Ypač išsiskiria Darbo partija. O ir kalba šios partijos atstovai lyg iš rašto – tekstai suderinti puikiai, lyg vieno autoriaus rašyti. Deja, transliuojamos idėjos nelabai naujos ir remiasi ne turiniu, o forma.
Pagrindinis šios temos ekspertas Darbo partijoje – Seimo narys Mečislovas Zasčiurinskas. Parlamentaras dar iki rudens sesijos pradžios, vasaros pabaigoje, suskubo pateikti įstatymų paketą, kuris jo ir partijos kolegų teigimu padėtų spręsti platų spektrą problemų – nuo jaunimo emigracijos ir socialinės potencialių migrantų integracijos iki europinės pabėgėlių krizės. Tikslai ambicingi, o siūlomas sprendimas sukelia dar didesnę nuostabą.
Reaguodamas į Vidaus reikalų ministerijos siūlomus pokyčius migracijos sistemoje, kurių įgyvendinimas leistų naikinti perteklines grandis, gerokai pailginančias biurokratinę migracijos procedūrų grandinę, Seimo narys… siūlo atsisakyti tokių pokyčių!
Įgyvendinus tokią Darbo partijos „strategiją“ Lietuva ne tik nepajudėtų greitesnių ir efektyvesnių migracijos procesų link, bet dar ir padidintų ir taip neefektyvų biurokratinį aparatą.
Leitmotyvas paprastas – migracijoje per daug problemų, tad geriau nelieskime neefektyvios sistemos bei palikime Migracijos departamentą Lietuvoje.
Deja, įgyvendinus tokią Darbo partijos „strategiją“ Lietuva ne tik nepajudėtų greitesnių ir efektyvesnių migracijos procesų link, bet dar ir padidintų ir taip neefektyvų biurokratinį aparatą.
Negana to, darbiečių siūlymas remiasi labai paprasta logika – ant korupcijos įtarimų šešėlyje skendinčių Migracijos departamento pamatų siūloma statyti jau ne migracijos politiką įgyvendinančią, bet migracijos politiką koordinuojančią ir prižiūrinčią instituciją, taip ją pakeliant į vyriausybinį lygmenį. Galima tik liūdnai pajuokauti, jog tai – vienas žingsnis link dar vienos ministerijos įsteigimo, o tada jau galima ir etatų dalybas pradėti.
Įdomi aplinkybė, kad darbiečių akcentuojamos pabėgėlių integracijos bei jaunimo emigracijos problemos priklauso net ne dabartinio Migracijos departamento, ne Vidaus reikalų ministerijos, bet pačių darbiečių valdomos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijai.
Todėl natūraliai kyla klausimas – ar nuoširdus šis gilus susirūpinimas migracijos politikos problemomis, jei daugumą keliamų klausimų būtų galima imti ir išspręsti kartu su bendrapartietės ministrės Pabedinskienės komanda? Žinoma, instituciją įsteigti yra paprasčiau nei spręsti socialines problemas.
Visgi, atidžiau išsinagrinėjus Seimui pateiktus projektus, tenka konstatuoti, kad darbiečio Zasčiurinsko pateikti įstatymų pakeitimai labiau panašūs į imitacinius siūlymus, nei į spaudos konferencijoje išreklamuotą „migracijos politikos vizijos“ įgyvendinimą.
Tikėtina, kad tokiais veiksmais elementariai siekiama sukelti sumaištį Seime svarstant migracijos sistemos reformą ir taip sustabdyti siūlomą Migracijos departamento naikinimą. Įdomu tai, kad VRM pasiūlytai reformai vienbalsiai dar kovo 25-ą dieną pritarė visas ministrų kabinetas, t.y. dar kovo mėnesio pabaigoje Darbo partijos ministrams tokia reforma atrodė reikalinga.
Tikėtina, kad tokiais veiksmais elementariai siekiama sukelti sumaištį Seime svarstant migracijos sistemos reformą ir taip sustabdyti siūlomą Migracijos departamento naikinimą.
Visgi, noras išskaidrinti migracijos procedūras, sutaupyti 300 tūkst. eurų (apytiksliai vieną milijoną litų) ir užkirsti kelią nerimą keliančioms saviveikloms, jau ne pirmą kartą susiduria su įnirtingu pasipriešinimu Seime.
Dauguma reformos oponentų bando paneigti savo prielankumą dabartiniam Migracijos departamentui ir veiklos metodams, visgi, realūs darbai rodo ką kita. Juk ir ši darbiečių iniciatyva remiasi klasikinėmis derybų taisyklėmis, kuomet pateikiamas siūlymas, kurio niekas net nesitiki įgyvendinti – jis sukurtas vien tam, kad status quo išlaikymas atrodytų lyg racionalus kompromisas.
Akivaizdu, kad emigracijos, palietusios kiekvieną Lietuvos šeimą, ir pabėgėlių krizės emocingas pasitelkimas, ginant siaurus biurokratinius interesus, yra mažų mažiausiai neetiškas. Tenka apgailestauti, kad labai dažnai tokie pigūs fokusai vis dar suveikia Lietuvos politikoje.
Išlieka klausimas ar sugebėsime Lietuvos migracijos politikos kokybę priartinti prie kaimyninėse valstybėse vyraujančių standartų, kuomet vykdomos aktyvios talentų ir investuotojų pritraukimo programos, o valstybinės įstaigos itin daug dėmesio skiria valstybės įvaizdžio formavimui.
Deja, Lietuvoje kol kas remiamasi „gerąja“ Rytų valstybių praktika: stengiamės būti itin oficialūs ir nesvetingi bet kuriam – net ir norinčiam atvykti bei kurti bendrą ateitį mūsų valstybėje.
Jei norime išlaikyti valstybės galvą virš vandens šioje konkurencinėje kovoje dėl užsienio investuotojų ir talentų pritraukimo, tai turi keistis. Matydamas estišką modelį, kuriuo ir yra paremti siūlomi migracijos sistemos pertvarkymo planai, esu įsitikinęs, kad sistemos išskaidrinimas ir modernizavimas leistų sutaupyti lėšų ir laiko resursų bei pagaliau atsikratyti šešėlių, persekiojančių Lietuvos migracijos politiką vykdančias institucijas.
Belieka tikėtis, kad Seimo nariai nepasiduos pigioms priešrinkiminėms dūmų uždangoms bei paragins Darbo partiją imtis darbų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos srityse, sprendžiant tas problemas, kurias patys darbiečiai akcentuoja.
