Girdime daug choru išreiškiamo politikų rūpesčio dėl gyventojų atsparumo provokacijoms stiprinimo, mūsų kibernetinio bei informacinio saugumo. Šiomis temomis, atrodytų, nuomonę turi kiekvienas išrinktasis, nepriklausomai nuo turimos objektyvios informacijos ir elementarių žinių.
Deja, renkant populiarumo taškus, dažnai neįsigilinama į šalies saugumo politikos specifiką bei pamirštamos kitos itin svarbios Lietuvos kasdieninio saugumo sritys, kurias būtina spręsti čia ir dabar.
Pažvelkime į kovos su terorizmu koordinavimo klausimą. Prieš porą mėnesių ši gyventojų apsaugos sritis buvo mėtoma kaip karšta bulvė. Staiga Valstybės saugumo departamentas tapo neatsakingas už antiteroristinės veiklos koordinavimą, o funkcijos dar sykį pervestos Vidaus reikalų ministerijos žiniai, taip dar labiau išplečiant šios institucijos atsakomybių lauką.
Vykstant šiai diskusijai negirdėjome daugelio „politinių saugumo ekspertų“ pasisakymų bei siūlymų didinti šiai sričiai reikalingus pajėgumus, nors būtent čia reikėtų politikų iniciatyvų.
Akivaizdu, kad valstybė privalo stiprinti VRM žinioje esančių struktūrų galimybes prisitraukti geriausius saugumo problemų analitikus arba pasiūlyti aukštos kokybės kvalifikacijos kėlimo kursus besidarbuojantiems specialistams jau šiandien.
Lietuvoje vis dar remiamės „proginės“ politikos tradicijomis. Mėgstame prabėgomis padailinti vieną ar kitą įtrūkimą sistemoje ir garsiai apie tai paskelbti.
Šių klausimų sprendimas rodytų tikrą rūpestį ir saugumo klausimų supratimą – kariniai konfliktai prasideda gerokai prieš ginklų išsitraukimą. Šiandien, kaip niekada, svarbu pasirūpinti, kad vidaus tarnyboms suteiktume galimybes atsirinkti geriausius ekspertus ir užtikrinti bent jau padorias darbo sąlygas dabar mūsų saugumu besirūpinantiems pareigūnams.
Lietuvoje vis dar remiamės „proginės“ politikos tradicijomis. Mėgstame prabėgomis padailinti vieną ar kitą įtrūkimą sistemoje ir garsiai apie tai paskelbti. Tada oficialiai galime vadintis didžiausiais patriotais. Šiuo metu visą savo meilę skiriame Lietuvos kariuomenei ir Šaulių sąjungai – džiaugiuosi tuo. Tokiam visuotiniam nuomonės pokyčiui jau seniai atėjo laikas – keista tik tai, kad tam prireikė paties dėdės Vladimiro pastangų.
Ištikus kritinei situacijai, Lietuvos saugumas pirmiausia atsidurtų policijos, ugniagesių-gelbėtojų, atsakingų už civilinę saugą, valstybės sienos apsaugos tarnybos bei Viešojo saugumo tarnybos (populiariai pakrikštytos „Madalovo pulkais“) rankose.
Ar ir jiems skiriame pakankamai dėmesio ir pagarbos? Matyt, valstybinės meilės įsiplieskimui reikalinga nelaimė, kurios metu būtume priversti remtis vidaus tarnybos institucijomis.
Pažiūrėkime į neseną situaciją Vilniaus geležinkelio stotyje, kuomet įtartiną iš Rusijos vykstantį traukinį pasitiko gausios vidaus tarnybų pareigūnų pajėgos – ar tai neįrodo jų svarbos mūsų valstybės saugumui?
Ar sėkmingas kriminalinio elemento pašalinimas šalies viduje neprisideda prie bendrojo valstybės saugumo stiprinimo? Prisideda. Ir gali būti itin svarbus, jei pažvelgtume į tuos, kurie vadovauja Donecko ir Luhansko pseudorespublikoms.
Nesiekiu supriešinti vidaus statutinių tarnybų su Lietuvos kariuomene – jos yra neatskiriamos mūsų visų saugumo sąlygos. Todėl spręsdami saugumo skylių lopymo klausimus neturėtume užmiršti nė vieno iš saugumo dėmenų. Tai turime daryti jau dabar, o ne toliau užsiimti filosofiniais svarstymais apie diskusijos kultūros puoselėjimą Didžiosios Britanijos parlamento rūmuose, kaip neseniai vykusios konferencijos metu darė vienas seimūnas, prisiimantis atsakomybę už viešojo saugumo sritį. Mūsų pareigūnai negali būti saugūs viltimi ir sotūs pažadų.
Dauguma politikų susirūpins policijos (keletas gal prisimins ir ugniagesius-gelbėtojus) gaunamais atlyginimais bei socialinėmis garantijomis tik po metų, per dar vieną Seimo rinkimų maratoną.
2015-aisiais Policijos departamentui skiriamų lėšų - 41,7 mln. eurų mažiau nei 2008-aisiais, nepaisant to, kad grėsmių bei atsakomybių laukas išplėstas.
2015-aisiais Policijos departamentui skiriamų lėšų - 41,7 mln. eurų mažiau nei 2008-aisiais, nepaisant to, kad grėsmių bei atsakomybių laukas išplėstas.
Pažymėtina, kad vien smurto artimoje aplinkoje problemos efektyviam sprendimui būtini papildomi žmogiškieji ir finansiniai resursai, kitaip negalime tikėtis sėkmingo įstatymo įgyvendinimo. Dabartiniai finansavimo rodikliai pasako daugiau nei bet koks politikų išsakytas susirūpinimas valstybės saugumu.
Labai retai politikai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuva nėra suteikusi savo pareigūnams bei jų šeimų nariams elementarių saugumo garantijų, ilgus metus valstybėje nerandame sutarimo dėl dabartinių ir būsimų pareigūnų motyvacijos skatinimo mechanizmų, o besikeičiančios Vyriausybės nėra linkusios vykdyti dalinamų pažadų dėl lankstesnės darbo atlygio sistemos diegimo.
Sudėtinga suprasti vadybinius pasirinkimus, kuomet tiek nedaug manevro laisvės perskirstant finansus, patikime tiems, kurie saugo mūsų gyvybes. Galbūt po daugiau nei šešerių metų ilgų ir pareigūnus sekinančių diskusijų apie pokyčius, atėjo metas atsakyti, ko iš valstybės gali tikėtis esami ir būsimi pareigūnai.
Neišspręstų problemų komplektas nulemia tai, kad darbą policijoje prestižiniu laiko tik 25 proc. Lietuvos gyventojų, šiek tiek didesnis procentas tokiu laiko ugniagesių darbą. Toks visuomenės požiūris į tarnybą šiandien sumažina galimybes atrinkti geriausius ir mūsų visų saugumui reikalingiausius jaunus profesionalus.
Sudėtinga tikėtis, kad sulauksime ypatingos konkurencijos tarp norinčiųjų dirbti, pavyzdžiui, patrulio darbą, pirmaisiais metais siūlydami „į rankas“ gauti vidutiniškai 370 eurų bei nekompensuodami to kitomis priemonėmis.
Pokyčiai, kurių tiek laiko laukia pareigūnai, yra neišvengiami, jeigu norime mažų mažiausiai išlaikyti sistemą esamame lygmenyje. Vidaus tarnybos turi prisitaikyti prie naujų iššūkių ir įsipareigojimų, tad tiek žmogiškųjų resursų atsinaujinimas, tiek esamų kompetencijų gilinimas yra svarbiausi uždaviniai šiandienos ir rytojaus sistemai. Geopolitinė situacija neturėtų leisti mūsų valstybės vairininkams nei ramiai miegoti, nei vėlinti būtinų sprendimų priėmimą. Jau artimiausiu metu Seime pamatysime, ar Lietuvos politikai iš tiesų rūpinasi mūsų saugumu, ar tai tik imituoja.
Arnoldas Pikžirnis yra JPP „Kurk Lietuvai“ projektų vadovas
