Klaipėdos regioną įprasta sieti su laivų aptarnavimo ir laivų statybos pramone. Išties, uoste sukurta ir plėtojama reikšminga ir būtina infrastruktūra. Dar svarbiau, kad čia įsikūrę ir savo gyvenimus kuria tūkstančiai specifinės aukštos kompetencijos darbuotojų. Tai leidžia ir užtikrina galimybes konkuruoti regiono ir pasaulio mastu.
Tačiau klaida Klaipėdos regiono ateitį sieti vien su laivyba. Atsinaujinančios energetikos plėtra yra didžiulė erdvė visam Lietuvos pajūriui. Saugodama aplinką ir atsakingai plėtodama vėjo energetiką jūroje Lietuva gali ir turi išnaudoti galimybę kurti ir plėtoti šią visame pasaulyje itin sparčiai augančią pramonės šaką. Nelėtėjanti klimato kaita reiškia, kad jos svarba ir toliau kasmet nuosekliai augs.
Ne ką mažiau svarbi ir Klaipėdos regiono gamybos pramonė. Žinioms imli gamyba – tiek plastikų, tiek kitų pramonės šakų – yra svarbus uosto gyvybingumo užtikrinimo garantas. Gamybai būtinas tiek žaliavų importas, tiek sukurtų produktų eksportas – tai dvi uostui svarbios ir jo veiklai stabilumą užtikrinančios sritys. O kur dar ir mokslinių tyrimų veikla, suteikianti erdvės bendradarbiavimui su aukštojo mokslo įstaigomis.
Ar visa tai gali leisti Klaipėdai tapti Lietuvos inžinerinės pramonės pavyzdžiu?
Šiek tiek netikėta, bet atsakymo į šį klausimą pirmiausia turime ieškoti švietimo sektoriuje. Klaipėdos universiteto atlikta studija rodo, kad uostas turi labai aiškius ir svarius privalumus – geografinę padėtį, stiprų palaikymą iš vietos darbdavių, kurie aktyviai bendradarbiauja su švietimo įstaigomis, išplėtotas mokslinių tyrimų laboratorijas, puikią erdvę studijuoti ir kaupti žinias.
Universiteto statistika rodo, kad dažniausiai aukštojo mokslo studijas uoste renkasi Vakarų Lietuvos abiturientai – tai dėsninga, tačiau kartu yra ir erdvės pokyčiams. Nes būtent patrauklus ir artimo bendradarbiavimo su verslu galimybėmis pagrįstas aukštasis mokslas gali būti svaria atsvara studijoms kitose šalies aukštosiose mokyklose.
Klaipėdos ekonominės plėtros strategija 2030 numato keturias pagrindines plėtros kryptis – jūrų ekonomiką, bioekonomiką, pažangią gamybą ir visa, kas susiję su paslaugomis. Šiandien Klaipėda turi stiprų jūrų ekonomikos pagrindą, tačiau didžiulės plėtros galimybės dar tik veriasi. Kitose srityse – tiek bioekonomikos, tiek gamybos – regionui dar reikia pasitempti. Panaši padėtis ir su paslaugų sektoriumi, kuriame įprasta pagrindinį dėmesį skirti turizmui, tačiau pamirštama apie galimybes logistikos, intermodalinio transporto ir kitų paslaugų sferose.
Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacija LINPRA skaičiuoja, kad jau šiandien inžinerijos ir technologijų sektoriuje Klaipėdoje ir rajone dirba 7,5 tūkst. darbuotojų (viso 99,3 tūkst.). Formaliai Klaipėdoje inžinerinės pramonės dalis eksporto struktūroje sudaro santykinai mažą dalį – tik apie 12,0 proc. Tai galima aiškinti dvejopai. Ir kaip ženklą, kad apskritis turi neišnaudotą augimo potencialą (pavyzdžiui, Vilniaus apskrityje šio sektoriaus eksportas siekia 30,0 proc.). Ir kaip objektyviai uosto specifikos nulemtą eksporto pajamų struktūrą. Kita vertus, lietuviškos kilmės prekių eksportas Klaipėdos apskrityje nuosekliai auga: 2018 metais 349 mln. eurų, 2019 metais 373 mln., o pandeminiais 2020-aisiais 376 mln. eurų.
Grįžtant prie Walterio Raleigho, verta prisiminti ir antrąją jo posakio dalį, kad valdantiems jūrą priklauso ne tik prekyba, bet ir viso pasaulio turtai. Jūros Lietuva valdo ne tiek daug, tačiau net ir šios dalies galimybių efektyvus išnaudojimas leistų reikšmingai paspartinti tiek Klaipėdos, tiek ir visos Lietuvos augimą.
