Šioje pilietinėje akcijoje kalbėsime ne destrukcijos, pykčio ir keršto žodžiais. Tai pilietinės pozicijos pareiškimo, vilties ir kūrimo akcija. Tai iniciatyvos tinkamai įvertinti nehumaniškus žmogaus poelgius palaikymo akcija. Akcija už mūsų keturkojus draugus. Akcija už tai, kad patys taptume žmoniškesni, kad pasikeistume. Akcija už žmones.
Vos paskelbus apie akciją, pasigirdo priekaištų, kad bandoma nukreipti dėmesį nuo pedofilijos skandalo, mažinamų pensijų ar kitų visuomenės skaudulių. Ar įsipjovę pirštą jo netvarstome tik dėl to, kad tuo metu dar skauda galvą ir mes, išgėrę vaistų, iš pradžių laukiame, kol ji liausis skaudėjusi, o tuo metu ramiai žiūrime, kaip laša kraujas iš žaizdos? Tiek pedofilija, tiek skurdas, tiek nežmoniškas elgesys su mūsų mažesniaisiais broliais yra skauduliai, kuriuos reikia gydyti vienu metu. Krizė siaučia ne tik šalyje. Ji – ir mūsų širdyse. Ir ketvirtadienį visi kartu bandysime parodyti, kad mums skauda ir tai.
Tad pritardami bausmėms už gyvūnų kankinimą sugriežtinimą, pasisakome ir apskritai prieš smurtą visuomenėje, už mūsų pačių saugumą, už žmogiškųjų vertybių puoselėjimą.Pipiro istorija nuskambėjo per pasaulį, sukeldama milžinišką pasibaisėjimo ir pykčio Lietuvos gyventojų atžvilgiu bangą. Pasaulio akyse tapome kraugeriškų gyvūnų kankintojų tauta, o šalis – tik vieta, „tinkama branduolinių sprogdinimų bandymams“. Pakanka perskaityti vos kelis iš dešimčių ar šimtų tūkstančių įvairiose užsienio interneto svetainėse ar forumuose paskelbtų komentarų, kad pasijustum nejaukiai ir nenorėtum užsieniečiui prisipažinti esąs lietuvis.
Ketiname paviešinti pasauliui informaciją apie šią pilietinę akciją, išplatinti jos nuotraukas ir vaizdo medžiagą. Parodykime pasauliui, kad ši šiurpi istorija sukrėtė ir mus, kad Lietuva taip pat sudrebėjo ir pasibaisėjo, parodykime, kad nesame beniukų tauta, kad mums taip pat skauda.
Kai kas tvirtina, kad nereikia sureikšminti vieno šuns likimo. Tai ne vieno šuns istorija. Tokių istorijų Lietuvoje tūkstančiai, tik, deja, jų niekas nefilmuoja ir vaizdo įrašų neplatina internete. Ši istorija, kai šuns žudikai nevengė įamžinti savo sadistiško poelgio ir juo pasipuikuoti, rodo, kad kai kas net neįsivaizduoja, jog žiaurus elgesys su gyvūnais yra nusikaltimas, už kurį baudžiama. Arba bent jau ne toks ir baisus nusikaltimas – kaip nusišlapinimas už „kultūrnamio“ kampo. Pagaus – susimokėsi baudą, ir viskas.
Lietuvos žmonių reakcija į šį žiaurų nusikaltimą parodė, kad daugeliui mūsų ne vis tiek. Tai suteikia viltį, kad galime pasikeisti. Palaikome Seimo narių iniciatyvą griežtinti bausmes už gyvūnų kankinimą. Ir ne vien dėl to, kad lygiuotumėmės į civilizuotas šalis savo teisės aktais. Ši Baudžiamojo kodekso pataisa gali sukelti lūžį Lietuvos gyventojų sąmonėje. Net ir tie, kurie neketina keistis širdyje, žinos, kad jų kruvinas elgesys nėra tik „nekaltas pokštas“, kuriuo galima be baimės pasigirti.
Skeptikams, kurie piktinasi tuo, kad siūloma bausmė už žiaurų gyvūno kankinimą ar nužudymą nuvertina žmogaus gyvybę, Baudžiamajame kodekse įkainotą tik keleriais metais daugiau, norime priminti, kad nuo smurto prieš gyvūnus iki smurto prieš žmones – vienas žingsnis. Vieną dieną toks smurtautojas pakels ranką prieš negalintį apsiginti keturkojį, kitą dieną – prieš tokį patį bejėgį vaiką, moterį ar senelį. Smurtas ir sadistiškas pasitenkinimas savo „viršenybe“ prieš silpnesnįjį skatina smurtauti ir toliau. Ir vis žiauriau. Tad pritardami bausmėms už gyvūnų kankinimą sugriežtinimą, pasisakome ir apskritai prieš smurtą visuomenėje, už mūsų pačių saugumą, už žmogiškųjų vertybių puoselėjimą. Mes mėginame laikyti sunkų Pipiro egzaminą. Tikėkimės, kad pasiseks.
Dėl to ir kviečiame visus ketvirtadienį rinktis prie Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos. Drįstame tikėti, kad ir šuns balsas vieną kartą į dangų nueina, todėl laukiame jūsų su savo augintiniais. Jeigu ateisite su savo keturkojais draugais, prašome laikytis nustatytų taisyklių: šuneliai turi būti su pavadėliais ir antsnukiais, atsineškite maišelius, kad susirinktumėte tai, ką jie gali palikti, – nesuteikime priešiškai nusiteikusiems skeptikams preteksto vėliau priekaištauti, kad šunims vieta yra kaime, geležine grandine prirakintiems prie būdos, o ne miesto centre. Parodykime pavyzdį, kokią vietą mūsų gyvenime ir širdyse gali užimti mūsų mažieji draugai. Parodykime, kad esame žmonės.
