Ramaus kalbėjimo metas baigėsi, nes net Lietuvos švietimo sistemos, kurioje turėtų dominuoti racionalumas, sveikas protas ir pedagoginė etika, galvos norą tartis, o ne eiti į gatves, supranta kaip silpnumo ženklą.
Bet kokius siūlomus sprendimus atmeta keliais nuvalkiotais argumentais – mažėja vaikų ir nėra finansinių galimybių. O tuo tarpu Lietuvos švietimo sistema pūna. Pūna nuo galvos, pūna ir nuo uodegos. Ir didžiausias puvinys yra melas, kartais vadinamas statistika.
Sakote mums, mokytojams, nemeluojama??? Meluojama dėl mūsų atlyginimų. Sausa statistika teigia, kad vidutinis mokytojo atlyginimas yra net šiek tiek didesnis už šalies atlyginimų vidurkį. Bet tai yra melas tiems mokytojams, kurie turėdami po 10 – 12 pamokų, gauna mažiau nei šalyje nustatytas minimumas.
Tai melas mokytojams, kuriems šių metų rugsėjo 1 d. vėl sumažėjo pamokų krūvis ir, kartu, atlyginimas. Taip mėgstantiems statistiką politikams priminsiu nuvalkiotą anekdotą: „Jei Petras iš Balbieriškio turi dvi meilužes, o švietimo ir mokslo ministrė nė vieno, tai vidutiniškai statistiškai jie turi po vieną meilužį ir verti dorosios visuomenės dalies pasmerkimo“.
Sakote mums, mokytojams, nemeluojama??? Meluojama dėl mūsų atlyginimų.
Nelabai, gerbiamieji valdžios žmonės, jums tinka tokia statistika? Meluojama ir veidmainiaujama dėl mokinių skaičiaus klasėse ir mokytojų bei mokinių santykio, kuris, anot statistikos, yra vienas prasčiausių Europoje ar net pasaulyje.
Ar tai nėra melas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų mokyklose su 30 mokinių klasėse dirbantiems mokytojams? Ar tai nėra chamiška veidmainystė iš tų pusės, kurie iš tokiose klasėse dirbančių mokytojų besąlygiškai reikalauja ugdymo proceso individualizavimo bei diferencijavimo?
Meluojama dėl vis gerinamų mokytojų darbo sąlygų. Renovuoti mokyklų pastatai, plastikiniai langai, vienas ar keli nauji kompiuteriai ar išmaniosios lentos nėra mokytojų darbo sąlygų gerinimas. Jos pagerės, kai mokytojams nereikės drebėti dėl kasmetinio pamokų krūvio, nereikės susigūžus vykdyti net ir menkiausio švietimo valdininkėlio norų įrodyti savo darbo kokybę ar atitiktį turimai kvalifikacinei kategorijai.
Mokytojų darbo sąlygos pagerės, kai jis nejaus psichologinio ar net fizinio smurto pavojaus iš mokinių ir jų tėvų, mokyklų administracijų.
Meluojama, kad švietimas yra prioritetas Lietuvoje ir tai jau tapo juoduoju humoru. Net buvęs kadencijos švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, nevyniodamas žodžių į vatą, skaičiais įrodė, kad švietimo prioritetas tėra tik melaginga deklaracija.
Prioritetas yra kariuomenė, kuriai didinamas finansavimas trečdaliu, prioritetas yra Seimo narių socialinės garantijos, nes 2016 m. biudžete granitu „įkaltos“ lėšos jų išeitinėms kompensacijoms, pasibaigus kadencijai. O švietimui finansavimą planuojama padidinti 1,5 procento. Ir tai aš vadinu melavimu dėl šios srities prioriteto.
Meluojama dėl to, kad švietime nuolat trūksta pinigų. Net ir mūsų premjeras žino, kad begėdiškai išpūstos mokyklų administravimo lėšos, kurių apriboti niekas artimiausiu laiku net negalvoja. Dar daugiau, lengva ranka rasta papildomų pinigų pridėti prie ir taip solidžių mokyklų direktorių atlyginimų, kurie galėjo „nuskursti“ netekę prievolės vesti pamokas.
Kol kas neužtvenkiamai pinigų upės teka niekieno nekontroliuojamiems vadovėlių leidėjams, Švietimo ir mokslo ministerijos pristeigtiems aprūpinimų, ugdymų, plėtojimų, vertinimų ir panašiems centrams, kurių egzistavimą mokyklos ir mokytojai pajunta tik tada, kai reikalaujama užpildyti klausimynus, anketas ar kitą kalną niekam, nebent statistikai, reikalingų popierių.
