Kodėl kol kas vis dar mažai kalbama apie kultūrinių industrijų svarbą, jų įtvirtinimą, plėtrą ir potencialą versle? Ar kultūrinės industrijos negalėtų būti ta sritis, kuriai Lietuva nebūtų per maža?
Jau vien tai, kad kultūrinės industrijos daug lengviau įveikia sienas – didelis pliusas.
Čia derėtų pridurti, kad prie kultūrinių industrijų sukurto produkto skvarbos pasaulyje svariai galėtų prisidėti ir mūsų emigrantai, kurių nemaža dalis yra iš Lietuvos regionų ir natūraliais saitais yra su jais susieta. Tai galimybė ne tik jų verslumui plėtotis, bet ir stiprinti ryšius su Lietuva, verslo ryšius. Šį abipusiai naudingą ryšį derėtų tinkamai panaudoti.
Tuomet Lietuvos mažumas taptų netgi privalumu, nes nedidelėje šalyje kuo puikiausiai galima sukoncentruoti ne tik verslo, mokslo, bet ir meno slėnius, kurie „skėčio” principu galėtų skleistis visoje šalyje, neprarasdami nacionalinio savitumo, o kūrybingai bendradarbiaudami, ir tik sustiprintų vienas kitą platesnei plėtrai.
Vilnius ir Klaipėda jau kuria savo kultūrinių industrijų centrus, tokius ruošiamasi statyti ir kituose stambesniuose miestuose. Šių centrų koordinuojamos kultūrinės industrijos galėtų aprėpti visus Lietuvos regionus – nuo rajoninių miestų iki kaimų, padėtų jiems rasti finansavimo šaltinius, rašyti europinius projektus, rengtų parodas-muges ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje, padėtų susirasti partnerius svetur. Išplėtotos kultūrinės industrijos ne tik sukurtų kaimuose daug naujų darbo vietų, atvertų regionų žmonėms naujas rinkas, bet ir skatintų natūralias, nuo senų senovės čia buvusias, ne dirbtines traukas vietos verslui plėtotis.
Visi žinome, koks populiarus ir vertinamas užsienio rinkose yra rankų darbas – o juk mūsų miesteliuose ir kaimuose dar yra nuostabių audėjų, pynėjų, kalvių, puodžių, stalių.
Visi žinome, koks populiarus ir vertinamas užsienio rinkose yra rankų darbas – o juk mūsų miesteliuose ir kaimuose dar yra nuostabių audėjų, pynėjų, kalvių, puodžių, stalių ir kitų amatininkų, išlaikiusių savo darbo paslaptis ir tradicijas. Jų gausą ir potenciją labai vaizdžiai parodo kad ir Kaziuko mugė Vilniuje – į ją suplūsta tokia gausybė kultūrinių amatų meistrų iš regionų, kad per pirkėjų antplūdį Vilniaus senamiestyje ir jį supančiose gatvėse sunku prasibrauti iki prekystalių.
Tačiau mugė baigiasi, dailiųjų amatų meistrai išsivažinėja po miestelius ir kaimus ir palikti likimo valiai laukia kitos mugės, kurioje vėl galės realizuoti savo darbus. Ir taip metai iš metų be jokios perspektyvos plėsti savo verslą.
Būtina šias tradicijas perimti, ugdyti ir regionų profesinėse technikos mokyklose įvesti naujas, su kultūriniais amatais susijusias specialybes, aktyviai remti kuriamus kaimuose kultūrinių inovacijų centrus, praplečiant merdinčių kultūrnamių veiklą. Kultūrinių inovacijų centrai jokia naujiena, pavyzdžiui, Suomijos kaime, kuriasi jie ir pas mus, turi geras perspektyvas ir gali būti finansuojami ne tik iš vargano Kultūros ministerijos biudžeto, bet ir iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, ES regioninės plėtros ar Ūkio ministerijos projektinių lėšų.
