A.Valinskas, kurį paskutinysis partijos suvažiavimas paliko dekoratyviniu maršalu be štabo, – nebeturi nieko. Nei reitingų, nei šalininkų partijos valdymo organuose, nei idėjų, ką daryti.
A.Valinskas, kurį paskutinysis partijos suvažiavimas paliko dekoratyviniu maršalu be štabo, – nebeturi nieko. Nei reitingų, nei šalininkų partijos valdymo organuose, nei idėjų, ką daryti.
Pats modus operandi nenaujas. Varganą partiją su politinių intrigų įgūdžių neturinčia vadovybe užgrobti per vieną ar kitą skyrių atsitempiant savo bendrovių darbuotojus ar verslo partnerius jau ir anksčiau yra kai kam pavykę. Tai buvo ne kas kita, kaip garsieji Kauno koncernai, kuriems prieš keliolika metų buvo prireikę tada dar savo veido tik ieškojusios Lietuvos liberalų sąjungos. Paprasta ir efektyvu – didžiausi skyriai deleguoja daugiausia saviškių į suvažiavimą, šie pakelia daugiausia rankų ir gali versti pirmininką arba jam palikti rūmų juokdario statusą. A.Valinskui paliko.
Nebenuslepiama vidinė kova partijoje neretai pateikiama kaip be galo pozityvus dalykas. Esą – štai kaip gerai – šou verslo dainorėlius, šokėjėlius ir kitokius linksmintojus nustūmė išmanantys žmonės, kurie gali daryti rimtą politiką.
Kas tie išmanantys žmonės? Tai oportunistiškai paskutinę progą apvainikuoti savo margaspalvę karjerą už uodegos pagavęs Saulius Stoma. Jam kitados visai tiko krikščionių demokratų idėjos. Kai reikėjo patekti į Seimą, visai tiko ir tas juokdarys, kuris dabar taip grakščiai „sutvarkytas“. Dabar tinka ir neaiškus airių avantiūristas.
Kitas išmanantis ir kompetentingas personažas – Operatyvinės veiklos (ne)kontrolės komisijos bergždumo tradicijas tęsiantis ekspolicininkas Aleksandras Sacharukas. Išminties ir kompetencijos šis naujai iškeptas rimtosios politikos išmanymo dangoraižis semiasi šalia Seimo – „Submarino“ kavinėje pietaudamas su politinių intrigų ir užkulisinių žaidimų patirtį sukaupusiu Artūru Paulausku. Operatyvinę kontrolę ponas sykį vykdė „Pizza Jazz“ kavinėje Gedimino prospekte, kur bičiuliškai šnekučiavosi su „flyLAL Airlines“ paskandinusiu Gediminu Žiemeliu. Kontrolė čia gali būti reikalinga, nes nudvasinto nacionalinio skraidintojo reikalai dabar – operatyvinėse prokurorų rankose.
Tai, kad visi tiek „rimtieji“ prisiplakėliai nesunkiai šokinėja per politiniu lavonu virstantį Seimo pirmininką – nestebina. Į tokias partijas, kurios tveriamos tik valdžiai prie progos paimti, neina principų, pažiūrų ir ištikimybės saistomi žmonės. Nebent jie dainorėliai. Kitaip – rimtai nusiteikę karjeristai.
Taigi, vadyba – A.Sacharuko, ideologija – S.Stomos. Į Europos Parlamentą – su eurodestruktoriais, o Seime – į pragmatišką politinių Artūro Zuoko raumenų atauginimą. Tokia ta „rimtojo TPP sparno“, paskutiniajame suvažiavime atsitempusio daug šalininkų per Tauragės ir Trakų skyrius, kryptis. O sprendimas dėl prezidento rinkimų – išvis saliamoniškas. Tinka ir koalicijos partnerių remiama Dalia Grybauskaitė, ir dviejų opozicinių partijų iškelti Audrius Butkevičius bei Loreta Graužinienė. O kaipgi? Oportunizmas ir politinė prostitucija visada pasižymėjo pastangomis būti vienodai geriems visiems – dėl visa ko.
Tad po prezidento rinkimų galima tikėtis, kad konservatoriams ir vėl iškils amžinas klausimas – ar nepasiųsti po velnių nepatikimų partnerių ir dar kartą neišbandyti partnerystės su socialdemokratais grėblio. Šie juk irgi turi naują – visoje Lietuvoje iškabinėtą – puošmeną – Vilniaus televizijos bokšto įkeitimus ir „flyLAL Airlines“ pakasynas ramiai Susisiekimo ministerijoje stebėjusį Algirdą Butkevičių. Viskas tuomet būtų „kaip visada“, o kaltas liktų varganas vienišas marginalas A.Valinkas, kuris šioje apgailėtinoje situacijoje net ir pasitarti gali nebent su žmona, kuri po Seimą vaikšto vis liūdnesnė, ar su keliais jam dėkingais dainorėliais.