Vartant Europos Sąjungos struktūrinių fondų „minkštųjų lėšų“ prioritetų sąrašą, akį ir širdį glosto sritys, kur bus paskandinti milijonai eurų – „plėtojimas“, „plėtra“, „tobulinimas“, „diegimas“, „gerinimas“ ir panašiai.
Atminkite, kolegos, tai milijonų verti žodžiai. Meluojama dėl Vyriausybės programos švietimo dalies vykdymo. Suprantu su triukšmu atstatydinto ministro D.Pavalkio nuostabą, kai jis buvo apkaltintas nevykdęs to, ko niekas ir nesiruošia nuosekliai vykdyti.
Stebina šiandieninės ministrės Audronės Pitrėnienės drąsa žadėti vykdyti tai, ko vykdyti nesinori ar neišeina. Mokyklose jau kuriami anekdotai apie šių mokslo metų „naujoves“ – atsiradusią galimybę, kuri niekada ir nebuvo išnykusi – mokėti mokytojams už pavadavimus ar fix idėja apie judriąsias pertraukas.
Dabar belieka visų ir kiekvieno paklausti: ar mus tenkina tai, ką su mumis daro valdžia? Ar dar yra vietos mokytojų kantrybės taurėje naujiems melams ir veidmainystėms?
Ir, gerbiamieji švietimo vadai, nesigirkite pradedantys „klasės krepšelio“ finansinį eksperimentą, žengę menkus žingsnius motyvuojant garbingai iš mokyklų išeiti pensinio amžiaus mokytojus ar keliolika eurų pakėlus atlyginimus ikimokyklinio ugdymo pedagogams. Jūs ir to nebūtumėte padarę, jei ne kelis metus to atkakliai reikalavusios profesinės sąjungos.
Netęsiu man pačiam slogaus didesnių ar mažesnių melų mokytojams sąrašo. Šiek tiek pakalbėsiu apie ateitį. Kol kas apie tai garsiai kalba tik profesinės sąjungos, nes švietimo galvos bijo išsižioti apie tai, kas mūsų visų laukia artimiausioje ateityje.
Nulenkčiau galvą prieš ministrę ar kitą jos svitos žmogų, jei jie paneigs mano niūrias prognozes. Konstitucinis Teismas priėmė nutartį, kad dabartinė pedagogų darbo apmokėjimo sistema neatitinka Švietimo įstatymo nuostatų ir iki 2017 m. sausio 2 d. ji turi būti pakeista.
Jei kas ir džiūgavo dėl tokio sprendimo, tai aš nematau jame nieko gero. Garantuotai vėl iš valdininkų stalčių bus ištrauktas Biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo projektas, kuriame numatyta algų dydį nustatinėti kas metai, atsižvelgiant į darbuotojų pasiektus darbo rezultatus.
Ar kas iki šiol gali objektyviai pasverti mokytojo darbo rezultatus? Ne. Bet įstatymo nuostatas teks įgyvendinti, todėl neišvengiamai keisis mokytojų atestacijos tvarka, kuri vienaip ar kitaip įves nuolatinį, spėju, kasmetinį, peratestavimą, nuo kurio rezultatų priklausys mokytojų atlyginimai.
Tai, savo ruožtu, iš ano pasaulio prikels liūdnai pagarsėjusią Naująją pedagogų kvalifikacijos kėlimo koncepciją, kurios įgyvendinimui bus skirti milžiniški pinigai, o mokytojai ant savo sprandų pajus naują jungą, kuris vadinsis „nuolatiniu ir efektyviu klasifikacijos tobulinimu“.
Taigi, tokią situaciją turime šiandienos Lietuvos švietime. Dabar belieka visų ir kiekvieno paklausti: ar mus tenkina tai, ką su mumis daro valdžia? Ar dar yra vietos mokytojų kantrybės taurėje naujiems melams ir veidmainystėms?
O gal ši taurė iš tiesų, kaip galvoja mūsų valdžia, yra bedugnė? Aš, kaip trisdešimt pirmuosius metus dirbantis mokytojas, į šiuos klausimus turiu vieną ir trumpą atsakymą – NE.
O pabaigoje priminsiu – kiekviena valdžia yra jėga, kuri bijo tik jėgos. O susivieniję mokytojai, jiems atstovaujančios profesinės sąjungos yra didelė jėga.
Audrius Jurgelevičius yra Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas
