prasmingi ir atsisakę tų, kurie nebūtini. Ir tik tada mokytojai bus visiškai motyvuoti, nes žinos dirbantys tik reikalingus darbus.
Naujovės priešininkai gąsdina mokytojus
Tačiau net didžiausias optimistas negali nematyti pagrindinio etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimo pavojaus. Deja, apie jį kalbama labai mažai ir praktiškai nieko nedaroma jo išvengti.
Tai nekompetentingi mokyklų vadovai, kurie neskuba gilintis į tai, kaip keisis jų santykiai su mokytojais, ypač vertinant kiekvieno iš jų galimybes duoti didžiausią naudą mokyklai.
Įvedus naują mokytojų darbo apmokėjimo modelį mokyklos vadovas neįgaus daugiau galių (šį prasimanymą nuolat skleidžia naujovės priešininkai), jam kris didesnė atsakomybė racionaliai, derinant mokyklos ir kiekvieno mokytojo interesus paskirstyti etatus mokytojams, sutarti dėl jo darbo struktūros, t.y. kontaktinių ir nekontaktinių valandų santykio ir patvirtinti kiekvieno mokytojo pareigybės aprašymą.
Tai padaryti sklandžiai, nesukeliant įtampos darbuotojų kolektyvuose reikalinga ne tik nuodugniai susipažinti su visais reikalingais teisės aktais, bet ir šiuolaikinių vadybos įgūdžių. Tiek vieno, tiek kito nemažai daliai šiandieninių mokyklų vadovų trūksta.
Taip teigti leidžia vieši mokyklų vadovų pasisakymai, atgarsiai iš savivaldybėse vykstančių viešųjų konsultacijų. Į geriausios Lietuvoje titulą pretenduojančios tapti mokyklos – Vilniaus licėjaus – direktorius S.Jurkevičius dėsto: „Vienintelė etatinio apmokėjimo įvedimo mokyklose prasmė būtų siekis užtikrinti mokytojo buvimą darbe, vienareikšmiškai reikalaujant, kad 36 savaitinės valandos būtų atidirbamos mokykloje“.
Apmaudžiausia klausyti direktorių virkavimų, kad „ministerija neparuošė aiškių nurodymų, kaip skirstyti valandas ir darbus etate“. Ir taip kalba mokyklų, kurioms politikai planuoja sutekti vis didesnį savarankiškumą, vadovai!
Tokių „atidirbimo“ entuziastų direktorių tarpe yra ne vienas, nes jiems sunkiai suvokiama, kad mokytojas ir nekontroliuojamas iš viršaus sugeba tinkamai pasiruošti pamokoms ar atlikti kitus darbus, kurie nereikalauja buvimo įprastoje darbo vietoje.
Kaip kitą naujos darbo apmokėjimo tvarkos minusą minėtas direktorius mato tai, kad „šis eksperimentas įstums mokyklų administracijas ir mokytojus į nuolatinį bei smulkmenišką įvairių trumpalaikių darbelių skaičiavimą. Visa tai įgaus groteskišką vaizdą, kai šiuos darbus reikės surašyti į darbo sutartis ir sudėlioti pareigybių aprašuose.“
Galima suprasti šią jo baimę, nes iki šiol mokyklos vadovai nesismulkindami, plačiu mostu mokytojų pareigybės aprašymuose surašydavo kelias dešimtis vykdytinų funkcijų, net nesukdami galvos nei dėl mokytojo galimybės jas vykdyti, nei dėl apmokėjimo už jų vykdymą. Dalis direktorių būsimą naują mokytojų darbo apmokėjimo tvarką įsivaizduoja kaip tikrą pasaulio pabaigą.
„Prieš rugsėjo 1–ąją visiems mokytojams bus įteikti įspėjimai apie būsimą atleidimą, o rugsėjo 1–ąją su dalimi jų bus pasirašytos naujos darbo sutartys“, – porina vienoje vidurio Lietuvos savivaldybėje veikiančios progimnazijos galva.
Iš mokyklų lyderių (ar „lyderių“?) burnų virsta ir kitos etatinio apmokėjimo pabaisos, grindžiamos vien tik kalbėtojų nesusigaudymu situacijoje ar tiesiog noru pagąsdinti – būsimas masinis mokytojų atleidimas, draudimai dirbti daugiau nei vienu etatu, draudimai dirbti keliose darbovietėse, mažėjantys atlyginimai daugumai mokytojų ir kt.
Tai tik dalis blogybių, kurios, priešiškai nusiteikusių naujovei akimis, dar labiau pablogins mokytojų gyvenimą. Apmaudžiausia klausyti direktorių virkavimų, kad „ministerija neparuošė aiškių nurodymų, kaip skirstyti valandas ir darbus etate“. Ir taip kalba mokyklų, kurioms politikai planuoja sutekti vis didesnį savarankiškumą, vadovai! Juk visuose etatinio mokytojų darbo apmokėjimo dokumentuose raudona linija brėžiamas principas, jog dėl visų dalykų privaloma susitarti su mokytoju ar jam atstovaujančia profesine sąjunga (darbo taryba).
Mokytojai ir taip gyvena per gerai
O visus argumentus, nukreiptus prieš mokytojų darbo sąlygas gerinančių reformų siūlymus, apibendrina jau minėto S.Jurkevičiaus mintis: „Mokytojai, skirtingai nei kiti darbuotojai, turi vieną papildomą mėnesį atostogų, kurio prasmės greičiausiai niekas nesugebėtų argumentuotai paaiškinti. Taip pat dar vienas papildomas mėnuo susidaro įskaičiavus mokinių atostogas ir net turint 26 kontaktines valandas, mokytojas dirba nepilną darbo dieną, o dalis mokytojų turėdami tiek valandų turi ir vieną nedarbo dieną per savaitę“.
O esant tokiai „ydingai“ situacijai, pasak direktoriaus, net negalima siūlyti bent kiek reglamentuoti mokytojo veiklos, paliekant dabartinį chaosą. Net nesitiki, kad ši mintis gimė pedagogo galvoje, tačiau ji akivaizdžiai signalizuoja – norinčių dar labiau prispausti mokytojus, nesirūpinant jų darbo sąlygomis, yra daug. Ir išgirdęs šį grėsmingą signalą bei suvokdamas, jog nieko nedarymas vis gilina krizę švietime, sau ir kitiems kolegoms mokytojams, perfrazuojant liaudies patarlę, palinkėti: „Nebijokime nedraugų piešiamo velnio, nes jis visai neegzistuoja“.
Audrius Jurgelevičius yra istorijos mokytojas, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas
