Tapsime kitiems įdomūs tik tuomet, jeigu parodysime jiems savo savitumą, sukauptas kultūrines vertybes. Barokas? Gražu. Bet jis pabrėžia tik tai, kad esame europiečiai (iš kitų čia skiriamės tik detalėmis). Manyčiau, kiekvienas turistas, vykstantis į svetimą kraštą, tikisi pamatyti ką nors originalaus, šiuo atveju, kad Vilnius reprezentuoja Lietuvos kultūrą visa jos įvairove. Vieni dalykai reprezentuoja šalį vizualiai, kiti skverbiasi į dvasios gelmes.
Jei svečias pamato kokio asmens paminklą, suklūsta: kas Jis, koks jo santykis su tuo kraštu, miestu? Lietuviai ilgus amžius rungėsi dėl savo savasties išsaugojimo – turi ryškių savo kultūros darbininkų.
Abraomas Kulvietis 1539 metais Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniojo tipo mokyklą, pradėjo versti į lietuvių kalbą psalmes, kurias Martynas Mažvydas sudėjo į pirmąją lietuvišką knygą. Su Vilniumi susiję ryškiausi lietuvių kultūros veikėjai Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Konstantinas Sirvydas, Žygimantas Liauksminas, Simonas Daukantas, Povilas Višinskis, Konstantinas Čiurlionis.
Jie garsino Lietuvos vardą ir už mūsų valstybės sienų. Be jų vargu ar lietuvis gali įsivaizduoti šiandieninę Lietuvą. Kaip įamžiname jų atminimą? Pagaliau neturime net normalaus paminklo Jonui Basanavičiui. Užtat rūpi įkurdinti Vilniuje kokio nors Niujorko muziejaus filialą. Jeigu norime, kad mus vertintų kiti, turime gerbti bent patys save.
Mes imame, kas blogiausio pasaulyje. Pradėjome kurti skulptūras iš mėsos, o kai kurios menotyrininkės šaukte šaukia: „Žiūrėkite, kaip pasikeitė meno objektas: anksčiau menas buvo vertinamas, kiek jis sukeldavo pasigrožėjimo, dabar menas turi kelti pasibjaurėjimą, šokiruoti.“ Jeigu taip, ar ne vertingiausias meno kūrinys – pilna musių ir žiurkių šiukšlyno atraiža?
Deja, man toks „menas“ nesuvokiamas. Negaliu laikyti menu krūvos prie Neries išdygusių vamzdžių, kurie turėtų simbolizuoti atgimstantį Vilnių. Ar patys tokių šedevrų kūrėjai tiki jų ilgaamžiškumu? Bet užtat pinigų už juos galima susižerti. Argumentas: ir kitose šalyse esama panašių kūrėjų... Lygiuokimės!.. Pasirinkimas yra...
Japonai, kinai mėgsta šventinius fejerverkus. Jų tokios tradicijos. O mūsų? Gal sostiniaudami surengsime dar ne vieną fejerverką. Kokia STT pajėgs nustatyti, kiek pinigų paleista į orą, o kiek – į rengėjų kišenes? Gal aš neteisus – per likusį laiką VEKS parodys stebuklus? Pasiruošęs iš anksto atsiprašyti.
Šiandien dalis mūsų piliečių, vadinančių save elitu, taip ir trokšta būti kuo nors kitu negu yra - visais parametrais prilygti kitiems. Man jų mąstysena primena Lietuvos bajorų, kurie iš 1791-ųjų gegužės 3 dienos Konstitucijos išbraukė žodį „Lietuva“ ir visą valstybę pavadino Lenkija. Jeigu lenkai tą dieną švenčia, kodėl mums nešvęsti?
Tautos gyvastis slypi jos kultūroje. Politinė nepriklausomybė prarandama ir atgaunama. Nė viena tauta, praradusi savo kultūrą, neatgijo. „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ būtų patogi proga pasauliui priminti apie save. Švaistome milijonus savireklamai. Reklamos specialistams svarbu, kad būtų ką reklamuoti.
Japonijos, Kinijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Suomijos ir kitų šalių ambasados Vilniuje elgiasi taip, kaip tarpukario Lietuvos ambasados, kurios rūpinosi, kad lietuvių kultūra taptų žinoma jų reziduojamose šalyse. Tada tai buvo mūsų užsienio politikos dalis. Dabar to nėra.
Tiesa, yra vienas kitas Lietuvos diplomatas, kuris dar jaučiasi lietuvis, šį tą nuveikia. Bet tai ne ministerijos politikos dalis, o individuali iniciatyva. Ar jūs girdėjote, kad mūsų Užsienio reikalų ministerija organizuotų geriausių lietuvių autorių vertimą į užsienio kalbas, propaguotų juos? O Lietuvoje yra puikių knygų. Nepasirūpinta, kad bent Vilniui esant Europos kultūros sostine atvykę svečiai galėtų nusipirkti lietuvių autorių (turiu omenyje ir praeities) kūrinių.
Kultūrą reprezentuoja ryškios asmenybės. Vieno kito autoriaus knyga atskirų leidėjų iniciatyva išversta. Turime neblogą Lietuvos istoriją anglų kalba. Bet tai lašas jūroje. Kiekvienas literatūrologas pasakytų, kad turime ką versti. Svečiui nepakanka vien lankstukų apie Vilnių.
Galbūt esu neteisus, bet mano turima informacija verčia manyti, jog paskelbti Vilnių Europos kultūros sostine buvo sumanyta tam, kad grupė draugų galėtų ne tiek uždirbti, kiek išplauti pinigų. Kad ir kiek kritikuotume Tūkstantmečio minėjimo komisiją, ji vis dėlto šį bei tą nuveikė, o garsųjį VEKS lydėjo skandalas po skandalo. Tai - tikrasis zuokinės kultūros politikos šedevras.
Tarpukario Lietuva nebuvo turtingesnė. Lenkijos diplomatinė tarnyba siekė išbraukti iš pasaulio žemėlapio Lietuvos vardą, įrodinėjo, esą tokia Lietuva neegzistuoja (ji – Rusijos ir Vokietijos intrigų darinys). Mes šiandien pasaulinėje arenoje neturime tokio oponento. Lietuva nėra Europos kultūros užkampis. Mūsų bėda, kad neturime kultūrinės politikos. Jeigu įsteigiama atitinkama institucija, gerai ją panaršęs užtiksi kokio nors veikėjo dukrą, sūnų, žentą ar draugą, ypač jei ta tarnystė gerai mokama.