Žinoma, tam reikėtų ne tik centrinės valdžios supratimo bei pritarimo, bet ir vietos valdžios iniciatyvos, kuri, deja, dabartiniais įstatymais nėra skatinama. Ir, be abejo, konkrečių veiksmų bei tam skiriamų lėšų - ne tik žodžių.
Kad ne visi valdančiosios koalicijos atstovai tai suvokia, liudija ir faktas, kad šių metų biudžete numatyta vos 20 milijonų litų šioms visos valstybės reikmėms, o tai mažiau nei po pusę milijono kiekvienam rajonui. Maža to, beveik visos šios lėšos yra skiriamos vien kaimo turizmo plėtrai, kai tuo tarpu net krizės metais kultūrinių industrijų skatinimui buvo skiriama gerokai daugiau. Čia derėtų prisiminti ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės raginimą sugražinti kultūrai jos pačios uždirbtus pinigus.
Dažnas vis dar mano, kad kultūrinės industrijos – tai saviveikla, „chaltūra”, popsas, skirtas prastuomenei, plačiosioms masėms.
Gaila, kad šio klausimo svarbos dažnai neįvertina ir patys menininkai – matyt, toji pati sovietinio supratimo dvasia bus gerokai paveikusi ir jų mąstymą. Dažnas iš jų vis dar mano, kad kultūrinės industrijos – tai saviveikla, „chaltūra”, popsas, skirtas prastuomenei, plačiosioms masėms.
Taip, kultūrinės industrijos skirtos plačiam vartojimui, tačiau jų vertė beigi kokybė priklauso tik nuo mūsų ir mūsų profesionalaus požiūrio į šią sritį.
Tik nereikia iš visos kultūros komponentų suplakti kokteilio, kai nesusigaudoma, kas yra kas. Kultūroje galioja tos pačios ekonominės taisyklės ir dėsniai, tik būtina atskirti, kokie yra aukštojo meno, o kokie – kultūrinių industrijų tikslai, uždaviniai bei funkcijos.
Aukštoji kultūra – tai mokslas, o kultūrinės industrijos – jo realizacija, sukuriantį svarią nacionalinio produkto dalį (5 %) ir maitinanti bei suteikianti galimybę plėtotis tai pačiai aukštajai kultūrai.
Kultūrinės industrijos veikia ne tik kultūrinėje gamyboje, to taip pat negalima pamiršti. Ką gamintų mūsų lengvoji pramonė be dizainerių, dailininkų, ką statytų statybininkai be architektų, interjero ir eksterjero kūrėjų ir t.t.? Nepersūdysiu teigdamas, kad be menininkų sustotų visa mūsų pramonė.
Kultūrinių industrijų klausimas – tai ir testas dabartinei valdžiai. Išlaikys ar neišlaikys?
Nauji laikai visada susiję su naujais iššūkiais. Todėl reikia bent pabandyti suvokti – nors tai ir būtų sunku, kad kultūrinės industrijos, realizuodamos aukštojo meno idėjas, ugdo ir kitų ekonomikos sričių kūrybingumą, o nuo jo nemažai priklauso, ar visada jausimės maži.
Kita vertus, kultūrinių industrijų įsitvirtinimas ir plėtra ne tik susijusi su naujomis darbo vietomis, kaimo regionų atgaivinimu ir modernizavimu, bet ir su pilietiniu kaimo žmogaus orumu, su jo gyvenimo įprasminimu. Jeigu valdžia bus abejinga šiam projektui, vadinasi, jai nerūpi ir žmogaus orumas, juolab jo pilietinė branda.
Žinoma, kultūrinės industrijos neišspręs visų šalies ekonominės plėtros problemų regionuose, tačiau šiai sričiai skirti deramą dėmesį privalome.
Kultūrinių industrijų klausimas – tai ir testas dabartinei valdžiai. Išlaikys ar neišlaikys?
Petras Mendeika yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys
