 |
Gal A.Kubiliaus Vyriausybė patvirtino teiginį, jog 1941-ųjų birželį buvo atkurta Lietuvos valstybė su Lietuvos Vyriausybe? Tokiu atveju niekam nebekiltų abejonių, kad Lietuvos valstybė ir palaimino, ir dalyvavo bendrapiliečių žydų skerdynėse.
Kaip atsitiko, kad Vyriausybė staiga pamiršo deklaruojamą jautrumą lietuvių ir žydų santykiams? Kodėl nebuvo atsižvelgta į bendrapiliečių žydų emocijas? Juk puikiai žinoma, kad J.Brazaičio-Ambrazevičiaus parašai mirga ant įsakymų, pavertusių bendrapiliečius žydus nežmonėmis. Ar tik ne jis 1941 metais liepos mėnesį patarė žydų žudikams nežudyti žydų viešai?
Dokumentų rinkinyje „1941 m. Birželio sukilimas: Sudarė Valentinas Brandišauskas. Lietuvos gyventojų genocido rezistencijos tyrimo centras, Vilnius, 2000, 380 p.“ teigiama, kad mainais už satelito statusą sukilimo vadovai du kartus, Kaune ir Vilniuje, siūlėsi vokiečių karinei vadovybei organizuoti tautinį lietuvių korpusą, kuris dalyvautų žygyje prieš bolševizmą.
Net ir po to, kai vokiečiai išvaikė Laikinąją vyriausybę, J.Ambrazevičius rugpjūčio 5 d. išreiškė A. von Rentelnui „lietuvių tautos pasiryžimą ir toliau bendradarbiauti su Didžiąja Vokietija“. Jis sakė, kad „dėl to bendradarbiavimo būdų ir formų laukiame Jūsų autoritetingo žodžio“.
Jau 1941 metų birželio 30-ąją Laikinosios vyriausybės ministrų kabinetas priėmė nutarimą įrengti žydų koncentracijos stovyklą Kauno VII forte. Tų pačių metų liepos 2 dieną Lietuvos karo komendantas nurodė ženklinti visus žydus ir jų namus. VII forte vyrai, moterys ir vaikai buvo kankinami karštomis dienomis neduodant vandens. Kankinami ir žudomi.
2010 metais Lietuvos žydų bendruomenė paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma: „Dauguma apžvalgininkų, gvildenančių šią temą, sąmoningai ar nesąmoningai vengia kalbėti apie LLV ir Lietuvos aktyvistų fronto sąsajas, o istoriniai šaltiniai akivaizdžiai liudija, kad LAF labiausiai prisidėjo prie LLV atsiradimo, formavimosi ir ideologijos, kuri žydų atžvilgiu buvo antisemitinė ir kurstytojiška. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės politika, kurią daugeliu atvejų diktavo LAF, Lietuvos gyventojams nedviprasmiškai rodė, kad Lietuvos žydai nebėra lygus piliečiai su lietuviais. Tokiu būdu, žudymo gaivalas buvo ne stabdomas, o savotiškai skatinamas. LLV pozicija Lietuvos žydus pastatė už įstatymo ribų.”
Visa tai buvo, visa tai įrodyta (Totalitarinių režimų nusikaltimai Lietuvoje: Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės“, trys tomai. Vilnius 2006). Kas lėmė tokį A.Kubiliaus Vyriausybės nejautrumą? Baimė pralaimėti artėjančius rinkimus? Kitaip kaip reveransu rasistams ir šovinistams – šiais laikais jie vadinami tautininkais, nepavadinsi. Nes tie tautininkai drąsiai sau žygiuoja po SS vėliava Kovo 11-osios eitynėse sostinės Gedimino prospektu.
Yra žinoma, kad Vyriausybei buvo siūloma palikti šį projektą vykdyti visuomenininkams. Taip būtų išlaikytas protingas balansas. Bet, matyt, paveikta Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės nutarimo apdovanoti kontrorversiškai vertinamą J.Brazaitį-Ambrazevičių Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi 2009 metais, Vyriausybė nusprendė suteikti šio veikėjo perlaidojimui aukščiausią valstybinį lygmenį.
Jeigu J.Brazaičio palaikų perlaidojimas vyks pasitelkus visas valstybines regalijas, garbės sargybą, tai kelerių metų pastangomis gerinti santykius su Lietuvos žydais bus rimtai suabejota.
Tam pritarė ir Seimas, Krašto apsaugos ministerija, Kauno meras A.Kupčinskas bei savivaldybės funkcionieriai, poetai. Jie pasiuntė savo atstovus į komisiją, atsakingą už velionio palaikų perlaidojimą. Net buvo bandyta šių metų gegužės 19 dieną paskirti šiam veikėjui atminti visą konferenciją Kauno VDU universitete.
Tačiau VDU rektoratas žaibiškai sureagavo ir jau gegužės 15 dieną informavo Seimą, kad jokios konferencijos, liaupsinančios J.Brazaitį-Ambrazevičių, nebus. Ji atšaukiama. Gal čia suveikė Romo Kalantos šviesos fakelas? Reta, išties drąsi ir garbinga akademinės inteligentijos pozicija.
Paaiškėjo, kad Vyriausybės, Kauno savivaldybės atstovai, nenorėdami komentuoti savo veiksmų ir sprendimų, nėrė į krūmus. Jeigu J.Brazaičio palaikų perlaidojimas vyks pasitelkus visas valstybines regalijas, garbės sargybą, tai kelerių metų pastangomis gerinti santykius su Lietuvos žydais bus rimtai suabejota.
Pasitikėjimo kapitalą šios Vyriausybės nuoširdžiu siekiu atsakingai traktuoti holokaustą, bus sunku atkurti. Kokį signalą siunčia Vyriausybė savo piliečiams? Kad jautrumas, atjauta politikoje yra lyg nereikalingas akmuo prie kojos? Matyt, Garliavos cinizmas persunkė visą konservatorių politinį elitą. Tiek tereikėjo nusivažiuoti iš baimės prarasti valdžios lovį.
Ne veltui ši Vyriausybė ir prezidentė kritikuojama už jautrumo visuomenės nuomonei, jos padėčiai stoką. Šiuo atveju kalbama ne apie buhalteriją, o gyvus žmones vis dar prisimenančius, išgyvenusius tų metų košmarą.
Kaip dabar turės jaustis tų trijų tūkstančių lietuvių pasaulio teisuolių giminės (ar dar patys gyvenantys) kai dėl populistinės politikos tokiu sprendimu sumenkinamos jų pastangos? Jie juk viską matė ir patyrė. Jau nekalbu apie holokaustą išgyvenusius žydų kilmės Lietuvos piliečius.
Kai valstybės istorijoje atsiranda žmogus vertinamas kontroversiškai visuomenėje, reikalingas tikrai saliamoniškas sprendimas idant išvengtume visuomenės supriešinimo. Šį kartą Vyriausybė paslydo lygioje vietoje.
