Emanuelio Makrono pergalė Prancūzijos prezidento rinkimuose buvo įtikinama. Kita vertus, negalima ignoruoti to fakto, kad net 11 milijonų prancūzų rinkėjų patikėjo visiškai priešingą ateities viziją pasiūliusios Marin Le Pen pažadais. Juos įtikino kandidatės į prezidentus matymas, kad atsiribojimas nuo likusio pasaulio galėtų išspręsti ekonomines Prancūzijos problemas. Tai rodo didelį gyventojų nusivylimą ir kelią nerimą artėjant parlamento rinkimams Italijoje.
Žvelgiant pasaulio mastu, per 20 globalizacijos metų iki 2008 metų finansų krizės didžiausią realų pajamų augimą pajuto vidutines pajamas gaunantys gyventojai besivystančiose šalyse. Jų pajamos nuo 1988 iki 2008 metų išaugo 70-80 procentų. Žymų pajamų augimą pajuto ir kiek mažesnes nei vidutines pajamas gaunantys žmonės. Tai leido ypač skurdžiai, vos už 1.25 dolerius per dieną, išgyvenančiųjų žmonių dalį pasaulyje sumažinti nuo 44 iki 23 procentų.
Visgi per tą patį laikotarpį žemesnioji vidurinė pajamų klasė, tai yra, dažniausiai mažiau išsilavinę gyventojai JAV ir Vakarų Europoje atlyginimų augimu pasidžiaugti negalėjo. Jų materialinė padėtis beveik negerėjo 20 metų dar iki finansų krizės pradžios.
Gali atrodyti, jog besivystančių šalių viduriniosios klasės gyventojų pajamos šoktelėjo tokių pat gyventojų išsivysčiusiose šalyse sąskaita. Keliamas klausimas, kad galbūt dėl to buvo kalti būtent globalizacijos procesai, o pasukus laiką atgal išsispręstų visos problemos.
Laisvą prekių, žmonių ir kapitalo judėjimą, kaip daugelio problemų priežastį, nurodo ir lengvus problemų sprendimo būdus siūlo ir kai kurie politikai. Dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas grasino dideliais mokesčiais bausiąs gamybą iš JAV iškeliančius verslus. Brexit šalininkai tvirtino, kad imigracija lemia mažesnius atlyginimus vietiniams gyventojams. Marin Le Pen savo siekiui užsidaryti nuo likusio pasaulio net suteikė ekonominio patriotizmo vardą.
Tai, jog stagnuojant dalies gyventojų pragyvenimo lygiui šalyse auga nelygybė, yra didžiulis iššūkis. Maža to, ši problema gali ir toliau ryškėti įsibėgėjant ketvirtajai pramonės revoliucijai. Daugelio darbuotojų darbo vietos nyksta ne dėl imigrantų, kuriuos vienu ar kitu būdu galima sustabdyti, o dėl robotizacijos. Šio fakto nepaisymas dar aiškiau rodo, kokie neproduktyvūs ir švaistantys laiką yra šie pasiūlymai, kuomet didžiausias dėmesys turi būti skiriamas darbuotojų perkvalifikavimui ir produktyvumo augimo išjudinimui.
Svarbu tai, kad empiriniai tyrimai nerodo, jog didesnė migracija yra susijusi su didesniu nedarbu ar mažesniais atlyginimais. Tokia išvada padaryta ištyrus skirtingų JK vietovių imigracijos ir vietinių gyventojų nedarbo ir atlyginimų duomenis. Ekonominės logikos testo neišlaiko ir teiginys, jog didelis importo tarifas gali užtikrinti kitokią nei iki šiol žemesnės kvalifikacijos darbuotojų įsidarbinimo galimybių ir pajamų dinamiką.
Aukšti importo tarifai ir mažesnė prekyba riboja specializaciją ir didina prekių kainas. Imigracijos stabdymas neleistų pritraukti trūkstamos kvalifikacijos darbuotojų su visuomenės senėjimu susiduriančiame išsivysčiusiame pasaulyje, taip pat sumažintų prekių ir paslaugų paklausą, kurią sukuria imigrantai. Taigi tokia politika ilgesniuoju laikotarpiu tik sumažintų ekonomikos potencialą, darbo vietų skaičių ir atlyginimų augimą. Nuo to nukentėtų dauguma gyventojų jokiu būdu neišskiriant ir tų, kurie balsuoja už šiuos sprendimo variantus siūlančius politikus.
Jau kitų metų pradžioje dėl savo šalies ir iš dalies visos Europos ateities spręs kitos didelės konkurencingumo problemų kamuojamos Europos Sąjungos šalies – Italijos – piliečiai. Šiandien reitingai rodo, kad populistinis Penkių žvaigždučių judėjimas, „globalizacijos tragediją” siūlantis spręsti traukiantis iš euro zonos ir ribojant laisvą prekybą, gali lengvai pralenkti šiuo metu valdančią Demokratų partiją.
Emanuelio Makrono pergalė leido kiek atsikvėpti ir patikėti, kad Europa vis dar atspari protekcionistinėms idėjoms. Vis tik tuo pačiu metu ji dar kartą parodė europiečių nusivylimą tradicinėmis politinėmis jėgomis ir jų nesugebėjimu užtikrinti tvarų pajamų augimą visoms visuomenės grupės. Protekcionizmo šmėkla nepasitraukė, o visų Europos šalių politikai turės ieškoti daug išmanesnės socialinės ir ekonominės politikos priemonių, kurios galėtų įtikinti gyventojus globalizacijos nauda ir išsaugoti ją.
Vaiva Šečkutė yra vyresnioji „Swedbank“ ekonomistė.
